Įstatymo ir malonės tema krikščionybėje yra nemažų diskusijų pagrindas. Daugeliui nesvetimos mintys apie tai, kiek reikia akcentuoti teisingumą ir kiek meilę. Vieni labiau sureikšmina Įstatymą, nes tikisi, kad juo grindžiami žmonių tarpusavio santykiai ir visa visuomenė galės patirti stabilų klestėjimą. Kiti svarsto: juk Įstatymas niekaip negalės apibrėžti visų gyvenimo neteisybių ir net geriausieji iš mūsų anksčiau ar vėliau suklups. Tokiomis akimirkomis reikės malonės ir meilės, kuri įkvėps ir pakeis. O ką sako Biblija?

Dovydo nuodėmė ir Dievo malonė

Noriu priminti karaliaus Dovydo istoriją, kai šis nusidėjo, suviliodamas ištekėjusią moterį ir siekdamas jos iki galo ryžosi net iš anksto suplanuotai jos vyro žmogžudystei. Ką pasakytų teisėjas, išnagrinėjęs tokio žmogaus bylą? Manau, nusikaltimas sunkinančiomis aplinkybėmis. Užtektų vien tik paleistuvystės, nes Biblijoje, Kunigų knygoje, rašoma: jei vyras svetimauja su ištekėjusia moterimi, nusikalsdamas svetimavimu su artimo žmona, abu – svetimautojas ir svetimautoja – turi būti nubausti mirtimi (Kun 20,10). Taigi, Įstatymas reikalauja mirties kiekvienam, kuris taip įžūliai atmeta seksualinį tyrumą.

Bet keisčiausias istorijos su Dovydu momentas yra tas, kad Dievas siunčia pas jį pranašą, vardu Natanas, priminti jo baisią nuodėmę ir pakviesti atsakyti už ją. Dovydas, iki galo įsisąmoninęs savo nuodėmės baisumą, ištarė: „Nusidėjau Viešpačiui". Ir tada Dievo įkvėptas pranašas Natanas atsakė Dovydui: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi" (2 Sam 12,13). Dievas, paskelbęs savo nepakantumą seksualiniam ištvirkimui, atleidžia Dovydui, kuris nusidėjo ne tik septintam iš dešimties įstatymų „Nepaleistuvauk", bet dar ir penktajam įstatymui „Nežudyk", ir Dievas palieka Dovydą gyvą, nes šis paprašė atleidimo.

Apeliacinis skundas Dievo teismui

Kas čia vyksta? Ogi labai paprastas, nors daugeliui ir nesuvokiamas dalykas. Dovydas pateikė Dievui apeliacinį skundą. Jei galima būtų taip pasakyti, tai pirmos instancijos teismas Dovydą pripažino kaltu ir vertu mirties. Tačiau kaltinamasis Dovydas, žinodamas Dievo galią ir charakterį, pateikė apeliaciją, tikėdamasis jo bylos peržiūrėjimo. Ir štai Aukščiausiasis Dievo teismas nusprendžia patenkinti karaliaus Dovydo prašymą.

Šioje vietoje gali kilti mintis apie Įstatymo prasmę ir tikslingumą apskritai, jei nuo jo bausmės gali pabėgti ir tokie nusikaltėliai kaip Dovydas. Gali kilti įspūdis, jog Dievo gailestingumas kažkaip panaikina patį Įstatymą. Taip gali atrodyti, tačiau tai yra pavojingas paklydimas. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams, nagrinėdamas panašią temą, rašė: „O gal tikėjimu mes panaikiname Įstatymą? Nieku būdu, priešingai, mes įstatymą patvirtiname" (Rom 3,31). Pasak Pauliaus, tikėjimas mylinčio Dievo Įstatymo nepanaikina, o jį patvirtina.

Dovydo atgailos malda

Karalius atgailavo ir taip pakeitė savo likimą. Noriu, kad įsiklausytumėte į maldą, kuri yra užrašyta 51-ojoje psalmėje. Tai ta malda, kuria karalius kreipėsi į Dievą ir po kurios Dievas nusprendė nepaisyti teisingumo ir Dovydą palikti gyvą. Dovydas meldėsi: „Apvalyk mane yzopu, kad būčiau švarus, nuplauk mane ir būsiu baltesnis už sniegą, nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir panaikink visas mano kaltes. Sukurk man tyrą širdį, Dieve ir atnaujink manyje ištikimą dvasią" (Ps 51,9.11-12).

Dovydas meldė Dievo apvalymo. Jis meldėsi to, ko Įstatymas niekada negalėjo duoti. Jis suprato savo nuodėmingumą ir šaukėsi aukštesnės jėgos ir šiame momente slypi visa krikščioniško mokymo geroji žinia. Apaštalas Paulius kartą pamokslaudamas ištarė tokius žodžius: „Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų, ir kiekvienas Jį tikintis nuteisinamas Jo dėka nuo viso to, nuo ko nepajėgė mūsų išteisinti Mozės Įstatymas" (Apd 13,38).

Įstatymo ribos ir malonės galia

Šiais keliais žodžiais apaštalas išreiškia labai gilią įžvalgą: Dievas pasidalino su žmonėmis Įstatymu, kuris yra gilus ir labai pažangus. Dėl to nekyla abejonių. Tačiau Paulius primena, jog Įstatymas, kad ir koks teisingas ir reikalingas jis yra, nepajėgia suteikti atleidimo. Ir ne tik atleidimo. Laiško hebrajams autorius rašė apie senovėje Dievo duotą Įstatymą: „Argi tos aukos nesiliautų, jei aukotojai, vieną kartą apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nusikaltimo?" (Hbr 10,2). Kitoje vietoje randame tokius žodžius apie senovės žydų liturginę sistemą: „Žemiškojoje šventykloje yra atnašaujamos dovanos ir aukos, kurios aukotojo negali padaryti sąžinėje tobulo" (Hbr 9,9).

Pamenate, ko meldė Dovydas, kai suvokė savo nuodėmės baisumą? Jis meldė apvalymo. Tokio širdies apvalymo negali suteikti Įstatymas. Įstatymas, kurio tikslas – užtikrinti teisingumą, gali tik apkaltinti kiekvieną, kuris jam nusižengia. Tačiau jis yra labai ribotas. Jis negali nuraminti širdies ir apvalyti sąžinės. Tai gali padaryti tik Dievas.

Malonės sostas virš Įstatymo

Štai čia susiduriame su labai įdomiu Dievo karalystės principu. Įstatymas yra pagrindas Dievo valdžios, panašiai kaip senovės Izraelio šventykloje. Sandoros skrynioje buvo įdėtos Dešimt Dievo įsakymų, tačiau šiuos įstatymus dengė skrynios dangtis, vadinamas malonės sostu. Įstatymas yra reikalingas ir geras, tačiau be malonės mes esame pasmerkti. Gaila, kad daugelis taip ir nesikreipia į Dievą prašydami malonės, manydami, kad teisingumas yra visa, kas yra šiame pasaulyje, arba kad tai yra visas krikščioniško tikėjimo turinys. Biblija vis primena, kad yra dar ir malonė, kuri yra išgelbėjimo viltis kiekvienam tikinčiajam Kūrėjo meile.

Pavojinga malonė, keičianti gyvenimą

Biblija moko ne apie tokią malonę, kuria galima pasinaudoti, kai norisi išvengti Įstatymo bausmės. Ne, ji moko apie malonę, kuri yra pavojingesnė nei pats griežtą bausmę nešantis Įstatymas. Tai malonė, kuri parodo tikrą Dievo meilės charakterį ir viziją. Kitokio gyvenimo viziją. Ja pasinaudojęs žmogus niekada neliks toks pat. Tai pavojinga malonė. Štai ką rašo Laiško hebrajams autorius: „Jei kas nors pamina po kojų Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti dviem ar trims liudytojams paliudijus. Tik pagalvokite, kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypia kojomis Dievo Sūnų, išniekina Naujosios Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidžia malonės Dvasią" (Hbr 10,28-29).

Tai – Dievo malonė. Ji mus įgalina siekti aukščiau ir gyventi tyriau. Bandymas ja pasinaudoti be radikalaus noro keistis atneša dar didesnį prakeikimą nei gyvuliškai nuodėmingas gyvenimas nesusimąstant apie jo prasmę. Nenoriu, kad šiai laidai pasibaigus kažkaip pamanytumėte, kad Dievo siūlomas gyvenimas yra kažkaip neįmanomai griežtas ir reikia Jo siūlomos malonės bijoti. Pasiklausykite kitos to paties laiško hebrajams autoriaus minties: „Jeigu ožkų bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžiną Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtumėme tarnauti Gyvajam Dievui" (Hbr 9,13-14).

Dievo malonė išvaduoja nuo vergystės tamsai ir mus pakelia aukštai link Dievo. Atminkime tik, kad bandymas ja naudotis lengvabūdiškai reiškia pražūtingesnį puolimą žemyn nei raidinis nepaklusnumas Įstatymui. Žinia apie Dievo malonę – tai ne raginimas atlaidžiai žiūrėti į gyvenimo principus. Greičiau tai geroji žinia, jog dabar galime siekti doros ir stabilumo iš širdies ir neveidmainiškai.