Kartais skaitydamas Bibliją žmogus gali susidurti su savotiška dilema, kaip joje užrašytus principus taikyti praktikoje. Todėl ne vienas tikintysis nedrąsiai prieina išvados, jog Senasis Testamentas Biblijoje jau yra pasenęs, kad būtų aktualus ir šiandien. Kiti, priešingai, bando paraidžiui visko laikytis, tikėdami, jog nesikeičiantis Kūrėjas negalėjo klysti, ir Jo duoti nurodymai tinka visiems ir visada.

Skirtingi nurodymai dėl gyvulių skerdimo

Kunigų knygos 17-ame skyriuje skaitome: „Jei kas nors iš Izraelio namų pjautų jautį ar avį, ar ožką stovykloje ar už stovyklos, neatvesdamas jų prie Susitikimo palapinės angos atnašauti kaip dovaną Viešpačiui priešais Viešpaties padangtę, tas žmogus bus kaltas kraujo kalte. Žmogus išlieja kraują, užtat jis bus pašalintas iš savo tautos" (Kun 17,3–4). Čia aiškiai nurodoma, jog, jei izraelitas nori maistui panaudoti kokį nors aukojimui tinkamą gyvulį, jis pirmiausiai turi ateiti į šventyklą ir paaukoti kaip auką Viešpačiui ir tik tada skerdieną naudoti maistui.

Tačiau Pakartoto įstatymo 12-ame skyriuje yra duodamas toks nurodymas: „Tačiau kur tik tu nori, gali skersti ir valgyti mėsą bet kurioje iš savo gyvenviečių pagal palaiminimą, kurį Viešpats, tavo Dievas yra tau davęs, ir nešvarūs, ir švarūs gali ją valgyti lygiai kaip gazelės ar stirnos mėsą, bet kraujo nevalgysite, jį išliesite ant žemės, kaip vandenį" (Įst 12,15–16). Čia matome, jog Mozė leidžia mėsą valgyti ten, kur gyveni. Ar gali Dievo Įstatymas taip skirtis?

Įstatymo pritaikymas keičiantis aplinkybėms

Bandydami suderinti tokius ir panašius skirtumus Dievo teisyne, kai kurie priėjo išvados, jog skirtingas knygas rašė skirtingi žmonės, skirtingais laikais, atstovaudami skirtingoms religinėms mokykloms. Tačiau nebūtina viską taip sudėtingai aiškinti.

Kunigų knygoje užrašytas įstatymas buvo skirtas tautai, kuri klaidžiojo dykumoje, ir visas jų gyvenimas buvo gana kompaktiškas ir sukosi aplink netoliese esančią šventyklą. Dievas stengiasi įvesti tvarką, kad nebūtų savivaliaujama ir kuriama netvarka. Tačiau Pakartoto Įstatymo knygoje Mozės įstatymas yra pakartojamas tautai, kuri rengėsi įžengti į Pažadėtąją žemę ir tuoj pasklis po skirtingus jos kampelius. Šventykla vis dar bus tautos gyvenimo centre, tačiau dabar ji bus jau gerokai nutolusi, kad kiekvieną kartą, ketinant papjauti gyvulį maistui, būtų galima ateiti tai padaryti šventykloje. Taigi dabar Dievas leidžia žmonėms jau tvarkytis vietiniuose rajonuose, nurodydamas tik, kad gyvulys turi būti papjaunamas pagal taisykles, t. y. nuleidžiant jam kraują.

Šis pavyzdys yra vienas iš daugelio, kaip Dievo Įstatymas pritaikomas keičiantis aplinkybėms. Įstatymas yra reikalingas, tačiau svarbios yra ir aplinkybės, kontekstas, kuriame Įstatymas yra pateikiamas.

Šabo įstatymo dvi formuluotės

Jeigu atkreipėte dėmesį, tai šis principas yra matomas ir dešimtyje Dievo įsakymų. Kai žydai išėjo iš Egipto ir Dievas nuo Sinajaus kalno jiems paskelbė dešimt savo įsakymų, ketvirtasis – šabo – įstatymas skambėjo taip: „Atmink, kad švęstumei šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas. Nedirbsi jokio darbo. Nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse, nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose. Bet septintąją dieną Jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintą dieną palaimino ir ją pašventino" (Iš 20,8–11).

Tačiau, kai nauja izraelitų karta rengėsi įžengti į Pažadėtąją žemę, šis šabo įstatymas nuskambėjo taip: „Laikykitės šabo dienos ir švęskite ją, kaip Viešpats, tavo Dievas, tau yra įsakęs. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus. Bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas. Nedirbsi jokio darbo. Nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse, idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis, kaip tu. Atsimink, kad esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną" (Įst 5,12–15).

Pirmu atveju hebrajams buvo svarbu suvokti, jog šabo įsakymas primena Kūrėją, kuris irgi ilsėjosi po savo darbų. Antru atveju Dievas išleidžia hebrajus į naują gyvenimą ir šiuo įsakymu primena, jog kažkada jie buvo vergai, ir Dievas jiems suteikė laisvę. Abiem atvejais šabo įstatymas lieka nepakitęs. Pakito tik jo pateikimas, formuluotė.

Įstatymas atspindi vertybes

Tai gana jautri tema kai kuriems tikintiesiems, nes Biblija aiškiai moko, jog esame išgelbėti ir priimami į Dievo karalystę ne dėl savo darbų. Tačiau labai didelė dalis Biblijoje yra skiriama kaip tik tam: nurodymams, kaip elgtis. Todėl kartais nutinka taip, kad tikintysis ne juokais pasimeta tarp tikėjimo Dievu ir paklusnumo Jo žodžiui. Šiandien nenagrinėsiu tikėjimo ir darbų klausimo. Greičiau noriu pažvelgti į Įstatymą taip, kaip Biblijos autoriai jį aiškina.

Manau, kad dalis nesusipratimų kyla iš to, jog pamirštame, kad Įstatymas visada atspindi vertybes. Prisimenu, kaip vienas Biblijos Įstatymo žinovas kartą Jėzaus paklausė: „Mokytojau, koks įstatymas yra didžiausias?" Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmas įsakymas. Antrasis, panašus į jį. Mylėk savo artimą kaip save patį. Šiais dviem įsakymais remiasi ir visas įstatymas bei pranašai" (Mt 22,35–40).

Čia, pasak Jėzaus Įstatymo, pagrindinė vertybė yra meilė, kurią galima būtų išreikšti horizontaliai ir vertikaliai, kaip meilę Dievui ir žmogui. Visi kiti įstatymai yra tik išvestiniai principai, skirti pritaikyti skirtingoms situacijoms. Taigi, meilė yra pagrindas, o Įstatymas yra šios vertybės atspindys.

Štai, kodėl net pačioje Biblijoje pastebime kai kurių įstatymų variacijas ar skirtingas interpretacijas. Tai yra galima ne todėl, kad nesutariama dėl to, koks įstatymas yra teisingas, o dėl to, kad pasikeitus situacijoms meilė turi būti išreiškiama kitaip.

Įstatymas padeda išreikšti meilę

Čia norėčiau priminti, kad Įstatymas visada padeda suprasti, kaip meilę išreikšti. Įstatymas yra labai svarbus, nes be jo neaiškus kiekvieno meilės supratimas taps vyraujančiu įstatymu. Kiek anksčiau buvo galvojančių, kad pasiūlymas svečiui degtinės yra tinkama meilės išraiška arba kad pasidavimas žeminimams irgi yra savotiška meilės išraiška. Dievo Įstatymas padeda mums išsiryškinti gaires ir kryptį: kaip turėtume tinkamai formuoti savo požiūrį į gyvenimą. Tačiau visa tai nepanaikina tiesos, jog Įstatymas vis tiek yra meilės išraiška.

Morkaus Evangelijoje užrašytas vienas epizodas. Šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir Jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas. Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama". Jėzus atsakė: „Nejaugi neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę prie vyriausiojo kunigo Abiataro? Jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, ir davė jos valgyti savo palydovams. Nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams". Todėl Jėzus pridūrė: „Šabas yra padarytas žmogui, o ne žmogus šabui. Taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats" (Mk 2,23–27).

Problema šioje situacijoje nebuvo šabo įstatymas, o tai, kad Įstatymas ir buvo galutinė vertybė. Žmonės pametė iš akių, kad Įstatymo tikslas buvo padėti meilei augti ir duoti vaisių. Šabas nebeteikė gyvybės, o greičiau tapo sausa pareiga. Jėzus atėjo parodyti, kad Įstatymas yra skirtas tam, jog žmogus suprastų meilę.

Kai kuriems nepatiko tai, kaip Jėzus šventė šabą. Ne kartą buvo bandyta net Jį nužudyti už parodytą nepagarbą Įstatymui. Tik įsiklausykite: nužudyti žmogų už nepaklusnumą. Žinoma, akcentuojant meilę netoli iki visiškos anarchijos, kai kiekvienas gyvena pagal savo supratimą. Tačiau akcentuojant Įstatymą yra labai netoli iki kitų teisimo ir smerkimo.

Jėzus atėjo parodyti pavyzdį gyvenimo, kuriame Įstatymas ir meilė įgauna dangišką pusiausvyrą. Jėzus ieško tikrų garbintojų, kurie garbintų Jį tiesa ir dvasia. Linkiu kantrybės ir noro artintis arčiau Dievo ir patirti tą pusiausvyrą, kai paklusnumas Dievui teikia ramybę ir palaimos bei įgalina dar labiau mylėti gyvenimą bei tai, kas jame yra.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.