Senajame Testamente užrašyta labai įdomi psalmė. Ji skamba taip: „Dievas užima savo vietą dieviškojoje taryboje, dievų sueigoje. Jis teisia: kaip ilgai neteisingai teisite ir būsite šališki nedorėliams? Ginkite silpnuosius ir našlaičius. Saugokite vargdienių ir beturčių teises, gelbėkite silpnuosius ir beturčius, gelbėkite juos iš nedorėlių nagų. Kokie jie neišmanėliai, kokie jie kvaili! Jie vaikšto nedorais takais. Teisingumo pamatai žemėje griūva. Jūs esate dievai. Aš sakau: jūs visi Aukščiausiojo sūnūs, tačiau mirsite kaip žmonės, krisite, kaip kiekvienas didžiūnas. Pakilk, Viešpatie, teisk žemę, nes tau priklauso visos tautos".

Ką tik girdėjote 82 psalmę. Pastebėkite: joje Dievas sėdasi teisti, nes dievai neįgyvendina teisingumo žemėje. Pasirodo, šioje žemėje yra dvasinės jėgos, kurios daro poveikį žmonijos istorijoje. Jos yra vadinamos dievais, ir jų įtaka yra nedora, poveikis – griaunantis.

Dvasinės jėgos už kiekvienos valdžios

Senovėje kiekviena tauta turėjo savo dievus, kuriuos garbino. Žinoma, galima tokius Biblijos pasakojimus nurašyti atgyvenusiai tamsiai kultūrai. Tačiau šiandien noriu pakviesti įsiklausyti ir į Biblijos žodžius, kurie nebūtinai yra neaiškių mitų liekanos.

Danieliaus knygoje yra rašoma apie atvejį, kai pranašas Danielius meldėsi geresnio Dievo kelių supratimo. Jam pasirodęs angelas kalbėjo tokiais žodžiais: „Nebijok, Danieliau, nes nuo pat pirmos dienos, kai apsisprendei suprasti ir nusižeminti prieš savo Dievą, tavo žodžiai buvo išgirsti ir aš atėjau dėl tavo žodžių. Bet Persijos karalystės didžiūnas 21 dieną buvo man priešingas. Tikėk manimi, Mykolas, vienas iš vyriausiųjų didžiūnų, atėjo man pagelbėti. Aš palikau jį ten su Persijos karalystės didžiūnu ir atėjau padėti tau suprasti, kas turi atsitikti tavo tautai dienų pabaigoje".

„Kai jis man taria šiuos žodžius, žiūrėjau į žemę ir buvau lyg be žado", rašo Danielius. „Tuomet kažkas panašaus į žmogų palietė man lūpas. Atvėriau burną ir tariau stovinčiam prieš mane: „Mano Viešpatie, jau vien nuo regėjimo man užėjo tokie skausmai, jog esu visiškai bejėgis. Kaipgi gali šis mano Viešpaties tarnas kalbėtis su tavimi, mano Viešpatie, juk aš visas drebu. Neturiu jėgų, net alsuoti negaliu". Vėl panašus į žmogų mane palietė ir sustiprino. Jis tarė: „Neabejok, brangusis žmogau, ramybė tau. Būk tvirtas ir drąsus". Ir jam bekalbant su manimi sustiprėjau ir tariau: „Kalbėk, mano Viešpatie, nes man davei jėgų".

Tuomet jis mane paklausė: „Ar tu žinai, dėl ko aš atėjau pas tave? Dabar aš turiu grįžti kovoti su Persijos didžiūnu. Kai aš nueisiu, ateis Graikijos didžiūnas. Bet aš turiu pasakyti tau, kas yra įrašyta tiesos knygoje. Nė vienas man nepadeda varžytis su šiais didžiūnais, išskyrus jūsų didžiūną Mykolą".

Iš šios trumpos ištraukos iš Danieliaus knygos akivaizdu, jog už kiekvienos valdžios ar karalystės stovi dvasinės jėgos, kurios daro įtaką žmonijos istorijai. Pasigilinus į senovės istoriją, tai tampa akivaizdu. Kiekviena tauta turėjo savo dievus. Užtenka prisiminti Egipto, Graikijos ar Romos dievus. Pakanka apsilankyti politeistinėse kultūrose ir šiandien, kad ši mintis apie dievus būtų vaizdžiai iliustruota.

Vienas tikrasis Dievas

Dešimtyje Dievo įsakymų mes skaitome: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėk kitų dievų, tiktai mane". Gali būti skirtingų dievų, kurie savo galia pranoksta mus. Tačiau Biblijos Dievas save pateikia kaip vienintelį tikrąjį Dievą, kuris rūpinasi teisingumu.

Laiškas hebrajams prasideda tokiais žodžiais: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar, dienų pabaigoje, jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė Visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu Visatą, nuplovęs nuodėmes atsisėdo Dievo didybės dešinėje. Aukštybėse jis tapo pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą".

Mums nematomas dvasines jėgas Biblija dažnai vadina tiesiog dievais. Už kiekvienos valdžios ir įtakos šiame pasaulyje stovi mums nematomos galios. Dievai, kurie kovoja dėl vietos mūsų širdyse. Tai išties įdomu, nes mes, kaip žmonės, esame kviečiami pasirinkti, kokiu Dievu norime sekti.

Jėzaus apreiškimas apie Dievą

Jėzaus atėjimas į mūsų pasaulį yra labai reikšmingas, nes jis atėjo apreikšti mums tikrąjį Dievą, ir mes, gavę šį apreiškimą, renkamės, ar norime šiuo Dievu sekti, ar ne. Koks tas Dievas, kokį apreiškė Jėzus? Pirmiausiai Jis yra tas pats Dievas, apie kurį skaitome nuo pat pirmųjų Biblijos puslapių. Jis yra Kūrėjas, aktyviai įsitraukęs į žydų tautos gyvenimą. Jis yra visos senovės žydų tautos liturgijos pagrindas. Ir jis yra Jėzus.

Kuo Jis skiriasi nuo kitų, kurie pretenduoja į šio pasaulio dievus? Galima būtų vardinti daug dalykų, tačiau norėčiau paminėti vieną epizodą, aprašytą Biblijoje, Išėjimo knygoje. Ten yra aprašomas momentas, kai Mozė užlipo į kalną, kad iš Dievo gautų dešimt įsakymų ir perduotų juos žmonėms. Kadangi viskas užtruko, žmonės nusprendė pasistatyti sau aukso veršį ir pradėjo jį garbinti, kaip tai buvo įprasta Egipte, iš kurio ką tik buvo išvesti.

Dievas, kuris įsiklauso į maldą

Dievas nusprendė šioje vietoje nubrėžti liniją ir nubausti visą tautą. Žmonės nebuvo dėkingi už išgelbėjimą, ir Dievas nusprendė pasitraukti toliau. Bet Mozė maldavo Viešpatį, savo Dievą ir sakė: „O Viešpatie, kam gi dega Tavo įniršis prieš tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia galia ir galinga ranka? Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: pikto siekdamas Jis išvedė juos tik išžudyti kalnuose ir išnaikinti juos nuo žemės paviršiaus? Nusigręžk nuo savo degančio įniršio. Pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai. Atmink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip Tu prisiekei jiems savimi pačiu, sakydamas: padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai". Viešpats pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai.

Ši istorija yra įdomi tuo, kad Dievas, nusprendęs sunaikinti visą tautą, pasikalbėjęs su Moze pakeitė savo nuomonę. Viešpats nusileido Mozės įtikinėjimams. Tai nereiškia, kad Jis klydo savo pirminėje reakcijoje. Greičiau Dievas įsileido Mozę į bendrystę su savimi ir leido jam sudalyvauti būsimo sprendimo formulavime. Žinoma, ši situacija atskleidžia ir Mozės brandą, tačiau ji parodo Dievo troškimą pakviesti mus į savo artumą.

Dievas yra santykius vertinantis Dievas. Mes kalbame, Dievas atsako; mes veikiame, Dievas įsitraukia; mes prašome, Dievas atsako; mes prašome, Dievas atsiliepia. Aristotelis Dievą vadino nepajudinamu judintoju – tai išvestinis filosofinis Dievo apibrėžimas, jei norime protu pagrįsti pagrindinę visų dalykų priežastį. Tačiau panašu, kad Biblijoje Dievas yra pajudinamas. Ar tai jums sumenkina Dievą? Jis atrodo mažiau galingas? Jei taip, tada malda, kuria jūs meldžiatės, nieko nereiškia, nes nieko negali pakeisti. Yra tiktai ritualas, kuris kažkaip keistai sutvarko dvasinį pasaulį, kad mes jaučiamės gerai, ir Dievas jaučiasi gerai.

Kvietimas į draugystę su Dievu

Jėzus atėjo atskleisti Dievo vardo. Mozė tą vardą žinojo. Tame pačiame pasakojime, tiktai kiek vėliau, yra aprašomas toks Mozės santykis su Dievu: „Viešpats kalbėdavosi su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo bičiuliu". Jėzus savo mokiniams kalbėjo: „Aš jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs".

Jėzaus apreikštas Dievo vardas mus kviečia į visai kitokį santykį nei visi kiti šio pasaulio dievai. Dievas kviečia mus į lygiavertį santykį su savimi, kai mes galime atverti savo širdis neveidmainiškam bendravimui, kai mes galime tikėtis, kad mūsų pokalbis kažką realiai keis ne tik Dievo veikime šiame pasaulyje, bet ir mūsų širdyse, ir pasitikėti. Jei Dievas įgyvendina savo valią, vadinasi, ji yra geriausia.

Jis nepanašus į šio pasaulio dievus, kurie iš mūsų reikalauja aklo paklusnumo ir teikia tik laikiną pasitenkinimą. Visi šio pasaulio dievai reikalauja, kad mes jiems tarnautumėme. Tačiau Jėzus atėjo pats tarnauti. Jėzus kalbėjo: „Kiekvienas, kas geria šį vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą".