Ar egzistuoja objektyvi moralė be Dievo? Šis klausimas – ne tik įdomus, bet ir svarbus. Jo galima sulaukti iš tų žmonių, kurie atmeta krikščioniškąją pasaulėžiūrą, tačiau nori laikytis objektyvios moralės. Argumentacija dažnai skamba taip: negi ateistas negali būti moralus žmogus?

Ar ateistas gali būti moralus?

Argumentas, kad objektyvios moralės negali būti be Dievo, niekada neteigia, jog žmogus, kuris netiki Dievu, negali būti moralus arba negali kažkuria prasme laikytis objektyvios moralės. Krikščionybėje glūdi žymiai kompleksiškesnė gėrio ir blogio samprata.

Biblijoje parašyta, kad nė vienas nėra geras, nė vienas nedaro gero. Visi stokoja Dievo šlovės. Tai – ne tik apie ateistus. Biblija kalba, kad visų žmonių širdys yra tamsios, ir tai nereiškia, kad mes išvis nesugebame padaryti kažko gero. Principas yra toks, kad iš mūsų širdžių neplaukia geri dalykai. Jos yra sudužusios, bet Dievas yra gėrio šaltinis. Kiek mes sugebame atspindėti Dievą šiam pasauliui, tiek mes esame geri – bet ne iš mūsų pačių širdžių.

Kadangi mes nesame gėrio šaltinis, mes esame geri tik tiek, kiek atspindime Dievą. Tad mes nesame geri, ir krikščionys, tikintieji, gali būti dar blogesni. Kodėl? Todėl, kad mes žinome, kaip reikia elgtis, ir nesielgiame. Tada atsakomybė yra didesnė, negu kai nežinai ir elgiesi priešingai moralės įstatymui.

Ką iš tikrųjų teigia krikščionys

Krikščionys nesako: jeigu tu netiki Dievu, tai reiškia, tu negali parodyti moralaus elgesio. Teiginys yra ne toks. Čia veikia „kaliausės klaida", kai nesuprantamas teiginys ir tada bandoma jį išversti bei greitai numušti.

Tai, kad krikščionys teigia šį argumentą iš moralės, nereiškia, jog ateistai negali būti geri žmonės. Argumentas kalba visiškai ne apie tai. Jis kalba apie tai, kad, jeigu Dievo nėra, tai – nesvarbu, kuo tu tiki – nėra tokio dalyko kaip objektyvi moralė ar objektyvios moralinės vertybės.

Jeigu viskas baigiasi kape, tai žmogus nesiskiria nuo gyvulio, o mūsų gyvenimas yra vertybiškai toks pat. Jeigu nėra nemirtingumo ir nėra Dievo, tai mūsų gyvenimas yra beprasmis, betikslis ir bevertis – tiek ateistų, tiek krikščionių, tiek budistų ar hinduistų gyvenimas. Absoliučiai nesvarbu, ar aš egzistuoju, ar ne. Man subjektyviai yra svarbu. Bet jeigu taikytumėme objektyvų kriterijų, mano egzistencija neturi jokios reikšmės.

Jeigu Dievo nėra, jeigu nėra standarto, kuris yra virš žmogaus, tai tada nėra tokių dalykų kaip objektyvus gėris ir blogis – yra dalykai, kurie mums patinka arba nepatinka, kurie padeda arba nepadeda išgyventi. Jeigu imtume evoliucinį mąstymą, tai nėra objektyvi moralė. Objektyvus – tai reiškia, kuris nepriklauso nuo niekieno nuomonės. Subjektyvus – kas yra susijęs konkrečiai su manimi.

Moralės be Dievo problema

Kai mes atsisakėme Dievo idėjos, kai atkabinome Žemę nuo Saulės, kur dabar ji skrenda? Kur yra inkaras? Kas yra standartas, kuriuo vadovautumės gyvenime?

Friedrichas Nietzsche sako: nėra tokio. Tu pats esi. Mes patys turime sugalvoti savo vertybes, savo prasmes, savo tikslus, mums reikia valios galiai. Mes turime permąstyti visus dalykus ir sukurti sau naują vertybių sistemą, kuri nepriklauso nuo religijos. Žmogus turi pats nuspręsti, kas yra gera ar bloga.

Kai žmonės pradeda taikyti tai savo gyvenime, tenka labai rimtai pergalvoti, susikurti naujas vertybes. Mums tai kartais kelia pasišlykštėjimą, bet tada klausimas yra toks: jei Dievo nėra ir nėra tokių dalykų kaip objektyvios moralinės vertybės, tai kuo remdamasis aš galėčiau pasmerkti kokį nors žmogų? Kokiu standartu remdamasis galėčiau pasmerkti teisėjus, kurie įsipainiojo į korupcijos bylą? Kokiu standartu remdamasis galėčiau pasmerkti kunigą, kuris užsiima pedofilija?

Dažnai kaltinami kunigai, kurie nesilaiko krikščioniškos moralės. Kaltinimas ateina iš tų žmonių, kurie nepripažįsta krikščionybės, ir jie sako, kad tas ar kitas elgiasi negerai, bet patys pripažįsta, kad nėra tokio dalyko kaip objektyvi moralė.

Atskaitos taško problema

Ar gali būti geras be Dievo? Jei Dievo nėra, ar įmanomas objektyvus gerumas arba blogumas, teisingumas ar neteisingumas? Jei Dievas neegzistuoja, tai neegzistuoja ir objektyvios moralinės vertybės. Dievo prigimtis duoda objektyvų atskaitos tašką moralinėms vertybėms – standartą, pagal kurį matuojami visi veiksmai ir sprendimai. Tačiau jei Dievo nėra, tai nėra ir objektyvaus atskaitos taško. O tuomet viskas yra tik atskiro asmens požiūris, kuris nėra labiau pagrįstas už bet kurio kito asmens požiūrį. Tokia moralė yra subjektyvi.

Tai panašu į pomėgį braškiniams ledams: pomėgis kyla iš subjekto, ne iš objekto. Jis neprivalomas, nėra saistantis kitiems. Pasaulyje be Dievo negali būti nei blogio, nei gėrio. Nelieka nieko, išskyrus aklą, negailestingą indiferentiškumą.

Bet norisi suprasti savo prigimtyje glūdinčią moralę. Dievas išreiškė valią. Ji sudaro moralinių pareigų pamatą, pavyzdžiui, meilė, kaip Dievo esminė savybė, išreikšta įsakyme: „Mylėk savo artimą kaip pats save". Šis įsakymas yra pagrindas, kuriuo remdamiesi mes galime teigti, kad dosnumas, pasiaukojimas, lygybė ir laisvė yra objektyviai geri dalykai. Lygiai taip pat galime pasmerkti gobšumą, išnaudojimą, diskriminaciją kaip objektyviai blogus dalykus.

Iškyla problema, ar kažkoks dalykas yra geras todėl, kad Dievas jo nori, ar Dievas kažkokio dalyko nori, nes jis yra geras? Atsakymas: Dievas pats yra geras ir moralinių vertybių standartas. Panašiai kaip gyvas muzikos kūrinio atlikimas yra aukštos kokybės garso įrašų standartas. Kuo įrašas panašesnis į originalą, tuo jis geresnis. Panašiai, kuo labiau moralinis veiksmas atitinka Dievo prigimtį, tuo jis geresnis.

Tačiau jeigu ateizmas yra tiesa, tuomet nėra galutinio standarto. Taigi negali būti ir moralinių pareigų. Gyvūnai neturi moralinių įsipareigojimų vienas kitam. Kai katė nužudo pelę, ji nepadaro nieko moraliai blogo. Ji tiesiog yra katė. Jei Dievo nėra, tada turėtumėme atitinkamai žvelgti į žmogaus elgesį. Joks veiksmas neturėtų būti laikomas moraliai teisingu ar neteisingu.

Tačiau problema ta, kad blogis ir gėris, teisingumas ir neteisingumas iš tiesų egzistuoja. Mūsų pojūčių patirtis mus įtikina, kad fizinis pasaulis yra objektyviai tikras. Mūsų moralinė patirtis įtikina mus, kad moralinės vertybės yra objektyvios. Kiekvieną kartą, kai sakai „neteisybė", „tu elgiesi blogai", patvirtini savo tikėjimą objektyvios moralės egzistavimu. Mes gerai suvokiame, kad vaiko išnaudojimas, rasinė diskriminacija ir terorizmas yra blogis – kiekvienam ir visada. Ar tai tik asmeninis pomėgis ar nuomonė?

Ateizmas nepajėgia paaiškinti moralinės tikrovės, kurią kiekvienas iš mūsų kasdien patiria. Taigi egzistuoja objektyvios moralės faktas, ir jis yra tiesioginė nuoroda į Dievo buvimą.

Moralinis argumentas Dievo egzistavimui

Pats argumentas turi dvi prielaidas ir išvadą: pirma, jeigu Dievo nėra, objektyvios moralinės vertybės ir pareigos neegzistuoja. Antra, objektyvios moralinės vertybės ir pareigos egzistuoja. Vadinasi, Dievas yra. Jeigu tos prielaidos yra teisingos, tai seka išvada.

Dažniausiai metami trys iššūkiai. Pirmas iššūkis – iš Sokrato dialogų. Žinoma dilema, formuluojama daugmaž taip: ar Dievas kažką įsako dėl to, kad tai yra gera (tai reiškia, kad tas gėris yra kažkur už Dievo), ar tai yra gera dėl to, kad Dievas tai sako?

Kodėl tai yra problema? Jeigu tai yra gerai dėl to, kad Dievas tai sako, reiškia, Dievas gali sakyti absoliučiai bet ką, ir tai taps gera. Dievas gali sakyti, kad prievartauti vaikus yra gera, pavyzdžiui, ir tada tai taps gera. Kita problema: jeigu Dievas sako, kad kažkas yra gera dėl to, kad tas gėris yra kažkur už jo, tai kadangi Dievas yra vienintelė savaime egzistuojanti būtybė, ir jeigu mes turime dar kažkokį savaime egzistuojantį dalyką, kuris yra nepriklausomas nuo Dievo, nes Dievas turėtų pagal apibrėžimą būti visko šaltinis, tai mes vėl susiduriame su problema.

Kaip tą dilemą spręsti? Krikščionys tradiciškai tą dilemą sprendžia taip, kad nei vienas, nei kitas dalykas nėra teisingas. Dalykai yra geri ne dėl to, kad Dievas taip tik sako, ir ne dėl to, kad tai yra kažkur už Dievo esantys dalykai, bet dėl to, kad Dievas pats yra geras. Dievas yra moraliai tobula būtybė.

Jeigu, pavyzdžiui, kažkas sako, kad Dievas yra nekenčiantis, nemylintis ir panašiai, tada jūsų Dievas nėra Dievas. Norėdami kritikuoti tokį Dievo konceptą, jau turime turėti moralės konceptą, kuris būtų universalus, kuriuo remdamiesi mes galėtumėme kritikuoti Dievą. Bet jeigu Dievo nėra, tai nėra tokio standarto, ir mes prarandame teisę kritikuoti. Taip mes tik pripažįstame, kad egzistuoja objektyvi moralė, o ji yra įmanoma tik jeigu Dievas egzistuoja.