Per visą ilgą krikščionybės istoriją vis nerimo kalbos apie tai, kas yra Dievas, ką jis daro čia, mūsų žemėje, kas yra dieviškoji Trejybė ir, ypatingai – svarstant, koks visame tame yra Jėzaus vaidmuo. Tai labai svarbūs klausimai, nes paliečia ne tik mūsų sampratą apie Dievą, bet ir paties Dievo esmę ir lyg kokiame amfiteatre mes esame kviečiami viešai su juo susipažinti ir nuspręsti, ar toks Dievas yra vertas mūsų garbinimo.

Sakydamas „nuspręsti" šiek tiek sureikšminu žmogaus vaidmenį. Tačiau Dievas neturi ko slėpti. Ir save apreikšdamas leidžia žmogui pačiam apsispręsti, kokio santykio su tokiu Dievu jis nori. Nerdamas į šią temą ir kviesdamas jus sekti paskui ilgai galvojau, nuo ko derėtų pradėti.

Hebraizmas ir helenizmas: dvi pasaulėžiūros

Norėčiau pradėti nuo Niujorko universiteto filosofijos profesoriaus Viljamo Kristoferio Bareto pastebėjimo, kurį jis paminėjo savo knygoje. Apžvelgdamas intelektualaus pasaulio kelius ir klystkelius, autorius pastebi esminę kryžkelę, kurią simbolizuoja dvi skirtingos tradicijos: hebrajai ir graikai. Pasak filosofo, hebraizmas ir helenizmas yra dvi galingos įtakos, tarp kurių blaškosi visas pasaulis. Šios dvi tradicijos yra šaltiniai, iš kurių semiamės visi. Dažniausiai tai darome nesąmoningai ir vis „pamaišydami" tai vienos, tai kitos pasaulėžiūros.

Kad ir kokia būtų mūsų asmeninė pasaulėžiūra dabar ar galutinė jos forma, vis tiek jos sudėtinės dalys bus paimtos arba iš hebrajiško, arba iš graikiško pasaulio matymo. Nė vienas iš mūsų nesame negyvenama sala savo susikurtoje pasaulėžiūroje, kurios formavimuisi nebūtų išorinės įtakos.

Kalbant apie hebrajišką ir graikišką pasaulėžiūras, geriausia naudoti kontrastus. Pavyzdžiui, hebrajiška pasaulėžiūra yra daugiau holistinė, ir joje yra daugiau laisvės, dinamikos, konkretumo bei paradokso. Tuo tarpu helenistinis mąstymas akcentuoja dualizmą ir išaukština polemiką. Graikiška pasaulėžiūra pasižymi determinizmu, yra uždara, statiška ir linkusi į abstrakcijas. Žinoma, tai nereiškia, kad tarp šių dviejų pasaulėžiūrų nėra minčių persidengimo, tačiau jų skirtumai yra pakankamai ryškūs ir atspindi skirtingus realybės suvokimo būdus.

Graikiškos filosofijos įtaka Vakarų kultūrai

Vakarų švietimo sistema aiškiai seka graikiškąja tradicija, kurioje yra išaukštinamas abstraktus mąstymas bei argumentų svarba. Mums sunku yra gyventi su paradoksais, kurie yra tokie skirtingi ar net prieštaraujantys vieni kitiems, tačiau yra suverti ant vieno siūlo. Mums artimiau įsivaizduoti, jog gyvename Visatoje, kur yra aiškus skirtumas tarp kūno ir sielos, to, kas matoma, ir to, kas nematoma. Tarp dangaus ir žemės, tarp fizinio pasaulio, kuris yra laikinas ir netobulas, bei dvasinio prado, kuris yra geras ir amžinas.

Ne iš dangaus nukrito ir ne vienam priimtini ir dažnai kartojami įsitikinimai. Tokie kaip „viskas nutinka ne be reikalo". O kai žmogus miršta, sakome: jam atėjo metas. Dievas vis tiek viską valdo, jis turi planą. Ar Dievas kažką daro, nors tu to ir nesupranti. Tokios nuostatos yra graikiškos filosofijos, o ne biblinės pasaulėžiūros įtaka. Ir sutikite, tokios kalbos ir tokie pastebėjimai nėra svetimi ir krikščionių lūpoms.

Yra priežastis, kodėl apie Dievą daugelis galvoja galios ir kontrolės, o ne meilės ir laisvės kategorijomis. Vakarų kultūra yra persisunkusi graikiška pasaulėžiūra, ir mes visi, kaip vienas autorius pasisakė, dėstydamas savo požiūrį į realybę, esame filosofiniai pagonys. Nebent mes sąmoningai priimsime ir puoselėsime hebrajišką Dievą, apreiškimą, perduotą mums per pranašus.

Platono ir Aristotelio įtaka Dievo sampratai

Platonas, gyvenęs 4 a. pr. Kr., yra ryškiausias helenistinės įtakos atstovas. Jo filosofija rėmėsi prielaida, kad tikrovė yra amžina, nekintanti ir nepaklūstanti laikui, kad fiziniame pasaulyje nėra nieko amžina ir kad pojūčiai negali suteikti tikro pažinimo. Platono dualistinėje pasaulėžiūroje regimas pasaulis buvo tik miglotas realaus pasaulio atspindys, o realus pasaulis buvo tobulas ir todėl pastovus.

Šių filosofinių pasaulėžiūrų įtakoje mąstytojai Dievą pradėjo įsivaizduoti kaip absoliutą, kuris, jei ir neatspindi visos realybės, tai ją patikimai valdo. Tokiame pasaulyje viskas yra vienaip ar kitaip. Dievo apsireiškimas pagal Platono filosofinę paradigmą tapo puikia dirva panteizmui, kuris reiškia, kad Dievas yra viskas ir viskas yra Dievas. Galima skaityti Bibliją ir tikėti jos Dievu taip ir nenusiėmus tų akinių, kurių dėka mes biblinį Dievą priimame pasitelkdami graikiškas formuluotes, o ne pasikliaudami pačios Biblijos apreiškimu.

Jau 3 a. pr. Kr. gyvenęs Aristotelis Dievą apibūdino kaip nepajudinamą judintoją. Tai reiškia, kad Visatoje viskas savo pradžią turi Dieve, kuris pats lieka amžinai be svetimos įtakos. Dievas viską lemia, tačiau pats lieka visiškai atsiribojęs. Kadangi Dievas yra visa, kas yra, vadinasi, ir tai, kas nutinka, irgi yra Dievo valia. Dėl šios priežasties Dievas lieka nepavaldus jokioms emocijoms, o laisva valia – tai tik iliuzija, nes Dievas, Absoliutas yra visa ko, kas aplinkui vyksta, autorius. Tai yra vadinama vienu žodžiu – determinizmas arba, kalbant buitine kalba, likimas.

Neoplatonizmas ir krikščioniškos teologijos formavimasis

Dar buvo Plotinas, kuris gyveno jau antrajame mūsų eros amžiuje ir yra laikomas neoplatoniškos filosofijos, arba atsinaujinusio domėjimosi Platono filosofija pradininku. Plotinas ypatingai domėjosi Vienio sąvoka. Jo nuomone, viskas kilo iš Vienio, ir viskas iš esmės yra to Vienio išraiška. Visi skirtumai ir savarankiškumas yra tik tariamas arba iliuzija. Pasak šio filosofo, laisve grįstas tarpusavio ryšys tarp savarankiškų dalių neegzistuoja.

Neoplatoniškos idėjos tapo rimta konkurencija krikščioniškoms. Istorija liudija, kad vienas iš vadinamųjų Bažnyčios tėvų – Augustinas buvo gana išsamiai susipažinęs su platoniška filosofija, ir jo dėka graikų filosofinės mintys rado ne vieną kelią į krikščionišką pasaulėžiūrą.

Modalizmas ir Arijaus mokymas apie Trejybę

Šiandien norėtųsi paminėti Plotino amžininką Sabelijų, kuris jau krikščioniškame kontekste mokė, kad Biblijoje minima dieviškoji Trejybė iš tikrųjų yra trys dieviškieji asmenys, neturintys atskiros ir savitos egzistencijos, o yra skirtingi vienintelio dieviško asmens buvimo reiškimosi ir veikimo būdai. Iš čia ir yra kildinamas terminas: modalizmas.

Sabelijaus įsitikinimu, Dievas yra paprasta ir nedaloma monada. Tik sakoma, kad jis yra Tėvas tada, kai kuria pasaulį. Sūnus yra Atpirkėjas, nes įsikūnijo ir tapo žmonijos išgelbėtoju, o Šventoji Dvasia – kai viską pašventina. Anot Sabelijaus, tai, kad Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir kad Šventoji Dvasia yra Dievas, reiškia, kad yra vienas ir nedalomas Dievas, kuris skirtingu metu apsireiškia skirtingu būdu.

Žymus šveicarų kilmės teologas Karlas Bartas labai artimai flirtavo su sena modalizmo idėja, nes savo požiūrį į Trejybę išreiškia tokiais žodžiais, jog, anot jo, Biblija rašo ne apie tris dieviškuosius „Aš", bet tris kartus apie vieną dieviškąjį „Aš". Štai jums modalizmas savo paprastume. Panašu, jog pagal Karlą Bartą Dievas yra Vienis, ir kadangi jis nuo amžinybės gyveno lyg koks atsiskyrėlis, Trejybė niekaip neatskleidžia unikalaus santykio su kitu, o greičiau išreiškia santykį su savimi pačiu, nes Tėvas yra kartu ir Sūnus, ir Dvasia, apsireiškianti skirtingais būdais.

3 a. po Kr. iškilo kunigas ir teologas Arijus iš Aleksandrijos. Jo raštų neišliko, tačiau nesunku suprasti jo mokymo ypatumus iš jo mokymą citavusių jo amžininkų. Pavyzdžiui, istorikas iš Konstantinopolio, vardu Sokratas, cituoja tokius Arijaus žodžius: jei Tėvas pagimdė Sūnų, tada gimusysis turėjo pradžią. Iš to seka išvada, kad buvo toks momentas, kai Sūnus neegzistavo. Dėl to galima spręsti, kad jis yra sukurtas iš nieko.

Akivaizdu, kad Arijus bando ištaisyti Sabelijaus mokymą, pavadintą modalizmu, ir priartinti jį arčiau Biblijos. Tačiau iš esmės Arijus nepasiūlo nieko naujo. Modalizmas teigia, kad Jėzus yra tik Tėvo manifestacija, todėl jųdviejų santykis, kaip yra aprašytas Naujajame Testamente, nėra įmanomas. Arijus teigia, kad Kristus yra sukurtas, yra atskiras nuo Tėvo asmuo, todėl yra santykyje su Tėvu. Tai skamba kaip artimesnė Biblijai mintis, nes Arijus savo svarstymus stato ant Naujojo Testamento žodžių, kad Jėzus yra Tėvo viengimis Sūnus. Tačiau šį žodį „viengimis" Arijus priėmė kaip teiginį apie Jėzaus egzistavimo pradžią. Kas galiausiai pradėjo reikšti, jog Jėzus buvo daugiau nei žmogus, tačiau mažiau nei Dievas. Iš esmės jis problemą nukėlė tik į labai tolimą praeitį.

Biblinė Dievo samprata: bendruomenė, o ne vienatvė

Tiek modalizmas, tiek Arijaus bandymas jį koreguoti komunikuoja vieną ir tą pačią žinią. Dievas iš esmės yra atsiskyrėlis, kuris nuo amžių gyveno be jokio santykio su išorine aplinka. Pagal Arijų Jėzus yra sukurtas ir iki Dievo statuso išaukštintas asmuo. Jį kaip savo Sūnų išaukštino Tėvas, kuris iki to momento egzistavo vienas, neturėdamas jokio lygiaverčio santykio su į save panašiu.

Nežinia, ar pats Arijus suprato, tačiau pasiūlydamas mintį