Biblijoje, Pradžios knygos 22-ajame skyriuje, yra užrašyta įspūdinga istorija apie tėvą, sūnų ir paklusnumą. Jos įžangą galima būtų apibendrinti taip: Dievas pasirodo Abraomui ir sako: „Imk savo sūnų, savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli. Eik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten, viename kalne, kurį tau parodysiu". Toks paliepimas skamba drastiškai, tačiau jis ir kai ką primena.
Du panašūs kvietimai
Prieš keletą dešimtmečių, kai Abraomas dar gyveno savo tėvo namuose, Dievas taip į jį kreipėsi: „Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų į kraštą, kurį tau parodysiu" (Pradžios knyga, 12-tas skyrius). Panašumus tarp šių dviejų istorijų sunku ignoruoti. Ar gali būti taip, kad gyvenime yra daugiau nei vienas kvietimas sekti Dievu? Ar gali būti taip, kad gyvenime yra daugiau nei vienas išsižadėjimas to, kas brangu?
Tą lemtingą dieną Abraomas buvo pakviestas palikti tėvo namus ir palikti visą praeitį sau už nugaros. Dievas kvietė Abraomą naujai ateičiai. Abraomas turėjo išmokti gyventi savarankiškai. Jis turėjo išmokti naujų įpročių ir dar giliau pasitikėti Dievu. Nepažįstamoje aplinkoje nebuvo lengva, tačiau Abraomas ryžosi paklusti, ir, nors klupdamas, ėjo į priekį. Dievas jam pažadėjo sukurti ateitį – palikuonį ir privilegiją tapti tautos tėvu. Dėl šios ateities Abraomas paliko viską, tačiau atėjo metas, kai reikėjo paaukoti ir savo ateitį.
Abraomo ateities variantai
Biblijoje Abraomo gyvenimo istorijai yra skiriama nemažai vietos. Pasakojime apie šią iškilią istorinę asmenybę lengva pastebėti, jog, turėdamas ateities viziją, Abraomas neatsispyrė norui kurti ir dabarties realijas. Pradžioje Abraomui galimai buvo nesunku palikti tėvo namus ir patikėti Dievo pažadu palaiminti, nes jis ir pats turėjo planą, kaip viskas galėjo įvykti.
Abraomo plane buvo trys galimi ateities variantai. Sūnėnas Lotas bus jo paveldėtojas ir palikuonis. Tarnas Eliazaras galėjo būti jo paveldėtojas arba vergės sūnus Išmaelis bus jo paveldėtojas. Tačiau Dievas atskiria – Eliazarui pasako „ne", o Išmaelį išsiunčia. Visi šie ateities variantai buvo Dievo atmesti, nes Dievo planas buvo padovanoti Abraomui sūnų Izaoką. Buvo nelengvi dešimtmečiai, bet dabar, sulaukęs palikuonio, Abraomas gali būti ramus. Jis jau turi ateitį, tačiau vos tik Abraomas apsipranta su šia mintimi, Dievas prašo paaukoti ir sūnų.
Aukos, kurios neleidžia atsipalaiduoti
Dievas prašo Abraomo paaukoti visą savo ateitį, ir Abraomas paklūsta. Atrodo, kad nebus kada atsipalaiduoti. Ar bus kada nors ramybė nuo tų visų Dievo prašymų? Bet čia daugelis iš mūsų ir klystame, nes siekiame sukurti oazę, kurioje galėtumėme ramiai įsikurti.
Žinoma, Jėzus kalbėjo: aš atėjau jums duoti ramybės. Tačiau jis ir pridūrė: ne taip, kaip ją duoda pasaulis. Ramybė mūsų širdyse turi būti ne dėl to, kad pasirūpinome ateitimi, kad mums patinka kuriamas ateities scenarijus, kad susitaupėme senatvei, kad užauginome gerus vaikus, kad dirbame ar dirbsime gerus darbus. Ramybė turi ateiti, kai gyvename taikoje su Dievu ir paklūstame Jam, neturėdami širdyje prisirišimų didesnių nei Jis.
Dievas nori būti pirmas
Dievas nori būti pirmas, nes tik taip Jis gali mus laiminti. Ar galėtų Jis palaiminti ir taip, nebūtinai išskirtas kaip pirmas? Juk sako, kad myli, galėtų. Tačiau kiekviena tokia palaima tik dar labiau užkietintų mūsų širdis. Mes taptumėme kaip išpuikę vaikai, kurie laimingi tol, kol gauna.
Santykyje su gyvenimu visada yra aukos. Paklusnumas Dievui palaiko mūsų širdis minkštas. Jis leidžia mums mėgautis Dievo teikiamomis palaimomis ir rasti didžiausią pasitenkinimą Dieve, kai ateitimi rūpinasi Jis. Kokią ateities viziją turite jūs? Ar ji neleidžia jums paklusti Dievui šiandien? Jei taip, tai ši vizija yra jūsų stabas, kurį reikia paaukoti.
Dievas pasirūpins
Dievas pažadėjo Abraomui ateitį. Ateitį įgyvendinti Jis galėjo tik Abraomui einant paklusnumo keliu. Jei prisimintumėme šią istoriją, kai Abraomas paklusdamas aukojo sūnų, tai Abraomui ruošiantis kopti į kalną, ant kurio jis turėjo aukoti savo vienturtį, sūnus paklausė tėvo: o kur auka Dievui? Į klausimą Abraomas atsakė: Dievas pasirūpins.
Toks turi būti kiekvieno tikinčiojo gyvenimas. Turime gyventi paklusdami. Šiandien tik taip Dievas gali mus laiminti. Jei turime savo ateities viziją, kurios pajudinti negali net Dievas, tai mums tikėjimas Aukščiausiuoju nereikalingas ir netgi trukdo, nes mes jau turime savo gyvenimą. Tai nereiškia, kad nebereikia planuoti sau rytdienos. Greičiau tai reiškia, kad esame nuolankūs, įsiklausyti į Dievo išmintį ir jautrūs Jo vedimui.