Biblijos 139-oji psalmė baigiasi tokiais žodžiais: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį. Išmėgink mane ir žinok mano mintis. Pažiūrėk, ar einu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu" (Ps 139,23–24). Tokia buvo karaliaus Dovydo malda, kurią užmiršo jo sūnus.

Saliamono kritimas

Saliamonas paveldėjo karalystę, gavo išmintį ir sutvarkė savo gyvenimą. Jis, matyt, tikėjosi ramiai šildytis savo šlovės spinduliuose ir patikimai perduoti savo didybę paveldėtojams. Tačiau jau senstančio karaliaus širdyje ilgai ir kantriai laukusi meilė moterims pradėjo leisti savo nuodus. Jaunystėje jos pavojaus niekas nepastebėjo. Iš pradžių buvo viena gyvenimo meilė, tada kelios, tada dešimt, tada šimtai, o galiausiai – visas tūkstantis. Apie tai galite paskaityti daugiau Pirmoje Karalių knygoje, vienuoliktame skyriuje.

Saliamonas daugino savo meilę moterims, kol galiausiai pats palūžo po šios meilės našta. Jis nevaržė jos, kol galiausiai ji nusinešė jo širdį lyg kokia abejinga nuošliauža po audros. Anksčiau Saliamonas mylėjo Dievą ir išmintimi laimino savo tautą. Dabar, jau senas, pasidavė pagoniškiems iškrypimams ir tapo klastingu išnaudotoju.

Žinoma, čia ne pati meilė kalta. Esame sukurti mylėti. Bėda, jog kartais savo pačių pražūčiai mylime neišrankiai. Susižavėjimas abejotinais dalykais gali kantriai laukti mūsų sielos šešėliuose, kol pasensime, pavargsime, nuleisime savo ginklus, nes galvosime, jog kova baigta. Ir tada nebent, labiau nei saugoti savo meiles ir prisirišimus, įprasime melstis senąja Dovydo malda: ištirk mane, Dieve.

Jėzaus palyginimas apie asmeninį augimą

Jėzus, bandydamas dvasines tiesas padaryti suprantamas, dažnai kalbėdavo palyginimais. Kartą, mokydamas apie asmeninį augimą, Jis dalinosi: „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja ieškodama poilsio ir neranda. Tada ji sako: grįšiu į savo namus, iš kur išėjau. Sugrįžusi ji randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena, ir paskui tam žmogui darosi blogiau nei pirma" (Mt 12,43–45).

Kur šiame palyginime galėtų būti pagrindinė mintis? Turbūt visiems skirtingai. Bet ar pastebėjote, jog žmogus savo vidų gali sutvarkyti? Kartais šio pasaulio autoritetai bando nuvertinti žmogų ir parodyti jo nemokšiškumą tvarkantis savo gyvenimą. Tačiau Jėzus atskleidžia, jog žmonijos problema nėra negebėjimas augti ir tobulėti į gera. Ne, mūsų Achilo kulnas yra panašus kaip Saliamono atveju – negebėjimas šias geras permainas išsaugoti.

Mes galime tardamiesi, tyrinėdami ir stebėdami prieiti prie teisingų išvadų. Mums gali padėti konsultantai, psichologai ar mokytojai. Ko visi jie negali suteikti, tai ištvermės išsilaikyti. Tam reikalingas Dievas. Kūrėjas yra svarbus ne tik kaip moralinis autoritetas, bet kaip vakuumą užpildanti Dvasia. Jei savo permainas pripildome nuolankumu ir ramybe, ateinančia iš noro įsileisti daugiau Dievo į savo gyvenimą, galime tikėtis augančio gerumo ir kad blogiau jau nebus, nes tas iškuoptas purvas su procentais nebegrįš.

Keturi žmonių tipai

Žmones galima suskirstyti į keturias kategorijas. Žinau, kad tokie apibendrinimai skamba kiek įtartinai, bet pabandykime, juolab kad tai paties Jėzaus mintys. Jėzus kalbėjo palyginimą, kurį rasite Luko evangelijoje, 8-tame skyriuje: sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti ir dangaus sparnuočiai juos sulesė, kiti nukrito ant uolų ir jų daigai sudžiūvo, nes trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė, o dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių. Tai papasakojęs Jėzus sušuko: „Kas turi ausis klausyti, teklauso!"

Pirmo tipo žmones Jėzus prilygina pakelės dirvai. Jei dirva simbolizuoja žmogaus širdį, tai pakelė – dirvos nebuvimą. Tai žmonės, kuriuose net giliau pasikapstyti nėra kur. Jiems dangus nerūpi.

Antro tipo žmonės – tai akmenuota dirva. Tokio žmogaus širdyje kilnūs ir dori siekiai randa labai nedaug vietos įleisti šaknis, nes ten gėrio ir tiesos nėra labai daug. Tai paviršutiniški žmonės, kurie mieliau nukryžiuos kitą nei savo išdidumą. Jie šneka daug ir gražiai, tačiau išėję į žvalgybą pasileidžia atgal vos tik pamatę priešų kepures.

Treti – erškėčiuota dirva. Gėriui potencialas didelis, kaip ir piktžolėms. Tai geri žmonės, kurie apsileidžia ir pasidavę gyvenimo rūpesčiams gyvena žemiau galimybių ribos. Tai aukos savo pačių noru.

Na ir, žinoma, yra ketvirtoji dirva. Ketvirto tipo žmonės – gera dirva. Jie rūpinasi, kad gėris ir tiesa jų širdyse turėtų geriausias sąlygas. Jie ima ir duoda, jais gali pasitikėti, nes jų taip lengvai neišvesi iš kantrybės ir ramybės kelio.

Žinoma, toks Jėzaus nupasakotas žmonių tipažas nėra nulemta neišvengiamybė. Greičiau tai skirtingi vieno ir to paties gyvenimo scenarijai. Pasirinkimo teisė atveria galimybes. Jų nedaug, tik keturios, tačiau kokios visos jos skirtingos.

Drąsa leistis ištiriamam

Karalius Dovydas rašė 139-ojoje psalmėje: ištirk mane, Dieve. Šis prašymas yra toks retas kaip žibutės žiemą. Dažniausiai mes tyrinėjame Dievą, studijuojame Bibliją, dalinamės informacija apie dvasinius dalykus. Tačiau ar dažnai leidžiamės ištiriami? Ateiname pas Dievą, tikėdamiesi kažkaip praturtinti save, bet pirmas žingsnis dvasingumo link turėtų būti skvarbaus Dievo žvilgsnio įsileidimas. Svarbu ne tai, kaip mes save matome, o tai, kaip mes esame matomi Dievo.

Tai pavojinga. Gali tekti Dievo akimis pažvelgti į savo skurdą. Niekam tai nėra malonu ir mes tai žinome. Vaikai dažnai bijo parodyti, kas yra rankoje, nes mano, kad tėtis ar mama gali tai atimti, bet mylinti širdis niekada neatims to, kas teisėtai gali būti naudinga ir gera. Dievas gali padėti mums susivokti ir atstatyti sveiką savivertę.

Asmeninė atsakomybė

Iš Jėzaus žodžių ir bendro biblinio mokymo kyla įspūdis, jog Dievas asmeninę atsakomybę vertina labai rimtai. Mūsų asmeninis augimas ir atsakomybė nėra vien tik asmeniniai bruožai. Tai ne talentas ar sugebėjimai. Visi esame skirtingi, tačiau atsakomybę prisiimti už savo sielų higieną ir gyvenamą aplinką turime kiekvienas.

Dažnai kalbos apie permainas ir augimą būna tik pasipūtėliškas noras atrodyti geriau nei yra. Mes nenorime keistis. Mes norime bet kokia kaina išsaugoti kontrolę ir pusiausvyrą. Ir reikia drąsos ir, žinoma, nuolankumo pasakyti: Dieve, Tu man parodyk, ką manyje matai. Į save galime pažvelgti tik kito akimis ir tos akys pirmiausia turi būti Dievo.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas