Prisimenu, kai dirbau pastoriumi Vilniuje ir buvau viengungis, pas mane aplankyti ir pasisvečiuoti atvažiuodavo mama ir, kaip rūpestinga mama, ji, beveik įžengus pro duris, nedelsdama imdavosi tvarkytis, valyti ir plauti ten, kur man arba nerūpėjo, arba nepastebėjau, arba net nežinojau, kad reikia. Dabar suprantu mamos instinktyvų elgesį, nes mačiau, kaip mano žmona po apsilankymo pas vieną iš mūsų dukrų elgiasi lygiai taip pat: išvalė šaldytuvą, sutvarkė lentynas ir su specialiu valikliu apėjo visus žinomus ir nežinomus kampus.

Aš savo ruožtu dar ir spėjau paburbuliuoti, kad maniau, jog vaiką paruošėme gyvenimui. O dabar, žiūrėk, jis nemoka net dulkių išsivalyti, jau nekalbant apie mūsų atvežtus vitaminus, uogienes ir daržoves, kurie, atrodo, taip ir liko nepaliesti. Pradedi svarstyti, ką vaikas valgo ir ką jis veikia, kad neturi laiko tam, ką derėtų daryti. Bet tokie yra savarankiško gyvenimo džiaugsmai ir vargai. Vaikams teks išmokti prisiimti atsakomybę už save, o tėvams teks mokytis paleisti ir susitaikyti, vaikams savotiškai įžengus į jų asmeninę Pažadėtąją žemę. Tėvams ir, žinoma, patiems vaikams teks mokytis kurti naujus pagarba ir jautria, abipuse įtaka grįstus santykius.

Dievo tauta keliauja į Pažadėtąją žemę

Panašiai turėjo jaustis ir Dievas, paleisdamas žydų tautą į Pažadėtąją žemę, šlovingai išvadavęs juos iš Egipto vergijos. Dievas keturiasdešimt metų juos vedė tikslo link. Tiek metų praleisti dykumoje, uždaroje ir kontroliuojamoje aplinkoje nebuvo lengva, tačiau atėjo metas tautai žengti didesnio savarankiškumo ir atsakomybės keliu. Dievas niekur nežadėjo dingti, lyg Dievui tai būtų galimybė, bet Jis sąmoningai nusprendė save apriboti ir suteikti daugiau laisvės žmogui.

O ir pati žydų tauta nebuvo išsiųsta tuščiomis. Su savimi jie išsinešė Dievo auklėjimo metodus, vertybes ir bendrą stabilaus gyvenimo vaizdą. Dievas turėjo didingų planų Izraelio tautai. Prieš jai įžengiant į Pažadėtąją žemę ir paliekant Egipto vergystės košmarus, Mozė kalbėjo: „Dabar tad, Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi įeiti ir paveldėti kraštą, kurį Viešpats, jūsų protėvių Dievas jums duoda. Nepridėkite nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko iš to, bet laikykitės Viešpaties, jūsų Dievo įsakymų, kuriuos jums nustatau."

„Štai, lygiai kaip man yra Viešpats įsakęs, aš mokau dabar jus laikytis įstatų ir įsakų krašte, į kurį esate pasiruošę įeiti ir jį paveldėti. Laikykitės jų juos vykdydami, nes tai rodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įvykius, jie sakys: 'Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautos'. Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį Dievą, kaip yra Viešpats, mūsų Dievas, kada tik mes Jo šaukiamės. Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus, taip teisius kaip šis mokymas, kurį aš jums duodu" (Pakartoto Įstatymo knyga 4,1–9).

Įstatymas kaip auklėtojas ir prižiūrėtojas

Dievas žydus, lyg vaikus, buvo pasiruošęs įvesti į Pažadėtąją žemę ir palikti jiems, kaip auklėtoją ir prižiūrėtoją, Įstatymą tol, kol kiekvienas iš jų individualiai juo vadovausis ir bendrai jį puoselės. Dievas galėjo būti ramus, o žmogus – saugus, ir šiandien mes elgiamės panašiai. Mes vaikus mokome vertybių, kurias laikui bėgant patyrėme esant patikimomis ir charakterio savybių, kurios turi ilgiausią išliekamąją vertę.

Kalbėdami apie tikėjimą, mes nuolat sau primename, kad paklusnumas Dievo Įstatymui yra būtinas, kad gyvenimas tekėtų ramia vaga. Dažnai tenka išgirsti netgi pasvajojimų, kaip atrodytų mūsų visuomenė, jei visi jos piliečiai geranoriškai ir nuolankiai paklustų Dievo įsakymui. Sakydamas „paklustų" aš nekalbu apie šaltą ir vangų Dievo nurodymų vykdymą. Mes visi žinome, kad priverstinis paklusnumas įstatymui maištininko nepakeičia. Dievas visada norėjo, kad paklusnumas Jo vertybėms ir gyvenimo būdui kiltų iš širdies laisva valia ir patyrus, jog Jo keliai yra pranašesni.

Žydams palikdamas savo teisyną Dievas lyg ir vedė juos prie Gyvybės medžio, apleisto rojuje, ir dabar vėl pristatomo puolusiai žmonijai per žydus. Visos tautos turėjo pamatyti, suprasti ir patirti Dievo gerumą ir tokiame saugiame santykyje atrasti gyvenimą. Apaštalas Paulius rašo, kad Dievo Įstatymas yra šventas ir teisingas, ir geras, ir dažnai mes, kaip jau minėjau, pasvajojame, kaip atrodytų mūsų visuomenė, jeigu visi taip vertintų Dievo Įstatymą. Dievas davė hebrajams tai, kas geriausia, šventa ir teisinga, to turėjo pakakti, kad jie žengtų palaimos keliu.

Įstatymo atėjimas pažadino nuodėmę

Tačiau buvo ir dar kai kas, ko galime lengvai nepastebėti. Atėjus Įstatymui atgijo ir nuodėmė. „O atėjusi nuodėmė parodė savo nuodėmingumą tuo, kad atnešė man mirtį, – rašo apaštalas Paulius, – pasinaudodama geru dalyku" (Laiškas romiečiams 7,9). „Dėl įsakymo nuodėmė pasirodė esanti be saiko nuodėminga" (Laiškas romiečiams 7,13).

Pasirodo, kad Dievo duota palaima turėjo ir kitą pusę. Kalbėdamas per savo patirties prizmę, apaštalas Paulius eina iki galo ir atveria visas kortas. Pasirodo, kad „įsakymas, – toliau rašo apaštalas, – skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį. Įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo, ir juo mane nužudė" (Laiškas romiečiams 7,10–11).

Dievo įsakymas, lyg Gyvybės medis, buvo skirtas gyvybei, tačiau, lyg gėrio ir blogio pažinimo medis, jis atnešė mirtį. Panašu, kad Įstatymas suvienija šiuos du Edeno sodo medžius. Per jį galima rasti gyvenimą, tačiau jo atėjimas reiškia ir nuodėmės atėjimą.

Problema žmoguje, ne Įstatyme

Žinoma, ne pats įsakymas ar Įstatymas yra kažkuo blogas ar geras. Paulius tame pačiame Laiško romiečiams skyriuje rašo, kad nuodėmė per įsakymus pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva. Ir kad Įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion (Laiškas romiečiams 7,13–14). Taigi, problema nėra pačiame Įstatyme, o greičiau – žmoguje.

Tačiau pastebėkite, kad perduodamas senovės Izraeliui savo įsakymą Dievas pažadino ir visokius geismus. Kaip jau minėjau anksčiau, Paulius vis primena, kad bėda nėra Įstatymas, o tai, kad nuodėmė parodė savo nuodėmingumą tuo, kad atnešė mirtį, pasinaudodama geru dalyku. Dėl įsakymo nuodėmė pasirodė esanti be galo nuodėminga.

Taip mes prisiliečiame prie paslaptingo Dievo plano. Iš vienos pusės, Dievas žada palaimą ir klestėjimą kiekvienam žmogui ir kiekvienai tautai, kurios atvira ir nuolankia širdimi paklus Dievo įstatymui. Tačiau iš kitos pusės, kadangi problema yra pačiame žmoguje, Įstatymas eidamas atgaivina ir nuodėmę. Dievo planas buvo ne tik tai, kad per Izraelį atsiskleistų Dievo palaimos ir Jo kelių pranašumas. Paslaptingas Dievo planas buvo ir tai, kad Izraelyje aiškiausiai atsiskleistų nuodėmė ir būtų tinkamai pasmerkta.

Galima būtų sakyti, kad Saliamono gyvenime mes matome šiuos du kontrastus. Tapęs karaliumi Dovydo sūnus pasirinko Dievo išmintį kaip aukščiausią idealą ir buvo gausiai palaimintas. Aplinkinių tautų karaliai siuntė savo pasiuntinius pasižiūrėti, iš kur tokia išmintis ir klestėjimas Izraelyje. Tačiau Dievo Įstatymo pažadinta nuodėmė Saliamono karalystę suvalgė iš vidaus ir ji suskilo, jau niekada daugiau nebepakildama iki ankstesnės šlovės.

Paslaptingas Dievo planas išsipildė Jėzuje

Sakydamas, kad tame matau paslaptingą Dievo planą, prisipažįstu, kad ne viskas man iki galo aišku. Pats apaštalas Paulius savo pamąstymus šia tema baigia tokiais žodžiais: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme, kokie neištiriami Jo sprendimai ir nesusekami Jo keliai. Ir kas gi pažino Viešpaties mintį ir kas buvo jo patarėjas? Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų apmokėta? Iš jo per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius. Amen" (Laiškas romiečiams 11,33–36).

Dievo planas buvo leisti nuodėmei atlikti savo darbą per Įstatymą ir pilnai atsiskleisti, ir tai turėjo įvykti per žydų tautą. Viskas prasidėjo hebrajų tautoje, ir visas Dievo planas joje buvo išpildytas. Nuodėmė šioje tautoje atsiskleidė pilnai per Dievo vaikų persekiojimą ir Dievo Sūnaus Jėzaus nukryžiavimą. Tačiau nuodėmė buvo pasmerkta Dovydo sūnaus Jėzaus, kuris tobulai pakluso Dievo Įstatymui ir mirė ant kryžiaus kaip nekalta auka.