Vieni iš populiariausių leidinių Lietuvoje ir visame pasaulyje yra žurnalai, rašantys apie žmones – nuo skleidžiančių apkalbas ir ieškančių sensacijų iki besidominčių realiu žmonių gyvenimu. Šie leidiniai noriai perkami ir skaitomi. Mums patinka skaityti apie kitus žmones. O kas Biblija? Galima būtų pasakyti, jog didžiąja dalimi tai yra knyga, pilna pasakojimų apie žmones. Dievas pasirinko šį būdą papasakoti apie save ir savo karalystę, nes jis, akivaizdu, yra pats patraukliausias.

Dievo kvietimas Abraomui

Vienas iš ryškiausių Biblijoje minimų žmonių yra Abraomas, kurį Dievas pakviečia išeiti iš gimtojo Ūro miesto. Tada, kai visi keliavo į miestus ir būrėsi į karalystes, Dievas kviečia Abraomą išeiti iš namų į Pažadėtąją žemę tokiais žodžiais: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu, išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius, keiksiu tave keikiančius. Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą" (Pr 12,1-3).

Kiek užbėgdamas įvykiams už akių noriu iš karto atkreipti dėmesį į tai, ką apie tai sako apaštalas Paulius. Savo laiške galatams apaštalas rašo: „Taigi supraskite, kad Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki, ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerąją naujieną: tavyje bus palaimintos visos tautos. Taip tikintys žmonės susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiu Abraomu" (Gal 3,7-9). Taigi tame, kas vyksta Abraomo gyvenime, galime įžvelgti kur kas didesnį Dievo planą. Jis, pasirinkdamas Abraomą, ketina suteikti palaimą visam pasauliui.

Kelionė pilna nerimo

Abraomas išgirsta Dievo kvietimą, gauna jo pažadą ir tikėjimu išsirengia kelionei į Pažadėtąją žemę. Kelionė nebuvo tokia, kad viskas įskaičiuota, todėl netrūko nerimo dėl rytdienos. Ir nors Abraomas turėjo Dievo pažadą, kartais tas pažado turėjimas atrodė per menka garantija. Norėjosi kai ko tikresnio.

Pradžios knygos keturioliktame skyriuje aprašoma, kaip Abraomo dienomis keturi karaliai užklumpa penkis karalius su tikslu pasipelnyti. Gal būtų užtekę apie tai pasiklausyti gandų, tačiau buvo užpultas ir Sodomos miestas bei į nelaisvę paimtas Abraomo sūnėnas Lotas. Abraomas negalėjo ramiai likti sėdėti savo palapinėje, todėl, surinkęs tris šimtus aštuoniolika savo šeimos vyrų bei sulaukęs pagalbos iš kaimynų, užpuolė tuos reketininkus ir juos nugalėjo.

Tai nebuvo kokie nors klajokliai, kuriuos atbaidyti galima parodžius savo pranašumą. Tie karaliai atėjo iš Abraomo anksčiau gyventų apylinkių, ir gali būti, kad Abraomas žinojo, jog tokiais savo veiksmais tampa liūtą už ūsų. Dabar, galėjo svarstyti Abraomas, jam pavyko nugalėti jų būrį. Tačiau kaip bus, jei ateis pastiprinimas?

Dievo atsakas į baimes

Todėl Pradžios knygos penkioliktas skyrius prasideda tokiais žodžiais: „Po šių įvykių Viešpaties žodis atėjo regėjimo metu. Jis tarė: nebijok, Abraomai, aš esu tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis." Dievas, nujausdamas Abraomo baimes, ateina su pažadu ir patvirtinimu, kad jis niekur nepasitraukė ir kad jų susitarimas vis dar galioja.

Tačiau Abraomas, atrodo, jau vos vos laikosi. Išgirdęs Dievo žodžius, jis atšauna: „Viešpatie Dieve, kas man iš tavo dovanų? Nes aš lieku bevaikis ir mano namų įpėdinis yra damaskietis Eliezeras." Abraomas pridėjo: „Palikuonio man nedavei, todėl vergas, gimęs mano namuose, bus mano įpėdinis" (Pr 15,2-3).

Galima Abraomą suprasti. Jis patikėjo Dievo pažadu padovanoti jam galybę žemės ir padaryti iš jo didelę tautą. Kas to nenorėtų? Tačiau buvimas toje Pažadėtoje žemėje ne visai pateisino Abraomo lūkesčius. Laikas bėgo, ir Abraomo tikėjimas silpo. Juolab kad nebuvo matyti jokių ženklų, jog jo šeima pagausės, o ir aplinka nebuvo tokia jau draugiška. Negalėjai būti ramus dėl rytojaus.

Nusivylimas ir tikėjimas

Kaip šioje situacijoje pasielgs Dievas? Abraomas, atrodytų, balansuoja ties apsisprendimu: ką daryti? Jis paliko gimtus namus, pasitikėdamas Dievo pažadu. Tačiau viskas klostėsi per daug lėtai ir ne taip, kaip, matyt, tikėjosi pats Abraomas. Jis seno, šeimai lyg ir nieko netrūko, tačiau ateitis buvo miglota ir nestabili, o ir augo jausmas, jog pats Dievas lyg ir apleido šį reikalą.

Tačiau Pradžios knygos penkioliktame skyriuje skaitome apie tai, kaip Dievas ateina pas Abraomą ir taria: „Nebijok, Abraomai, aš esu tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis." Dievas nuramina Abraomą ir patikina, jog niekas nesikeičia, bet Abraomas pirmą kartą pasakojime turi priekaištų Dievui. „Viešpatie Dieve, kas man iš tavo dovanų?" Galima jausti Abraomo nusivylimą ar net liūdesį.

Išgirdęs Abraomo komentarą, Dievas papildo savo žodžius: „Tas nebus tavo paveldėtojas. Tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties." Išvedęs jį laukan, tarė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti. Taip gausūs bus tavo palikuonys." Jis, Abraomas, patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu (Pr 15,4-6). Dievas patikslina, kad Abraomas susilauks sūnaus, per kurį Dievo palaimos išsilies į visą pasaulį.

Čia vėl norėčiau pasinaudoti apaštalo Pauliaus mintimis ir priminti, kad Abraomo gyvenime vyksta kur kas didesni dalykai nei tik pasakojimas apie paprasto žmogaus džiaugsmus ir vargus. Rašydamas tą patį laišką galatams, apaštalas Paulius sako, kad pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. „Nepasakyta 'ir palikuonims', ne daugiskaita, bet kaip apie vieną palikuonį. Tai yra – Kristų" (Gal 3,16). Abraomas galų gale susilaukė sūnaus. Iš Abraomo galiausiai kilo gausi hebrajų tauta. Tačiau Biblija primena, jog visą tą laiką Dievas taip pat įgyvendino kur kas didingesnį planą. Dievas per Abraomą ketino palaiminti visą pasaulį ir per jo giminės liniją turėjo ateiti ne šiaip sūnus, o Dievo Sūnus.

Sandora su Dievu

Bet Abraomas šį kartą ne taip nuolankiai priima Dievo žodžius: „Viešpatie Dieve – jis klausia – kaip aš žinosiu, kad jį paveldėsiu?" Jis atsakė: „Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį." Visus juos jis parūpino, perkirto per vidurį ir suguldė puses viena priešais kitą, o paukščio pusiau neperkirto. Plėšrieji paukščiai leidosi ant skerdienos, bet Abraomas juos nuvaikė (Pr 15,8-11).

Tokia apeiga aprašyta tik vienintelį kartą Biblijoje. Mokslininkai sprendžia, jog greičiausiai ši sutarties sudarymo tradicija ateina iš hetitų, ir Abraomui buvo gerai žinoma, kas čia vyksta. Abraomas nori daugiau garantijų dėl to pažado apie žemes ir palikuonis, ir Dievas lyg ir sako: gerai, sudarykime sandorą. Ir ši sandora yra nedviprasmiška, ir ne silpnus nervus turintiems. Abraomas padalina tris gyvulius pusiau. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad, jei sutarties sąlygos bus neišpildytos, toks likimas laukia to, kuris sulaužys šios sutarties sąlygas. Tada abi pusės, arba tiek pusių, kurios šią sandarą sudarydavo, turėjo pereiti per paskerstų gyvulių dalių vidurį.

Toliau pasakojime skaitau: „Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių. Tą dieną Viešpats sudarė su Abraomu sandorą" (Pr 15,17-18). Kas įdomiausia, kad Abraomas taip ir lieka neperėjęs tarp anų skerdienos pusių. Abraomas nieko nepažada Dievui. Panašu, kad ši sandora yra vienpusė. Dievas ateina su pažadu ir pats pasižada prisiimti pasekmes.

Dievas, kuris ieško santykių

Dievas yra santykius kuriantis ir puoselėjantis Dievas. Jis galėjo ir nesiimti tokios iniciatyvos, tačiau jis atėjo ieškodamas Abraomo ir kiekvieno iš mūsų. Jis atėjo, nors žinojo, kad teks mirti nuo žmogaus rankų. Dievas vis tiek atėjo ir ant savęs prisiėmė visas susitikimo sukeltas pasekmes, ir mums, panašiai kaip Abraomui, tereikia priimti tokį Dievą, patikėti juo ir ramiai įžengti į gyvenimą, pasitikint Jo gerumu, globa ir ištikima meile.

Pagal pastoriaus Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.