Jau ankstesnėse „Kasdienės manos" laidose minėjau, kad graikiškos filosofijos inspiruoti mąstytojai teigė, jog Dievas pradžioje egzistavo kaip vienišas Vienis, kuriam nieko nereikėjo ir kuris buvo išpildytas pats savyje. Tuo tarpu hebrajiškoje pasaulėžiūroje teigiama, kad Dievas yra bendruomenė, kurią sudaro trys Asmenys, nuo neatmenamos amžinybės gyvenę santykyje. Tai fundamentalus skirtumas, kuris neišvengiamai daro įtaką ir visai likusiai pasaulėžiūrai. Pradžia yra svarbi.

Kodėl pradžia yra svarbi

Įsivaizduokite, jog žiūrite filmą ar skaitote knygą, kurioje yra nagrinėjami, vaizduojami ir aprašomi įvykiai be jokios užuominos apie jų pradžią. Žinoma, sutiksite, kad visokių filmų būna, būna ir visokių knygų. Tačiau labiausiai mus traukia tie filmai, kurie pasakoja, iš kur atsirado tas žiedas „Žiedų valdove", kaip atsirado vienas ar kitas superherojus bei kaip iškilo gelbėtojas „Žvaigždžių karuose". Tai leidžia susidaryti išbaigtą vaizdą apie tai, kas ir kodėl vyksta konkrečiame pasaulyje ar tam tikroje situacijoje.

Biblijoje aprašoma visa ko pradžia leidžia mums suprasti ne tik istorijos įvykius, bet, kas yra dar svarbiau, ir žmogaus santykį su galingiausiu Visatos asmeniu – Dievu. Ir liūdna matyti, kai tikintys bibliniu Dievu bando savo pasaulėžiūrą formuluoti nebiblinėmis, o graikiškomis nuostatomis. Žinoma, galima bandyti ieškoti, kur tokių svetimkūnių matyti kituose mokymuose, pateikiamuose tarsi jie būtų krikščioniški, tačiau šiandien apsiribosiu dieviškos Trejybės tapatybe. Tam mums reikia nusikelti į visa ko pradžią.

Istoriniai Trejybės mokymo iššūkiai

Dar 3 a. po Kr. kunigas ir teologas Arijus iš Aleksandrijos teigė, kad Kristus yra sukurtas ir yra atskiras nuo Tėvo Asmuo. Šios minties įkvėpti kai kurie žengė dar toliau, teigdami, kad Šventoji Dvasia yra iš Tėvo išplaukianti įtaka, o ne atskiras Asmuo, besiskiriantis nuo Tėvo ir Sūnaus. Lyg ir suprantu sentimentus, nes norima išaukštinti Dievą kaip Vienį ir išspręsti Biblijoje vis minimą unikalų Sūnaus, Tėvo ir Dvasios tarpusavio santykį.

Tačiau bėda yra ta, kad besistengiantys tai daryti remiasi keletu izoliuotų Biblijos sakinių ir iš aplinkos pasiskolintais interpretavimo įrankiais, leidžiančiais jiems sukalti šiokį tokį pagrindą savo pozicijai, ir visa tai yra daroma aukojant gražų pasakojimą apie ištikimą Dievo meilę.

Jėzaus vaidmuo ir „viengimio Sūnaus" prasmė

Manau, kad, kalbant apie Trejybę, didžiausias iššūkis ne vienam skaitančiam Bibliją yra Jėzaus vaidmuo. Biblijoje Jėzus vaidina centrinį vaidmenį. Tačiau čia pasitaiko ir skubotų išvadų apie tai, kas Jėzus iš tiesų yra. Jono Evangelijoje Jėzus yra vadinamas Tėvo viengimiu Sūnumi. Tai galite rasti, pavyzdžiui, paminėta Jono Evangelijos 1-ame skyriuje, 18-oje eilutėje arba 3-o skyriaus 16-oje eilutėje.

Suprantu, kad natūraliai žodis „gimti" suponuoja mintį apie pradžią bei subordinaciją. Taip, Naujasis Testamentas naudoja žodžius „Tėvas", „Sūnus" ir „gimusysis". Ir taip, Biblijoje randame žodžių junginį „viengimis Sūnus". Tačiau bėda yra ta, kad visi šie žodžiai ir jų formuluotės yra grįstos Senojo Testamento pasakojimu apie sandorą. Mums nereikia spėlioti, ką tie žodžiai reiškia. Mums reikia prisiminti, ką apie tai pasakoja biblinė istorija.

Dievas sukūrė žmogų ir pavadino jį Adomu, kurį Lukas savo Evangelijoje vadina Dievo sūnumi. Dievo planas buvo, kad Adomas ir Ieva taps visos žmonijos pradžia. Pamenate, kai Dievas kūrė pirmąją porą, jis sukūrė juos pagal savo pavyzdį. Kiek vėliau Pradžios knygos 5-o skyriaus 3-ojoje eilutėje yra rašoma, kad Adomui ir Ievai gimė sūnus, panašus į juos. Adomas ir Ieva, Dievo sūnus ir duktė buvo sukurti, visi kiti po jų sekė, buvo pagimdyti. Tačiau Dievo sumanymas buvo, kad Adomas ir Ieva, sukurti pagal Dievo paveikslą, juo pasidalintų ir su savo palikuonimis, ir taip pripildytų meile visą žemę.

Nuopuolis ir Dievo pažadas

Nuostabus planas, tačiau atsirado trukdis, kurį vadiname nuopuoliu – puolusį angelas Liuciferis suviliojo žmoniją mintimi, jog Dievas yra kaprizingas, nepatikimas, varžantis mūsų laisves ir besirūpinantis tik savimi. Trukdis, kuris Dievo atvaizdą ir panašumą beveik ištrynė iš Dievo sūnaus Adomo, taip pažeisdamas galimybę perduoti Dievo atvaizdą ateinančioms kartoms.

Dėl tokio trukdžio atsirado būtinybė intervencijai. Nuodėmė iškreipė Dievo planą, sugriovė Dievo atvaizdą žmoguje ir sukėlė grėsmę ne tik žmogaus išlikimui, bet ir sukėlė abejones Dievo vadovavimo legitimumu. Iškilo poreikis intervencijai, kuri parodytų naują kelią ir leistų viską pradėti iš naujo. Intervencijai, kuri ateitų iš naujo Dievo Sūnaus, kuris vietoj Adomo būtų nauja žmonijos galva ir žmoguje atkurtų prarastą Dievo paveikslą.

Žmogui nusidėjus Dievas su žmogumi pasidalino pažadu, kuris šėtonui nuskambėjo kaip tiesioginis grasinimas. Dievas kalbėjo: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters Ievos, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių. Jis, ateinantis palikuonis, kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną". Šis pažadas yra užrašytas Pradžios knygos 3-ame skyriuje, 15-toje eilutėje.

Pastebėkite, jog šis pažadas yra ištartas atžalos arba palikuonių kontekste. Istorijoje dvi žmonių grupės liks susipriešinusios: dvasinės šėtono giminės linija kovos su Dievu ir Jo žmonėmis. Tuo tarpu iš moters kils dvasinė linija, iš kurios vieną dieną kilusi ypatinga atžala nugalės šėtoną ir ištaisys nuopuolio padarytą žalą. Adomas, Dievo sūnus, suklupo susitikęs su šėtonu, tačiau puolusio žmogaus rasėje gims naujas sūnus, kuris nepasiduos šėtono gundymui, bet sutraiškys žalčio galvą.

Jėzus – antrasis Adomas ir Dievo Sūnus

Antrasis Adomas, kaip jį vadina apaštalas Paulius, naujasis Dievo Sūnus, ateis į žmonijos istoriją ir nugalės ten, kur Adomas pralaimėjo. Taigi matome, kaip Dievas jau nuo pat pradžių apie nuodėmę kalba šeimos ir jos palikuonių kontekste, žadėdamas, kad galiausiai gims kūdikis. Dievas ketina žmoniją išgelbėti iš vidaus – per strateginį Dievo Sūnaus vaidmenį, to, kuris gims iš Adomo palikuonių.

Prisimindami Naująjį Testamentą mes matome, kad Jėzus ir buvo tuo Dievo Sūnumi, kuris išpildė planą atpirkti žmoniją ir sugriauti šėtono darbus. Jėzus yra tas, pasak apaštalo Jono, Dievo viengimis Sūnus, ir tuo turimas galvoje ne Jėzaus dangiškas statusas ar Jo subordinacija Dievui Tėvui. Ne, kalbant bibline kalba, Jėzus yra Dievo Sūnus, gimęs tam, kad išpildytų Visatos sutaikymo planą, kurio autorius ir buvo kartu su Tėvu ir Šventąja Dvasia.

Dievas išsirenka tautą ir žmonių giminę, per kuriuos tas kūdikis ateis į šį pasaulį. Apaštalas Jonas rašo, kad pradžioje buvo Žodis, kuris buvo pas Dievą ir kuris buvo pats Dievas. Tada jis rašo, kad tas žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.

Dievas įsikūnija ir gimsta į mūsų pasaulį kaip žmogaus sūnus. Dievo duotas pažadas išsipildo. Toliau Jonas rašo, kad Dievo niekas nėra matęs, tik viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis – mums Jį atskleidė. Jėzus tapo Dievo Sūnumi mesijine prasme. Jėzui gimus, dieviškos Trejybės planas gelbėti žmogų pasiekia kulminaciją.

Dievo pasiaukojanti meilė Jėzuje

Tai svarbu, nes Jėzuje pats Dievas aukojasi dėl žmogaus, o ne Dievas aukoja Jėzų. Jei Jėzus yra kažkuo menkesnis už Dievą, kaip tai teigia neigiantys Trejybę, Jėzaus auka būtų žiaurus Dievo elgesys, nes užuot pats parodęs pasiaukojamą meilę, Jis vietoje savęs paaukoja Jėzų.

Biblija pasakoja, kad Jėzus ir yra Dievas, nuo amžių gyvenęs kaip dangiškos bendruomenės narys, kuris vardan meilės žmogui ryžosi ateiti į Žemę ir taip apreikšti Dievo esmę. Pažinę ir pamilę tokį Dievą Jėzuje mes esame palaiminti ir išgelbėti.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.