Kartais Biblijos Senajam Testamentui primetama ne kokia reputacija. Vis formuojama nuomonė, kad visos ten minimos taisyklės ir įstatymai jau neaktualūs mūsų dienomis ir neverta per daug vargintis į juos gilinantis ir bandant suprasti jų prasmę bei pritaikymą.

Tačiau tame Įstatyme randame tokius žodžius: „Štai šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysiesi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien duodu tau, mylėsi Viešpatį, savo Dievą, eisi Jo keliais, laikysiesi Jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus. O Viešpats, tavo Dievas tave laimins krašte, kurio eini paveldėti. Tačiau jei tavo širdis nusigręš, neklausys ir būsi išvestas iš kelio garbinti svetimų dievų ir jiems tarnauti, šiandien tau pasakau, kad tikrai žūsite, ilgai neišsilaikysite žemėje, kurios pereidami Jordaną einate paveldėti. Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave. Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, Jo balso klausydami ir Jam atsiduodami, nes tai reiškia tau gyvenimą, ilgą gyvenimą tau žemėje, kurią Viešpats prisiekė duoti tavo protėviams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui" (Pakartoto Įstatymo knyga 30,15–20).

Įstatymo tikslas – padėti žmogui gyventi

Šie žodžiai buvo ištarti prieš pat žydų tautai įžengiant į Pažadėtąją žemę. Žinoma, šių žodžių kontekstas yra unikalus, tačiau, jei pastebėjote, Mozė gana nedviprasmiškai priminė, jog viso Įstatymo tikslas yra padėti žmogui deramai mėgautis gyvenimu. Kai kurie įstatymai, reikia pripažinti, laikui bėgant netenka savo prasmės, tačiau kai kurie iš jų daugeliu atvejų, net ir mūsų valstybiniai įstatymai, sulig metais nesensta.

Dovydo nuosprendis ir Įstatymo pažinimas

Šią biblinio Įstatymo temą norėčiau tęsti, prisimindamas vieną istoriją iš Antrosios Samuelio knygos. 12-ajame šios knygos skyriuje yra kalbama apie tai, kaip, karaliui Dovydui niekingai nusidėjus, pas jį atėjo pranašas Natanas su žinia iš Dievo. Dovydas, pasidavęs geismui, ne tik sugulė su ištekėjusia moterimi, bet ir, bandydamas nuslėpti savo nuopuolį, ryžosi nužudyti ir tos moters vyrą.

Taigi, štai, kas rašoma Biblijoje: „Dievas nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Atėjęs pas jį, jis tarė: „Du žmonės gyveno viename mieste. Vienas buvo turtuolis, o kitas – skurdžius. Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, o skurdžius turėjo tik vieną mažą avelę, kurią jis buvo nusipirkęs. Ją buvo užauginęs. Ji buvo užaugusi kartu su juo ir jo vaikais, dalydavosi jo duonos kąsniu, gerdavo iš jo puoduko, glausdavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė. Vieną dieną pas turtuolį atėjo pakeleivis. Turtuolis nenorėjo paimti vienos savo avių ar galvijų, kad pataisytų valgį pas jį atėjusiam keleiviui, bet paėmė skurdžiaus avelę ir pateikė pas jį atėjusiam svečiui". Dovydas ant to žmogaus supyko ir Natanui tarė: „Kaip gyvas Viešpats, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti. Be to, už avį jis turi atlyginti keturgubai, dėl to, kad padarė tokį dalyką ir nepasigailėjo". Ir Natanas Dovydui tarė: „Tu esi tas žmogus"" (2 Sam 12,1–7).

Taip Dievui pavyko apeiti visas Dovydo gynybines užtvaras ir leisti, kad pats karalius save nubaustų. Tačiau šiandien įdomi ne pati šios istorijos pabaiga, o tai, kad Dovydas, nors ir labai prasižengęs, vis dar turėjo teisingumo supratimą, Įstatymo pažinimą. Ar pastebėjote, ką jis pasakė, kai išgirdo apie tai, kaip Natano palyginime pasielgė turtuolis? Dovydas, tai sakydamas, rėmėsi Išėjimo knygoje esančiu įstatymu: „Jei kas pavogtų jautį bei avį ir papjautų ar parduotų, vagis turės atiduoti penkis jaučius už vieną jautį ir keturias avis už vieną avį" (Iš 21,37).

Taigi, Dovydas buvo teisus, sakydamas, jog už avį reikia atmokėti keturgubai. Tačiau Įstatyme nėra nieko pasakyta apie taip kitu pasinaudojusio kaimyno mirtį. Dovydas mano, kad šioje situacijoje neužteks vien tik atlyginti žalą. Prasižengusysis turi mirti. Izraelio tautoje karalius buvo ir vyriausiasis teisėjas. Bet ar čia Dovydas buvo teisus? Panašu, kad Dovydas pasibaisėjo prasižengimo aplinkybėmis. Tai nebuvo vagystė iš nevilties, nes nebuvo, ko valgyti. Turtuolis iš palyginimo įžūliai saugojo savo nuosavybę ir pasinaudojo kitu, kad apsaugotų savo turtą. Pasak Dovydo, toks turtuolių elgesys yra niekingas ir įžūlus. Toks kietos širdies žmogus yra vertas mirties.

Įstatymo interpretavimo ribos

Bet trumpam palikime Dovydą. Ar mes galime taip sau leisti laisvai interpretuoti Biblijoje aprašytus principus? Jei taip, tai kur tos ribos? Juk žinote, kaip gali nutikti. Visi pradės pagal save aiškinti, kol galiausiai bus visiškai neaišku, kaip čia turi būti. Iš tikrųjų pirmiausiai reikia pripažinti, kad joks įstatymas nepajėgus apibūdinti kiekvienos gyvenimo situacijos. Jei bandytumėme tai padaryti, neužtektų viso pasaulio knygų, o teisė, kaip mokslas, taptų neįkandama jokiam mirtingajam. Ką daryti?

Meilė – viso Įstatymo pagrindas

Aš prisimenu, kaip vienas Biblijos Įstatymo žinovas kartą Jėzaus paklausė: „Mokytojau, koks įstatymas yra didžiausias Įstatyme?" Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmas įsakymas. Antrasis panašus į jį. Mylėk savo artimą kaip save patį. Šiais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir pranašai" (Mt 22,35–40).

Čia Jėzus primena, kad visos Biblijos pagrindą sudaro dvi vertybės: meilė Dievui ir meilė žmogui. Pasirodo, visi Biblijos įstatymai yra išvestinės tiesos, kurios savo šaknis yra tvirtai įleidusios meilėje. Taigi čia mes jau turime patikimą gairę, kuri primena, jog už kiekvieno įstatymo stovi meilės principas, ir jei įstatymas negali tinkamai įvertinti visų aplinkybių, reikėtų visą kontekstą vertinti meilės šviesoje ir priimti tokį sprendimą, kuris geriausiai išpildytų šį dieviškąjį idealą.

Dovydo psalmė apie dorą gyvenimą

Pabaigai kaip pavyzdį norėčiau pateikti Dovydo psalmę. Ji Biblijoje pažymėta 15-uoju numeriu. Joje Dovydas klausia: kas galėtų gyventi Dievo artybėje? Jis pats ir atsako į tą klausimą, cituodamas Biblijoje užrašytus įstatymus. Jis rašė, kad Dievo karalystėje galės gyventi tik žmogus, kuris dorai gyvena, daro, kas teisu ir kalba tiesą iš grynos širdies. Kas nešmeižia nė vieno liežuviu, kas nedaro nieko pikta bičiuliui ir nejuodina kaimyno, kas laiko niekam tikusiu, ką Dievas atmeta, o Viešpaties bijančius gerbia, kas net nuostolį patirdamas laikosi žodžio, kas be palūkanų skolina ir yra nepaperkamas liudyti prieš nekaltą (Ps 15,2–5).

Jei pasigilintumėte, tai visi šie doro žmogaus bruožai yra užrašyti Kunigų knygos 19-ame skyriuje, Skaičių knygos 30-ajame skyriuje ir Išėjimo 22-ame bei 23-ame skyriuose. Tačiau ne visus juos rasite Biblijoje. Dovydo paminėti atvejai „nejuodina kaimyno ir kas laiko niekam tikusiu, ką Viešpats atmeta, ir Dievą bijančius gerbia", nėra tiesiogiai paminėti Biblijos įstatymuose. Tačiau yra logiškos, išvestinės meilės įstatymo tiesos.

Taigi, brangus klausytojau, skaitydami Dievo nurodymus nepamirškime, jog visi jie kyla iš meilės žmogui. O jei Biblijoje nerandame konkretaus įstatymo, savo situacijai skirkite laiko panagrinėti kitus Biblijoje minimus nurodymus ir pažiūrėkite, kaip meilės principai yra pritaikomi kitose situacijose. Mokykimės pažinti Dievą. Būkime išmintingi skaitydami Bibliją ir Kūrėjo Įstatyme pratinkimės įžvelgti meilę, kuri yra tikroji Įstatymo dvasia ir motyvas.