Kai visi karaliai darydavo tai, kas buvo įprasta pagal tuometinį jų darbo apibrėžimą – eidavo kariauti, senovės hebrajų karalius Dovydas liko savo namuose. Kai namie nėra kuo užsiimti, pradeda lįsti visokios kvailos mintys. Iš neturėjimo ką veikti karalius, vaikščiodamas po savo rūmų stogą ir žvalgydamasis aplinkui, netoliese pamatė besimaudančią nuogą moterį. Jos vardas buvo Batšeba.

Nuodėmės grandinė

Karalius pasikvietė ją į savo rūmus ir, pasinaudojęs savo galia bei autoritetu, permiegojo su ta moterimi. Neilgai trukus paaiškėjo, kad ji laukiasi. Dovydas nenorėjo, kad pasklistų kalbos ir kiti sužinotų, jog jis suviliojo ištekėjusią moterį. Todėl jis sumanė iškviesti iš karinės tarnybos moters vyrą, tikėdamasis, kad po ilgo nesimatymo jie praleis kartu naktį, ir tos nelemtos dienos pasekmės bus užmirštos.

Tačiau jos vyras – jo vardas buvo Urijas – naktį praleido vienas, motyvuodamas, jog negarbinga būtų jam vienam mėgautis privilegijomis, kai jo būrys kažkur toli nuo namų ir artimųjų atlieka savo tarnybą. Dovydui tai nepatiko. Kitą dieną jis vėl pasikvietė Uriją į svečius, tikėdamasis, kad jam pavyks jį nugirdyti vynu ir taip susilpninti jam ištikimo tarnautojo budrumą. Tačiau net ir apsvaigęs nuo alkoholio šis išliko garbingas ir ištikimas savo principams.

Galiausiai Dovydas pasiuntė jį atgal į misiją su įsakymais rangu aukštesniam pareigūnui. Tame laiške Dovydas nurodė karinių veiksmų metu siųsti jį į pavojingiausią misiją, tikėdamasis, kad šis bus priešo nukautas. Nedoras planas Dovydui pavyko. Urijas žuvo. Žinia buvo perduota Batšebai, o pasibaigus gedulo laikui Dovydas pasiėmė moterį į savo rūmus. Gera pabaiga baisios istorijos.

Pranašo žinia

Ši istorija detaliai aprašyta Biblijoje, Antrojoje Samuelio knygoje, 11-tame skyriuje. Būtų suprantama, jog tokie dalykai vyksta abejotinų moralės principų vadovaujamoje pagoniškoje karalystėje. Tačiau čia viskas vyksta kieme to Dievo, kuris žmonėms davė įžymiuosius dešimtį įsakymų ir taip uoliai akcentavo širdies tyrumą bei charakterio šventumą. Todėl, kaip ir galima tikėtis, šios istorijos Dievas nepraleidžia pro ausis.

12-tame Antrosios Samuelio knygos skyriuje skaitome: „Dievas nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Atėjęs pas jį, jis tarė: 'Du žmonės gyveno viename mieste. Vienas buvo turtuolis, o kitas – skurdžius. Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, o skurdžius turėjo tik vieną mažą avelę, kurią jis buvo nusipirkęs. Ją buvo užauginęs. Ji buvo užaugusi su juo ir jo vaikais, dalydavosi su juo duonos kąsniu, gerdavo iš jo puoduko, glaustydavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė. Vieną dieną pas turtuolį atėjo pakeleivis. Turtuolis nenorėjo paimti vienos savo avių ar galvijų, kad pataisytų valgį pas jį atėjusiam keleiviui, bet paėmė skurdžiaus avelę ir pateikė pas jį atėjusiam svečiui'."

Dovydas, ant to žmogaus labai įniršęs, Natanui tarė: „Kaip gyvas Viešpats, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti. Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai dėl to, kad padarė tokį baisų dalyką ir nepasigailėjo". Natanas Dovydui tarė: „Tu esi tas žmogus."

Dievo nuosprendis

„Taip kalbėjo Viešpats Izraelio Dievas. Aš patepiau tave Izraelio karaliumi ir išgelbėjau tave iš Sauliaus rankų. Atidaviau tau tavo valdovo namus bei tavo valdovo žmonas kaip nuosavybę ir atidaviau tau Izraelio bei Judo namus. Jei to būtų tau buvę per maža, būčiau dvigubai daugiau davęs. Kodėl tad paniekinai Viešpaties žodį ir darei, kas nedora Jo akyse? Tu nužudei hetitą Uriją kalaviju ir paėmei jo žmoną sau į žmonas. Jį nužudei amoniečių kalaviju. Užtat kalavijas niekada nepaliks tavo namų, nes mane paniekinai ir paėmė hetito Urijo žmoną sau į žmonas.

Taip kalbėjo Viešpats: 'Tikėk manimi, Aš sukelsiu prieš tave pikta tavo namuose. Paimsiu tavo žmonas tavo akyse. Duosiu jas tavo artimui ir jis miegos su tavo žmonomis šios saulės akivaizdoje. Tu tai padarei slapta, bet aš tai įvykdysiu viso Izraelio akyse ir viešai dienos šviesoje'." (Antroji Samuelio knyga, 12-tas skyrius, 1-12 eilutės).

Dovydas pats save nuteisė, o Dievo ateities pasekmių nupasakojimas išsipildė su dievišku tikslumu. Dovydo priešas iškilo iš jo pačio šeimos. Tai istorija apie aistros pavojus, kai ji imasi vadovauti žmogaus protui. Tačiau šiandien norėčiau pakalbėti ne konkrečiai apie tai, o apie įvykius, kurie nutiko vėliau.

Atgailos galia

Aptariame vieną skaudžiausių karaliaus Dovydo suklupimų, kai šis iš neturėjimo ką veikti leido akims nevaržomai maitinti širdį geismu, o protą audrinti nuodėmingomis svajonėmis. Taip nutinka daugeliui, kai nuobodulio užvaldyti susirandame internete pornografinius puslapius ar pasiekę tariamos gerovės laipsnį leidžiamės tenkinti savo geismų. Gerovė, nors yra didelė palaima, daugeliui yra rimčiausias amžino likimo priešas.

Taigi, Dovydas ne tik paleistuvavo su ištekėjusia moterimi, bet ir, ketindamas nuslėpti savo nuodėmę, nužudė suviliotos moters vyrą. Kaip pasielgs Dievas čia, juk jo tautos vadovas taip nedorai elgiasi?

Kunigų knygoje yra aprašyta panaši situacija: „Ką reikia daryti, jei vyras svetimauja su ištekėjusia moterimi, nusikalsdamas svetimavimu su artimo žmona? Abu – svetimautojas ir svetimautoja – bus nubausti mirtimi" (Kunigų knyga, 20-tas skyrius, 10-ta eilutė).

Dovydo elgesys buvo vertas mirties nuosprendžio. Taip rimtai Dievas žiūrėjo į žmonių lytinį tyrumą, o Dovydas buvo kaltas ne tik dėl paleistuvystės, o dar ir dėl gerai apgalvotos žmogžudystės. Tautos vadovas turėjo užtikrinti teisingumą tautoje. Dabar, jei galvosime nuosekliai, jis turėjo prisiimti atsakomybę ir būti griežtai baudžiamas pagal aukščiausius moralės principus, nes prieš įstatymą visi yra lygūs.

Tačiau, kai atėjo pranašas Natanas pas karalių pranešti apie jo prasižengimo rimtumą, Biblija pasakoja, jog Dovydas tarė Natanui: „Nusidėjau Viešpačiui". Natanas Dovydui atsakė: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi" (Antra Samuelio knyga, 12-tas skyrius, 13-ta eilutė).

Atleidimo prasmė

Tu nemirsi. Kodėl tai yra teisingumas? Vienoje vietoje Dievas sako, kad mirs kiekvienas, kuris nesilaikys lytinio tyrumo. Tačiau dabar Dievas ryžtasi atleisti ir nepaisyti įstatymo, kurį pats išleido. Kodėl? Atsakymas yra trumpame sakinyje: Dovydas tarė Natanui – nusidėjau Viešpačiui. Štai kokią galią turi atgaila.

Žinoma, ši istorija paliečia kur kas daugiau skirtingų Biblijos temų. Šiandien noriu priminti, kad atgaila sustabdo teisingumo baudžiamąją ranką. Mes visi esame prisidirbę savo gyvenime. Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo apie tai, kad paleistuvyste kaltas kiekvienas, kuris savo širdyje užsigeidžia svetimo vyro ar moters. Visi esame susitepę savo viduje, nes, likę vieni su savimi, leidome netyriems motyvams, mintims ir geismams teršti mūsų širdis ir protus.

Prieš įstatymą visi esame kalti. Esame pragaišties vaikai, verti mirties ir pasmerkimo. Tačiau atgaila gali viską pakeisti. Ar tai reiškia, kad atgaila panaikina ir atsakomybę prieš teisingumą? Pats Dovydas kiek vėliau rašė: „Dieve, Tu atleidi nuodėmes, kad Tavęs bijotų" (Psalmių knyga, 130-tas skyrius, 4-ta eilutė). Tikrasis atleidimas mus visada skatins dar labiau klausytis Dievo balso ir Jam nuolankiai tarnauti.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.