Laidoje kalbamės su Vilniaus dokumentinių filmų festivalio koordinatorėmis Sonata Žalnieravičiūte ir Egle Maceinaite, kurios išsamiai pristatys artėjančio festivalio programą. Vienintelis gyvas XX a. imperijos lyderis, neturintis absoliučiai jokios įtakos savo tėvynėje, kuriam filmas apie jį tapo paskutine galimybe būti išgirstam; ekscentriško Kolumbijos sostinės mero mama, nenorinti būti filmuojama; filmininkas iš Niujorko su daugybe veidų, mėgęs tiek pats save filmuoti, tiek jautęs malonumą, kai tai daro kiti, anarchistas, turėjęs utopinės visuomenės svajonę – visuomenės, kurioje menas būtų gyvenimas, o gyvenimas – menas . Naujo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programoje rasime ne vieną kino portretą. Įasmenintą (Werner Herzog, André Singer „Herzogas / Gorbačiovas“), Sandro Bozzolo „Nijolė“, Specialioji programa „Jono Meko portretai“, Jeffrey Perkins „George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija“, abstrahuotą (Herzo Franko filmų retrospektyva: Paskutinis nuosprendis/Giesmių giesmė/10 minučių vyresni) ar kolektyvinį (specialioji programa „Baltijos keliai“). Kinas žmogui, vienintelei save reflektuojančiai materialiai būtybei, yra viena iš jos pačios išrastų technologinių priemonių mąstyti apie save ir savo rūšį. Ir nors gyvename išėjimo iš antropocentrizmo amžiuje, atrodo, kad šis noras tyrinėti kultūrinę, socialinę ar politinę teritoriją per žmogaus asmenį niekada neišblės.
9 nemokami kursai apie tikėjimą, šeimą ir gyvenimą. Kasdieniai skaitiniai — tiesiai į jūsų el. paštą.
