Šiandien mūsų kasdienę laidą norėčiau pradėti psalme iš Biblijos: „Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimus, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais, bet džiaugiasi Viešpaties Įstatymu ir mąsto apie Jo Įstatymą dieną ir naktį. Jis lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, o jo lapai niekada nevysta. Kad ir ką jis darytų, jam sekasi. Nedorėliai ne tokie, jie kaip vėjo blaškomi pelai. Todėl nedorėliai teisme neatsilaikys, nei nusidėjėliai teisiųjų sueigoje, nes Viešpats globoja teisiųjų kelią, o nedorėlio kelias veda į pražūtį."

Pasirinkimas tarp šviesos ir tamsos

Tai pirmoji psalmė iš šimto penkiasdešimties, surinktų į vieną didžiausių Biblijos knygų – Psalmių knygą. Ši psalmė šiek tiek simboliška, nes joje pasakojamas gyvenimas – teisiojo ir bedievio, nagrinėjami pasirinkimai tarp šviesos ir tamsos, tarp gėrio ir blogio, pasekmės ir priežastys. Žinoma, abiejų, tiek teisiojo, tiek ir nedorėlio gyvenimas yra kur kas spalvingesnis, nei aprašoma šioje psalmėje, tačiau akivaizdžiai matomas autoriaus noras pabrėžti esminį ir lemiamą skirtumą tarp tokių žmonių.

Psalmės viduryje aprašomas nedorėlio laikinumas ir teisiojo stabilumas. Nedorėlis lyginamas su vėjo blaškomais pelais, kitais žodžiais tariant, gyvenimo gūsiams pavaldžiomis šiukšlėmis. Tai gali pasirodyti nepadoru ir negarbinga bedievių atžvilgiu. Tačiau psalmė neragina mūsų arogantiškai vertinti aplinkinių ir teisuoliškai juos smerkti. Greičiau ji įžvalgiai pabrėžia vienų pasirinkimų laikinumą ir paviršutiniškumą bei kitų išliekamumą. Taigi, nusidėjėliai žengia link akligatvio, skardžio ar kaip mes bepavadintume gyvenimą be ateities. O dorieji turi ateitį, nes Dievas globoja jų kelią.

Ką reiškia, kad Dievas žino mūsų kelius

Originalo kalboje žodis „globoti" gali reikšti ir „žinoti". Todėl kai kurie vertimai šią paskutinę pirmosios psalmės eilutę verčia: „Nes Viešpats žino teisiųjų kelią." Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip keista įžvalga į teisiojo gyvenimą, kad Dievas žino jo kelius. Bet juk Dievas žino ir nedorėlio paklydimus, ir klystkelius. Kitaip Jis nebūtų Dievas. Jis yra visur esantis, visa žinantis ir visa galintis. Dievas žino visų kelius. Tose pačiose psalmėse randame tokius žodžius: „Didis mūsų Dievas ir galingas, beribė Jo išmintis" (Ps 147,5). Dievas permato viską, net ir mūsų širdis. Toks yra Dievas.

Tačiau pažvelkime į viską iš savo perspektyvos. Psalmės struktūra leidžia pastebėti ryšį tarp bedievio kelių ir teisiojo kelių. Pirmojoje psalmės eilutėje raginama nevaikščioti klystkeliais, o paskutinė psalmės eilutė primena, jog šie keliai veda į pražūtį. Teisieji yra kitokie. Jie laimingi, palaiminti, nes renkasi kitą kelią. Priešingai nedorėliams, dorieji renkasi šviesą, palikdami tamsą nedorėliams. Tokį šviesos kelią galima būtų lengvai sulyginti su taku, kurį žino Viešpats. Kalbant paprastai, tai gyvenimas, kuriame teisusis neturi ko slėpti. Dievas žino viską, ir teisiojo tai nė kiek netrikdo. Nedorėliai, atvirkščiai, yra tam visiška priešingybė. Jie slapukauja ir nėra iki galo atviri.

Baimė dalintis planais ir mintimis

Ar pažįstate tokių žmonių, kurie nemėgsta pasakoti apie savo planus, nes bijo, kad jie gali neišsipildyti? Turėjau tokį žmogų savo rate, kuris prietaringai bijojo papasakoti savo planus ar idėjas, nes nenorėjo, kad kas juos pakeistų. Jie dažnai nustebindavo savo sprendimais, kurių niekas nesitikėjo, ir turbūt nesąmoningai skleidė visiems žinią, kad nenori, jog kas nors iš šalies taptų reikšminga jų gyvenimo dalimi.

Žinoma, galima rasti ir kitą priešingybę – žmones, kurie neužčiaupdami burnos kalba apie savo planus, idėjas ir mintis. Tai gali būti kitas nukrypimas, kur žmogus santykyje su kitu praranda savitumą ir leidžia aplinkai daryti įtaką jo pasirinkimams iki tokio lygio, kad jau nebėra aišku, savo ar kitų gyvenimus tas žmogus gyvena. Tačiau aš čia ne apie tai.

Dažniausiai nenorime savo planais pasidalinti, nes mums jie patinka ir baiminamės, kad kas nors juos ims ir pakeis. Nenorime jokios kitos įtakos savo gyvenime, išskyrus mūsų pačių. Ar pastebite, kurlink lenkiu? Tokie žmonės mano, kad jų pažinimas yra išbaigtas ir jie žino geriausiai. Kartais, žinoma, taip ir yra, tačiau dažniausiai tai yra išdidumo ir nenoro nieko keisti išraiška.

Gyvenimas be paslapčių su Dievu

Pirmojoje psalmėje Biblijoje karalius Dovydas pastebi, jog Dievas žino teisiojo kelius, kai nusidėjėlio kelias veda į akligatvį, pražūtį ir atsiribojimą nuo Dievo. Įdomu, kad čia Dovydui svarbu atskleisti, jog nėra jokių paslapčių tarp Dievo ir doros žmogaus širdies. Dievas viską žino apie jo gyvenimą, ir tikinčiajam nėra dėl to nejauku. Jėzus kartą kalbėjo: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą" (Mt 5,8). Tyros širdies žmogus susitinka su Dievu, Jį mato tinkamoje šviesoje ir tuo pačiu tyraširdžiai yra Dievo matomi.

Jei turime ką slėpti, vadinasi, vaikščiojome abejotinais takais. Jei norime įsileisti Dievą į savo gyvenimą, žengiame tiesos, šviesos ir Dievo link. Mes nebijome su Juo dalintis savo jausmais ir savo planais. Mes pasitikime Jo išmintimi, geranoriškumu. Mes suvokiame savo ribotumą ir savo širdžių ydingumą. Tikrasis tikinčiojo veidas atsiskleidžia, kai jis nuolankia ir patiklia širdimi įsileidžia Dievą į savo gyvenimą, nes yra pasiruošęs jį keisti ir derinti su principais, kurie skatina augimą ir darną.

Tikroji didybė – pasitikėjimas Dievo meile

Kokiu save laikote jūs? Doru ar nelabai? Atleiskite už tokį tiesmuką klausimą. Suprantu, kad mumyse iki mirties grumsis dvi prigimtys – dieviška ir kūniška. Tačiau nedorėliai nėra tie, kurie svaiginasi nuodėme. Tai yra jau pasekmė. Tikrasis žmogaus prigimties niekšiškumas atsiskleidžia per nenorą ką nors keisti, užkietintą širdies kelią, kuriuo norima eiti ir išdidžiai neleidžiama niekam, net ir Dievui, ateiti ir ką nors jame keisti.

Sąmoningai ar ne, Dievas neįsileidžiamas į gyvenimą ir taip įžengiama pavojingos gyvybei baigties link. Nekalbu apie tobulumą ar nepasiekiamą šventumą. Kalbu apie vidinę nuostatą, kuri mus, netobulus, daro tyrus ir jautrius Dievo Dvasiai. Visi turime dalelę kietaširdiškumo ir užsispyrimo eiti savo keliais. Tikroji didybė atsiskleidžia, kai patikime Dievo meile ir geranoriškumu mums, ir kai mokomės gyventi su Juo be paslapčių. Dar daugiau, kai, pasak pirmosios psalmės autoriaus, mums netgi malonu žinoti Kūrėjo nuomonę ir norima ieškoti Jo patarimo bei vedimo.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.