Mozei išvedus žydus iš Egipto, prasidėjo trumpas savotiško karantino laikotarpis, kai tauta praleido laiką dykumoje, mokydamasi priimti dieviškus principus ir rengdamasi įžengti į jiems pažadėtą žemę. Gaila, bet šis laikotarpis užsitęsė nuo kelių mėnesių iki keliasdešimties metų. Tačiau visos šios tautos išsilaisvinimo iš vergystės istorijos pradžioje, kai dar visi gyveno stebuklingo išėjimo iš Egipto prisiminimais ir nekantriu pažado išsipildymo laukimu, tauta mokėsi gyventi taikiai ir vieningai.

Jetro patarimas Mozei

Išėjimo knygos 18-ame skyriuje yra aprašomas vienas epizodas, kai Mozę dykumoje aplankyti atėjo jo uošvis, vardu Jetras, ir tapo Mozės kasdienio gyvenimo liudytoju. Štai kas užrašyta Biblijoje:

„Kitą dieną Mozė sėdosi žmonėms teisėjauti. Stovėdami prie jo žmonės laukė nuo ryto iki vakaro. Mozės uošvis, pamatęs visa, ką jis dėl žmonių daro, tarė: „Ką gi tu ten žmonėms darai? Kodėl sėdi vienas? Ko tie žmonės, stovėdami aplink tave, laukia nuo ryto iki vakaro?" Mozė atsakė: „Ogi dėl to, kad žmonės ateina pas mane atsiklausti Dievo. Kada tik jie susiginčija, ateina pas mane. Aš išsprendžiu jų reikalą ir pasakau jiems Dievo įstatus ir nurodymus". Mozės uošvis jam tarė: „Kaip tu darai, nėra gera. Tu pats pervargsi, nuvarginsi ir šiuos žmones. Ta pareiga yra tau per sunki. Tu vienas jos negali atlikti. Taigi paklausyk manęs. Duosiu tau patarimą ir tebūna Dievas su tavimi. Tu turėtumei būti žmonių atstovas pas Dievą ir pateikti Dievui jų reikalus. Mokyk juos įstatų ir nurodymų. Parodyk jiems kelią, kuriuo jie turi eiti, ir darbus, kuriuos turi atlikti. Be to, turėtumei paieškoti visoje tautoje pajėgių vyrų, bijančių Dievo, patikimų ir sąžiningų, paskirti tokius vyrus jiems kaip pareigūnus tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. Tegul jie nuolatos žmonėms teisėjauja. Tepateikia tau tik ypatingus atvejus, o paprastus atvejus jie patys lai išsprendžia. Leisdamas jiems dalytis našta su tavimi tu ją palengvinsi. Jei taip darysi, ir Dievas tau taip įsako, pajėgsi ištesėti. O visi šie žmonės eis namo patenkinti".

Mozė paklausė savo uošvio ir padarė, kaip jis buvo pataręs, išsirinko pajėgių vyrų iš viso Izraelio ir paskyrė juos žmonių seniūnais, pareigūnais tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. Jie nuolatos teisėjavo žmonėms, sunkius atvejus pateikdami Mozei, o lengvesnius patys išspręsdami. Tada Mozė išleido savo uošvį, ir jis iškeliavo į savo kraštą.

Ar tik Biblija yra tiesos šaltinis?

Labai pamokanti istorija, tačiau šiandien nenorėčiau jos vertinti kaip tiesiog vertingos lyderystės pamokos ir pasidžiaugti šia vertinga įžvalga, kaip reikėtų įvesti tvarką bendruomenėje ir kokiais principais besivadovaujant išlaikyti žmonėse ramybę bei patenkinti jų poreikius. Pradėti savo apmąstymus norėčiau nuo to, jog šis pasiūlymas neatėjo tiesiogiai iš Dievo. Dievas, kaip tiesioginis patarimų autorius, niekaip nefigūruoja šioje istorijoje. Galų gale panašaus įstatymo niekur nerasite Dievo teisyne.

Dažnai tenka sutikti krikščionių, kurie labai skeptiškai žiūri į tai, kaip bažnyčioje kartais pasinaudojama versle priimtinomis metodikomis, motyvuodami savo skepticizmą tuo, kad Biblijoje apie tai nieko nėra sakoma, ir nerimauja, jog tokiu būdu greitai pasaulietinės praktikos įsiskverbs į Dievo Bažnyčią. Čia turiu iš karto pasakyti, kad nesistengsiu teigti, jog reikia nekritiškai priimti viską, ką matome aplink. Šiandien noriu, kad truputį suabejotume, ar vien dėl to, kad kažkas nėra paminėta Biblijoje, tai jau savaime turi būti atmesta.

Kartais tenka sutikti ir tokių, kurie svarsto, ką daryti su cigaretėmis, psichiniais susirgimais, narkotikais ar net tokiais žodžiais kaip Trejybė, charakteris, mentorystė ir taip toliau, nes jie – šie žodžiai, šios sąvokos nėra paminėti Biblijoje. Ne vienam gali kilti abejonė, ar tai, kas nepaminėta Biblijoje, turėtų būti dalimi mūsų gyvenimo.

Svarbus principas: tiesa už Biblijos ribų

Bet grįžkime prie Mozės aplinkybių ir patarimo. Akivaizdu, jog Mozės uošvio patarimas buvo savalaikis ir teisingas. Vadinasi, Dievo įkvėpimas nėra apribotas vien tik Dievo tauta ar tiesiogiai ištartu Dievo žodžiu. Čia mes prieiname prie labai svarbaus principo, jog Biblija yra tiesa, tačiau ne visa tiesa yra Biblijoje. Tai yra kartais nelengvai suprantama, pritaikoma gyvenime, tiesa, reikia laiko tai suvokti ir išgvildenti.

Skaičių knygoje yra užrašytas vienas įdomus atvejis. Mozei dalinant žydams paveldą, išėjo į priekį Celofhado dukterys. Jos atsistojo priešais Mozę, kunigą Eleazarą, vadus bei visą bendriją prie Susitikimo palapinės angos ir sakė: „Mūsų tėvas mirė dykumoje. Jis nebuvo tarp susibūrusiųjų prieš Viešpatį Koracho būryje, bet mirė už savo paties nuodėmę. O sūnų jis nepaliko. Kodėl mūsų tėvo vardas turėtų dingti iš klano dėl to, kad jis neturėjo sūnaus? Duokite mums nuosavybę tarp mūsų tėvo brolių". Mozė pateikė jų atvejį Viešpačiui. Viešpats kalbėjo jam tardamas: „Celofhado dukterys teisingai kalba. Tu tikrai turi duoti joms paveldimą nuosavybę tarp jų tėvo brolių. Tas bus izraeliečiams užstatas ir įsakas".

Pagal Mozės iš Viešpaties perduotą įstatymą paveldėti tėvų žemę turėjo vyriausiasis sūnus, tačiau šeimoje buvusios dukterys atėjo prašyti to, ko įstatyme nebuvo. Tai šioms moterims buvo galima atsakyti: atsiprašau, bet ne, įstatymas kalba tik apie paveldėjimo teises, skirtas vyrams. Tačiau pasirodo, jog teisingumo ir sąžiningumo principas gali kilti ir iš paties žmogaus, ir Dievas tai priima ir vertina.

Dievo įstatymas ir žmogiškoji patirtis

Tai pastebima ne vieną kartą. Lyginant kai kuriuos senovės įstatymų rinkinius su Biblijos įsakais, tampa akivaizdu, kad Dievas į savo teisyną įtraukė tai, kas buvo įprasta ir tuometinėje teisinėje praktikoje, kaip, pavyzdžiui, „akis už akį" principas, arba ką daryti, kai kaimyno jautis sužaloja kito kaimyno jautį. Pasirodo, jog Dievo įstatymas, kuris yra užrašytas Biblijoje, nebuvo visas, jei galima taip pasakyti, nuleistas iš dangaus. Dievo karalystėje yra vietos ir žmogui. Žmogus irgi gali suprasti bei perprasti tiesą.

Kartais tenka susitikti su tokiais žmonėmis, kurie vengia skaityti nekrikščionių specialistų knygas, nes netiki, kad iš jų gali ateiti koks nors įkvėpimas ar tiesa. Kartais tikintieji skeptiškai žiūri į psichologus, terapeutus, koučerius, nes Biblijoje apie tai lyg ir tiesiogiai nekalbama. Apaštalas Jonas rašė, jog Jėzaus šviesa apšviečia kiekvieną, kuris ateina į šį pasaulį, todėl turime pripažinti, jog Dievo Dvasios veikimas neapsiriboja vien tik bažnyčios sienomis. Į Jos raginimus gali atsiliepti ir dažnai atsiliepia tie, kurie dar nedrįsta save tapatinti su Dievo tauta.

Atvira širdis tiesai

Taigi, Biblija yra Dievo įkvėpta, ir visa, ką mes joje randame, yra tiesa. Tačiau turime pripažinti, jog Dievo įkvėpimas neapsiriboja vien tik Dievo žodžiu – Biblija. Mes turime būti atviri, jog teisinga ir gera įžvalga į mūsų gyvenimus gali ateiti iš bet kur. Žinoma, nesunku pulti į kraštutinumą ir pradėti prie Biblijos dėlioti ir savo tiesas bei interpretacijas, tikint, kad taip daryti mus skatina dieviškas įkvėpimas.

Jei grįžtume prie pirmojoje laidos dalyje minėtos istorijos apie Jetro organizacinį patarimą Mozei, noriu priminti, jog Mozė turėjo melstis už savo tautą ir mokyti juos įstatų ir nurodymų, rodyti jiems kelią, kuriuo turi eiti, ir darbus, kuriuos turi atlikti. Biblijoje teisėjais ir kunigais paskirtiems žmonėms niekur nėra nurodoma savo teisinėje praktikoje vadovautis tik užrašytu įstatymu. Greičiau Mozės įstatymas turėjo būti kaip gairės ir modelis, pagal kurį jie turėjo derinti savo sprendimus.

Dievas pavedė visiems skaityti ir gilintis į Įstatymą ne tam, kad jį paraidžiui vykdytų, o tam, kad perprastų Dievo teisingumą, suprastų Jo meilės charakterį ir taip savo kasdieniame gyvenime vadovautųsi Jo išmintimi. Įstatymas niekada negalės visko apibrėžti ir nupasakoti, ką reikia daryti kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Biblijos tikslas yra supažindinti mus su Dievo karalyste, pasitikint, jog susitikimo su Dievu įkvėptas ir Dievo įstatymo apšviestas žmogus sugebės savo gyvenime tvarkytis pagal dangiškus principus.