Antrosios karalių knygos 4-ajame skyriuje randame pasakojimą apie vieną senovės Izraelio pranašo Eliziejaus gyvenimo epizodą. Vieną dieną Eliziejus ėjo per Šunemą. Ten gyvenanti žymi moteris primygtinai kvietė pas save pietų. Po to, kai tik jis eidavo tuo keliu, užeidavo ten pietų.

Kartą ji tarė savo vyrui: „Žiūrėk, aš esu tikra, kad jis yra šventas vyras. Kadangi jis nuolat praeina mūsų keliu, įrenkime jam ant stogo mažą kambarį su sienomis. Pastatykime ten lovą, stalą, krėslą ir žibintą, kad galėtų apsistoti, kai tiktai jis pas mus užeis" (2 Kar 4, 8–10).

Kambarys šventam Dievo vyrui

Jei skaitytume pasakojimą toliau, pastebėtumėme, kad jame vis figūruoja priestatas, mažas kambarys, kurį moteris įrengė pranašui. Moteris pavadina Eliziejų šventu – pirmą kartą šioje knygoje kas nors yra vadinamas šventu. Moteris pranašo asmenyje įžvelgė daugiau nei paprastą religinį mokytoją. Moteris atsiveria Dievo realybei ir nori, kad šis šventumas būtų jos namų dalimi.

Jei galima, tai aš pasakyčiau, kad čia yra moters atsivertimo momentas. Ji priima Dievą į savo namus. Ji padaro vietos savo namuose Dievui. Daugeliui iš mūsų tai nemažas iššūkis. Dievo šventumas sukelia nepatogumų, nes, įsileidus Dievą į savo gyvenimą, nieko jau nebenuslėpsi, ir Jo įtaka pradeda veržtis į kitas gyvenimo sritis.

Bet ta moteris neturi ko bijoti. Ji nori Dievo artybės ir sukuria savo namuose šią galimybę. Ji įrengė pranašui kambarį, iš kurio pasigirsta palaiminimo ir pažado žodis. Jei skaitysime šią istoriją nuosekliai, tai pastebėsime, jog šis kambarys yra šiek tiek paslaptinga vieta, į kurią net pati moteris nedrįsta žengti, nes kai pranašas pakvietė moterį pokalbiui, Biblija sako: ji atsistojo prie durų ir į vidų nėjo.

Palaimos ir skausmo vieta

Tas kambarys, kurį moteris įrengė, tapo jos palaimos šaltiniu. Tas kambarys tapo ir jos skausmo saugotoju, kai ji, mirus jos vaikui, užnešė jį laiptais į viršų ir paguldė jį ant Dievo vyro lovos. Uždarė duris ir, palikusi savo vaiką viduje, išėjo.

Moteris savo skausmą užrakino tame kambaryje ir išsiruošė pas pranašą Eliziejų. Jos vyras, pamatęs, kad žmona paskubomis kažkur ruošiasi, paklausė, kas nutiko, kad ji taip skubiai išvyksta pas pranašą. Į tai moteris atsakė: viskas gerai, arba hebrajiškai – šalom.

Mums taip lengvai nepavyktų taip susitaikyti su artimo mirtimi. Mes, galbūt, norėtume išsipasakoti. Galbūt kiltų noras ventiliuoti savo jausmus. O gal netgi pultume kaltinti. Tačiau moteris turi kambarį, kuriame ji užrakino savo širdgėlą.

Kas turi likti tarp mūsų ir Dievo?

Aš manau, kad mums reikia turėti draugų, su kuriais galėtume kalbėti ir kuriems galėtume atsiverti. Ir mūsų kultūroje dabar yra populiaru mokyti nesigėdyti savo jausmų ir mokytis juos išreikšti. Tačiau ar gali būti taip, kad kai kas turi likti tik tarp mūsų ir Dievo? Ar gali būti taip, kad kai ko mums nevertėtų uždėti ant žmogiškų pečių? Tai, ką gali pakelti tik vienas Dievas?

Apaštalas Paulius rašė: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų. Kalbėkite tik tai, kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams" (Ef 4, 29). Paulius sako: joks bjaurus žodis. Graikų kalboje apaštalas Paulius čia naudoja žodį, kuris išvertus reiškia tiesiog „supuvęs". Jis perspėja būti atsargiems, kad mūsų žodžiai nepradėtų skleisti puvėsių. Greičiau jis mus ragina pasirūpinti kitų ugdymu ir stiprinimu.

Panašią mintį jis išsako ir Laiške filipiečiams: „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas yra teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Darykite, ką tik iš manęs išmokote, gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis" (Fil 4, 8–9).

Bet ar galima tokiu išlikti net asmeninės tragedijos akivaizdoje? Turiu galvoje – dėkingu, pozityviu, su viltimi žvelgti į ateitį? Galima, jei yra tas kambarėlis tavo gyvenime, kuris yra skirtas Dievui ir kurio durys yra užrakintos bet kokiam pašaliečio žvilgsniui.

Kada skausmą patikime Dievui

Kartais ir mes taip atsakome vienas kitam: „viskas gerai". Kartais mes tiesiog nenorime dalintis, renkamės, kam pasipasakoti, o kam nesipasakoti, ir kartais tai gali būti asmeninio skausmo ignoravimo ženklas. Savo tikinčiojo gyvenime neturėtumėme ignoruoti skausmo. Galima ir pasipasakoti, juolab kad pats apaštalas Paulius pataria: „Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įsakymą" (Gal 6, 2).

Dalindamiesi savo širdgėla su kitais, mes visą laiką kalbėsime apie neviltį, skausmą ir nusivylimą, kurie sklis kaip puvėsiai į kitų gyvenimus, jei savo gyvenime neturėsime to kambarėlio, kuriame mūsų problema yra saugiai patikėta Dievui.

Kai Eliziejus vėl sugrįžo į moters namus, jis atėjo į tą kambarį – žiūri, ant lovos guli berniukas negyvas. Įėjęs uždarė duris ir, palikęs savo tarną ir moterį už durų, meldėsi Viešpačiui. Vėl viskas vyksta tame pačiame kambaryje, tik už durų. Tai vaizdingas simbolis, kad niekas nežino iki galo mūsų širdies skausmo, ir niekas iki galo nesužinos, kaip Dievas veikia mūsų gyvenime, grąžindamas viltį ir šviesą.

Saliamonas rašė: „Vien širdis pažįsta savo kartumą, ir joks pašalietis negali dalintis jos džiaugsmu" (Pat 14, 10).

Slapta vieta susitikimui su Dievu

Moteris savo gyvenime turėjo įsirengusi kambarį. Tai buvo jos ir Dievo susitikimo vieta. Šis kambarys simboliškai tapo jos palaimos šaltiniu ir tuo, kas padėjo jai išgyventi didžiausią asmeninę tragediją.

Jėzus kalbėjo: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins" (Mt 6, 6). Jėzus nekalbėjo vien tik apie atskirą maldos vietą. Jis kalbėjo apie vietą, kur, niekam nematant ir nežinant, įvyksta susitikimas su Dievu.

Todėl, brangus klausytojau, palieku Jus šiandien su klausimu: ar jūs savo gyvenime turite šį kambarį?