Laurynas Jacevičius pristato Vytauto Didžiojo universiteto docento Pauliaus Čerkos seminarą apie Saliamono arba Išminties knygas. Katalikiškoje Biblijoje Išminties knygų grupei būtų priskiriamos septynios knygos, žydiškoje ar protestantiškoje – dviem mažiau. Saliamonui priskiriamos trys: Patarlių, Ekleziasto ir Giesmių giesmės.
Sakoma, kad būdamas jaunas jis parašė Giesmių giesmę, subrendęs parašė Patarles, o jau senatvėje, patyręs dvasinę krizę, parašė Ekleziasto knygą. Šiuolaikinė teksto kritika sako, kad tos knygos yra ilgesnio laikotarpio produktas. Netgi pačiose knygose nėra slepiama, jog tai nėra vieno autoriaus kūrinys.
Pavyzdžiui, Patarlių knygoje randame nuorodą, kad buvo skirtingi autoriai, o paskutiniai du paminėti karaliai nesutinkami Izraelio istorijoje ir jų vardai nėra hebrajiški. Panašu, kad jie buvo pagonių karaliai. Saliamonas buvo išminties mokyklos pradininkas. Ta mokykla, kuri buvo pradėta Saliamono, ir pagimdė tuos kūrinius. Nebūtinai tai reiškia, kad Saliamonas užrašė kiekvieną raidę.
Antai Giesmių giesmėje pagrindinis balsas yra merginos, o tai kažin, ar Saliamonas galėtų kalbėti savo vardu. O tas jaunasis, kuris myli merginą, yra piemuo, nepanašus į tai, ką mes žinome apie karalių Saliamoną.
Dvasinės brandos etapai
Saliamono knygas galima priskirti dvasinės brandos etapams. Pirmasis etapas būtų Ekleziasto tiesos. Jos sudaro sąlygas žmogui suvokti pasaulio laikinumą ir pasiruošti atsigręžimui į Dievą. Patarlės padeda augti teisumo kelionėje, o Giesmių giesmė jau kalba ne apie žinias, o apie dalyvavimą meilės santykyje. Giesmių giesmė yra mistinės vienybės su Dievu aprašymas, jau nebe teiginiais, nebe pamokymais, bet tik dviejų įsimylėjusių žmonių alegorija.
Grįžimas į Edeno sodą
Kad suprastume pasakojimą apie Saliamono išmintį, turime sugrįžti į Edeno sodą, kur Dievas sukūrė žmoniją, vyrą ir moterį, Adomą ir Ievą. Dievas juos įpareigoja gyventi artumoje su meile ir išvien valdyti pasaulį. Žmonės yra kūrinijos karaliai ir karalienės. Tačiau kad valdytumei, turi būti išmintingas.
Taigi žmonės turi pasirinkti, kaip įgyti išminties. Jie gali gyventi Dievo išmintimi, vedančia į gyvenimą, arba tapti išmintingi pagal savo išmonę. Kai tik jie pasirenka gero ir blogo pažinimą perimti į savo rankas, vyro ir moters artumas sutrupa. Jie slepia savo kūną vienas nuo kito ir nuo Dievo, jų pasirinkimas veda į skilimą ir mirtį.
Tačiau pasakojimas teikia vilties, kad ateityje pasirodys žmogus, kuris pasirinks teisingai ir pasikliaus Dievo išmintimi, kaip karalius Saliamonas. Jis meldė Dievą suteikti pažinimą skirti gerą nuo blogo, kad galėtų tikrai valdyti išmintingai ir teisingai. Jis apgręžia Adomo ir Ievos nesėkmę, o tai veda į gausą. Saliamono dienomis kiekvienas izraelietis sėdėjo ramybėje po savo vaismedžiu.
O tada Saliamonas susimauna. Jis veda šimtus kitų tautų moterų ir apgautas ima sekti jų dievais. Taip prasideda ilgas Izraelio kritimas į savinaiką. Taigi, atsivertę Saliamono knygas esame kviečiami mokytis išminties iš jo sėkmės ir suklupimų.
Patarlių knyga ir Viešpaties baimė
Patarlių knyga labiausiai žinoma dėl šimtų trumpų, įsimintinų posakių, mokančių mus, kaip gyventi Dievo išmintimi, kaip visa širdimi pasitikėti Viešpačiu ir nesiremti vien savo išmintimi. Patarlėse gyvenimas Dievo, o ne savo išmintyje, vadinamas Viešpaties baime. Patarlės – ne tik įsimintini posakiai. Iš tiesų ši knyga prasideda gausia poezija.
Ekleziasto knyga: gyvenimas po saule
Kaip Ekleziasto knyga įsiterpia į Saliamono pasakojimą? Nors šioje knygoje Saliamonas regi savo gyvenimo pabaigą, jis pateikia keletą blaivių apmąstymų. Gyvenimas yra garas, dūmai, o jie – nenuspėjami ir nesuvaldomi. Ir jis nuolat kalba apie gyvenimą po saule. Net kai gyvenu Dievo išmintimi, gyvenimas gali būti pilnas nusivylimų. Vis dėlto knygos pabaigoje jis sako, kad turėtumėme stengtis gyventi Viešpaties išmintimi ir baime.
Ekleziasto knyga yra vienintelė knyga, skirta tam, kas domisi filosofija. Ji skatina viską suprasti, viską ištirti pačiam, protu bandyti suprasti tai, ką matai. Čia mes randame keistų įžvalgų tikinčiam žmogui. Pavyzdžiui, tuštybių tuštybė. „Migla", „rūkas", šios sąvokos nupasakoja tokį dalyką, kuris yra laikinas, trumpas, sunkiai suvaldomas ir apčiuopiamas. Pagrindinis klausimas – kokia nauda arba pelnas žmogui iš viso jo sunkaus triūso?
Knygos autorius prieina išvados, kad tu nieko negali suvaldyti. Viskas yra tik rūkas. Tai nereiškia, kad netikra, bet neužčiuopiama, nesuvaldoma. Vienam teks gimti karo metu, o kitam – taikos metu. Nežinai, kada mirsi, negali paveikti atsitiktinumų, o nuo jų čia priklauso viskas. Kai valdo atsitiktinumas, tai ir yra tas rūkas, nėra jokių dėsnių.
Bet tai reiškia, kad aš nevaldau savo gyvenimo proceso, ir man nereikia dėl to jaudintis. Aš turiu susitaikyti, kad aš to nevaldau. Jei gyvenimas yra vargas, ar aš galiu nuo jo pailsėti? Pasirodo, galiu. Galima nurimti, pailsėti nuo to gyvenimo vargo, pakanka dienai josios vargo. Tu tiesiog nurimsti. Dirbi, vargsti, bet susitaikai. Esi ramus, nustoji plėšytis. Nustoji bėgti.
Jeigu tu gyvas, tai jau yra visai nemažai. Mes įpratę to nevertinti, nes tai tarsi savaime suprantama. Įsivaizduok, kiek milijonierių jau nėra gyvi? Tau geriau nei jiems. Ekleziastas tau parodo, kiek daug tu turi, bet nepratęs to matyti. O va tie dalykai, kurių vaikaisi, yra labai nestabilūs. O iš tikrųjų vertingi dalykai tarytum numesti kaip neverti. Tai visai ne pesimistinė knyga. Ji yra raminanti. Pasitenkinimas mažu, nesiekiant neapčiuopiamo, tokia yra Ekleziasto idėja.
Jei nebūtų Ekleziasto, Evangelija neskambėtų taip gražiai. Mato Evangelijoje, tryliktame skyriuje pasakyta: Jėzus kalbėjo minioms palyginimais ir be palyginimų jis nieko nekalbėjo. Panaudotas graikiškas žodis, kuris reiškia parabolę. Parabolės yra pamokantys kūriniai, trumpi ar ilgi. Saliamonas pateikia visą jų aibę. Ten yra dešimt tėvo pokalbių su sūnumi. Tėvas aiškina jaunam savo sūnui, kaip gyventi, pradeda tuo, kad išmintis yra svarbi.
Išmintis kaip dieviškas asmuo
Dievas yra vienas, bet staiga išmintis atsiranda kaip atskiras asmuo, kuris yra Dieve su Dievu, dieviškas, bet skiriasi. Aišku, mes, krikščionys, suvokiame, kad kalbama apie Sūnų, kuris įvardintas kaip išmintis. Pradžioje buvo išmintis. Išmintis buvo pas Dievą. Jono Evangelijoje skaitoma sąvoka „Logos" nėra paprastas „žodis". Tai yra racionali idėja. Iš čia – logikos sąvoka.
Išmintis yra nematoma. Ji yra su Dievu, ji su Juo amžinai. Bet kai Dievas kūrė, ta išmintis pasirodė. Ta nematoma išmintis gali ateiti pas žmogų kaip asmuo. Mums išmintis asocijuotųsi su kokiais nors mokslininkais, o hebrajams – su meistrais. Todėl, kad jie sako: Dievas, kurdamas pasaulį, buvo lyg meistras. Viską apgalvojo. Kiekvieną dalyką, kaip kas veiks, kaip kas bus, reiškia, tas Jo meistriškumas ir yra išmintis. Jeigu Dievas apgalvojo natūralius procesus, reiškia, Jis gali apgalvoti ir moralę.
Giesmių giesmė: meilė stipresnė už mirtį
O kas tas yra Giesmių giesmė? Ji yra daugiausiai komentuota Šventojo Rašto knyga, ir daugelis abejojo, ar ji iš viso turi būti Šventame Rašte, nes ten nėra žodžio „Dievas", ten yra atvirai erotinės scenos, ir šiaip tai yra paprasčiausia dviejų įsimylėjėlių giesmė. Gal čia kokia klaida, gal Šventajame Rašte neturėtų būti tokių ne visai šventų temų?
O pasirodo, tai yra pati jautriausia, intymiausia knyga, kuri aprašo intymiausią sielos ir Dievo santykį alegorine kalba. Įdomu, kad Saliamono personažas atsiranda kaip veikėjas pačiame gale. Pamatysite, kad ne visai iš pozityvios pusės. Štai čia yra galutinė išvada. Meilė stipri kaip mirtis. Pavydas – žiaurus kaip mirusiųjų buveinė. Jos karštis – ugnies karštis, stipriausia liepsna, daugybė vandenų neužgesins meilės, srovės nepaskandins.
Saliamonas įsiveržė į šitą dramą ir pasiūlė herojei Salomėjai atvykti į jo haremą. Jis ją pakvietė į karališkus rūmus. O ji sako: tu nesupranti, jokie turtai manęs nedomina. Aš mylėsiu tą savo piemenėlį, ir man nereikia karališkų rūmų. Meilė yra stipresnė už tavo turtus.
Mes matome, kad meilė skatina Dievą tapti žmogumi, kaip žmogui numirti ir taip įveikti tą daugybę vandenų. Dievo meilė įveikė mirtį, kurios mes negalėjome įveikti. Pasakojimas surašytas tarsi apie Bažnyčios ir Dievo santykį, rabinai mato Izraelio tautos ir Dievo santykį, kartais galima net matyti individualios savo sielos ir Kristaus santykį šitoje giesmėje, ir čia yra galutinė jos tezė, jog meilė viršija mirtį. Saliamonui nepavyko jos nupirkti.