Adomui ir Ievai susimokius maištauti prieš Dievo tvarką ir pasirinkus žalčio pasiūlytą alternatyvą, permainų nereikėjo ilgai laukti. Dievo pagarba ir meile grįsta harmonija buvo pakeista siekiu dominuoti. Grįžtant prie Pradžios knygos, ketvirtajame šios knygos skyriuje mes randame pasakojimą apie brolių Kaino ir Abelio kivirčą bei pirmąją žmogžudystę.

Kaino palikimas ir nuodėmės plitimas

Toliau pasakojimas tęsiasi, ir mes sužinome, kad Kainas pasitraukė nuo Dievo ir pastatė pirmąjį miestą. Jis tampa vienu iš pradininkų ponuodėminės civilizacijos, puoselėjančios sisteminį blogį, palaikomą hierarchinių struktūrų. Praėjus keletui kartų, Lamechas seks kerštaujančio Kaino pavyzdžiu ir už sužeidimą nužudys žmogų.

Biblijoje rašoma, kad Lamechas tokiais žodžiais kreipėsi į savo žmonas Adą ir Cilę: „Klausykitės mano balso, – kalbėjo Lamechas, – jūs, žmonos, išgirskite mano žodžius. Užmušiau žmogų už žaizdą, bernioką už įdrėskimą. Jei už Kainą atkeršijama septyngubai, tai už Lamechą 70 kartų septyngubai" (Pr 4,23–24).

Šie Lamecho žodžiai, užrašyti lyg poezija, vaizdingai pasakoja, kaip greitai nuodėmė pasklido po pasaulį ir tapo visuotinai priimta. Ten, kur Kainas suklupo, Lamechas tuo didžiuojasi. Ten, kur Kainas ieškojo apsaugos, Lamechas dairosi provokacijų. Keršto siekimas netruko tapti masinio vartojimo preke, ir greitai situacija tapo tokia prasta, jog pasaulio sunaikinimas tapo neišvengiamas.

Tvanas ir Dievo atsakas į nuodėmę

Biblijoje pasakojama, jog prieš tvaną, kaip yra įprasta, Dievas asmeniškai pažvelgė į susidariusią situaciją: „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje, ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta, ir Dievas gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir Jam gėlė širdį. Viešpats tarė: nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailiuosi juos padaręs" (Pr 6,5–7).

Babilonas – išdidumo ir prievartos simbolis

Po tvano vienas iš Nojaus palikuonių – Nimrodas – vaikščiojo Kaino pėdomis ir įkūrė Babelės ir Ninevės miestus, kurie buvo pastatyti ant savęs išaukštinimo principų. Babelės miestas tapo žymiuoju Babilonu, kurio išskirtinis bruožas buvo išdidumas ir prievarta. Babilono karaliai tapo tokie artimi nuodėmės šaltiniui, jog pranašo Izaijo knygos keturioliktame skyriuje yra vaizduojami kaip paties šėtono simboliai.

Tolesniuose Biblijos puslapiuose Babilonas, nors jo dabar nėra kaip geografinės vietovės, iškyla kaip susireikšminimo ir prievartos prototipas. Tai karalystė, kuri Apreiškimo knygoje yra vaizduojama kaip eschatologinė blogio imperija, kuri nuo savo galios subliukš iš vidaus. Apie tai daugiau galite paskaityti Apreiškimo knygos 14-tame ir 18-ame skyriuose.

Pasaulio išmintis ir Dievo išmintis

Pirmame laiške korintiečiams apaštalas aprašo savo patirtį apie jo tarnavimo pradžią Korinto mieste bei pasidalina savo įžvalgomis apie platesnį savo veiklos kontekstą: „Buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, – rašo apaštalas, – kaip tik Jėzų Kristų ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės, mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe. Tiesa, mes tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio išmintis ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis. Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo pradžių paskyręs mums išaukštinti. Jos nepažino jokie pasaulio valdovai, nes jei būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę" (1 Kor 2,2–8).

Šioje ištraukoje apaštalas sako keletą dalykų. Pirmiausia, pasaulyje yra vadovaujamasi galios ir išminties nuostatomis, kurios Dievo vertinimu yra silpnumas ir kvailystė. Antra, Jėzus atėjo į šį pasaulį ir atskleidė išmintį, kuri pasauliui yra tokia svetima, jog atrodo kaip nesąmonė. Jis parodė pavyzdį tokios lyderystės, kad ji buvo palaikyta bejėgiškumu, nes pasirodė visiška priešingybė šio pasaulio galios struktūroms. Trečia, visuotinis paklydimas buvo toks gilus, jog šio pasaulio išmintingi mokslininkai ir valdininkai, nukryžiuodami Jėzų, visiškai nesuprato, ką daro, rodydami savo tariamą galią. Su savo tariama išmintimi jie nužudė garbingiausią Viešpatį. Jei jie būtų žinoję ir supratę, ką daro, jie nebūtų to darę, nes būtų supratę, jog jų išmintis ir galia atsigręš prieš juos ir taps jų pačių pražūties priežastimi.

Kryžius – tikrosios galios apreiškimas

Paulius tvirtina, jog ant kryžiaus mes matome visagalio Dievo bejėgiškumą ir neištveriamai išmintingą Dievo kvailumą. Meilė yra galia, kurios nepažįsta galios ištroškęs mūsų pasaulis, pasiaukojime yra išmintis, kuri puolusio žmogaus protui atrodo nelogiška. Ant kryžiaus yra atsakomas pagrindinis klausimas: kas yra Dievas? Ar jis yra tyra meilė, ar gryna galia? Kaip į šį klausimą atsako Golgotos kryžius?

Pasak apaštalo Pauliaus, kryžius verčia performuluoti visą pasaulėžiūrą, nes ant jo matome ne ką kitą, o Dievą – ne kūrinį, ne pirmą iš visos kūrinijos, ne sukurtąjį mažesnį dievą, o nieką kitą, kaip, pasak apaštalo Pauliaus, garbingiausiąjį Viešpatį aukščiausia šio žodžio prasme. Apaštalas negailestingai kritikuoja šio pasaulio galią ir skelbia apie tikrosios galios apreiškimą ant Golgotos kryžiaus, kur šlovės Viešpats miršta už šį pasaulį, vedinas nesavanaudiškos meilės jam.

Nukryžiavimas yra reikšmingas įvykis istorijoje, nes prie kryžiaus prikaltas yra galingiausias Asmuo visatoje – pats Dievas. Jei Jėzus yra tik Dievo kūrinys, nors ir išaukštintas iki dieviškumo, kad ir ką tai galėtų reikšti, toks mokymas sukuria loginę kliūtį, neleidžiančią mums suprasti, ką konkrečiai fundamentaliai kitokio mums atneša Jėzaus Evangelija. Visa Evangelija subyra ir sunyksta iki savanaudiškumo skarmalų, jei ant kryžiaus kabantis nors dalele skiriasi nuo šlovės Viešpaties.

Naujas gyvenimo principas

Jėzaus kryžius sutrina į miltus melą, kad Jo galia, o ne meilė yra Dievo tapatybės branduolys. Taip pasielgdamas Jėzus pasauliui pristato naują struktūrinį principą: leiskis žemyn, o ne kilk aukštyn. Didybė yra apibrėžiama tarnavimu. Gyvenk ne siekdamas rodyti savo galią ir pranašumą prieš kitus, bet su meile dėl kitų.

Jėzus griauna velnio darbus, kurių sėkla buvo pasėta jau Edeno sode ir kurių vaisių nereikėjo ilgai laukti. Dauguma iš mūsų jau paragavome karčių galios ir išnaudojimo vaisių, ir ačiū Dievui, kad Jis mūsų nepaliko ir paliko pravertas alternatyvaus pasirinkimo duris. Jėzuje mes matome, kad yra įmanomas kitas pasirinkimas, kad mums nereikia sekti Lamecho, Kaino ir jo palikuonių pėdomis, kad yra kito pasirinkimo durys, ir kad jos liktų praviros, Jėzus paaukojo savo gyvybę ir šlovingai prisikėlė, parodydamas, kad žengimas pro šias duris yra gyvenimas – amžinasis gyvenimas.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.