Ką pranašauja liberalų pergalė?

XFM radijo stoties žurnalistas Ričardas Garuolis kalbina filosofą, kultūrologą, daktarą Vytautą Rubavičių.

Biblijos požiūris į politinę valdžią

Ričardas: Biblijoje yra net dvi knygos, skirtos politinei valdžiai, tai yra Karalių knygos. Aišku, ta tema gvildenama ir kitose Biblijos knygose, nes krikščionims labai svarbu, kas valdo valstybę. Tose knygose, bent jau Karalių knygose, aiškiai parodoma, kas laukia tautos, kai karalius nustoja sekti Dievu. Šiaurinė Izraelio genčių valstybė galop asirų užkariauta dėl bedievystės ir išnyko iš istorijos. Judėjoje vyko permaininga kova, valdė tai Dievui paklusnūs valdovai, tai nepaklusnūs. Judėjai buvo ištremti į Babiloną, bet grįžo. Mes šiuolaikinėje visuomenėje galime patys rinkti valdovus. Dabar praėjo rinkimai ir klausiame mūsų pašnekovą: kaip jūs vertinate šiuos rinkimus?

Vytautas: Kad ir kokie būtų pokyčiai, žmonės yra išlaikę požiūrį, kad valdžia yra aukštesnė ir iš aukščiau. Žmonės jaučia valdžiai pagarbą. Na, o kai jaučia panieką, tai jau nori tą valdžią imti ir tvarkyti. Dabartinėje būsenoje esame nusisukę nuo tų senųjų pavyzdžių, nuo Šventraščio. Daugiau kaip porą šimtmečių gyvename sekuliarizuojamoje visuomenėje. Tai, kas anksčiau buvo suvokiama kaip iš Dievo kylanti valdžia, ir kilmingumo šaknys prancūzų revoliucijos buvo panaikintos, bet įvyko dar vienas dalykas.

Demokratija, kuri išplito po prancūzų revoliucijos, buvo diegiama ne tik tomis laisvėmis, kurios buvo suteiktos vadinamiesiems piliečiams. Laisvė, lygybė, brolybė, bet ir giljotina... Mes užmirštame tą giljotinos šešėlį, kuris glūdi bet kokioje laisvėje ir visose pilietinėse laisvėse. Tiktai, ačiū Dievui, dabar ta giljotina reiškiasi ne konclageriais. Bet dabar mes vis labiau juntame ir moralinio, ir juridinio teroro sluoksnius. Juridinė valdžia užima politinės valdžios vietą ir pradeda valdyti pagal savo juridinius įstatymus. Matome, kad žmonės renka politinę valdžią, o ima valdyti koks nors Konstitucinis teismas. Nerinkti žmonės. Tai – preliudija. O rinkimų rezultatai – kaip rezultatai. Matėme, kaip švytėjo laimėtojai. Spektaklyje šurmulys, medijos, tinklapiai ir televizija turi, ką veikti, ką komentuoti ir aiškintis.

Rinkimų rezultatai ir liberalioji koalicija

Ričardas: Kaip Jūs manote, ką parodė šie rinkimai? Ankstesnius rinkimus laimėjo iki tol vieną Seimo narį turėjusi politinė jėga: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Šiuo metu laimėjo Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, dar dvi liberalios partijos. Vėl grįžo į politinę areną korupcija apkaltinta Darbo partija. Na, ir socialdemokratai gavo daugmaž 9–10 procentų balsų. Kaip vertinti šiuos pokyčius?

Vytautas: Lietuvai, daugeliui Lietuvos žmonių tokia liberalioji koalicija būtų pražūtinga, jeigu ir antrajame ture laimėtų liberalusis flangas, sudarytų koaliciją ir tvirtai paimtų valdžią Seime į savo rankas. Dalies konservatoriais save vadinančios partijos, liberaliųjų partijų ir socialdemokratų darbotvarkė yra labai paprasta. Tai Stambulo konvencija, genderizmo ideologijos plitimas, besąlygiška abortų teisė, kitaip tariant, embrionų žudymas kada nori ir kaip nori. Šitas gyvybės ir mirties susidūrimas yra tapęs didžiausiu politinės kovos lauku.

Taip pat darbotvarkėje yra natūralios šeimos naikinimas, vyro ir moters kuriamos šeimos sampratos, jos juridinis prilyginimas visoms kitoms santuoka vadinamoms žmonių bendravimo formoms, kaip kas beįsivaizduotų savo lytiškumą. Šiuo metu jau pripažįstama virš 70 lyčių. Ką tokios „šeimos" duos valstybei ir vakarietiškai civilizacijai, yra didelis klausimas. Manau, kad nieko gero.

Laisvosios rinkos ideologija ir valstybės vaidmuo

Dar vienas svarbus dalykas, kad visos šios jėgos yra nusiteikusios prieš valstybę. Jų veikla grindžiama principu – kuo mažiau valstybės ir kuo daugiau laisvosios rinkos. Pasaulyje visos rinkos yra valdomos, ir matome, kad vieni tų rinkų valdytojai veikia geriau, kaip Kinijos valdytojai, kiti yra paleidę ir atidavę rinkų valdymą didžiosioms korporacijoms. Na, o tų korporacijų vadovus mes matome karts nuo karto iškylančius kaip didelio masto sukčius. Šiuo metu Amerikoje yra pareikštas milijardinis ieškinys vienam iš tokių rinkų valdovų.

Toks rinkos laisvės diegimas yra nukreiptas prieš viešąsias valstybės paslaugas. Šias sritis linkstama kuo greičiau privatizuoti. Dalis žmonių patenka į visišką privatininko malonę, o privatininkų teises jau gina visas valstybės mechanizmas. Liberalų ir dalies konservatorių aljansas dar labiau didintų atskirtį, valstybė kaip instrumentas būtų pajungiama turtingųjų sluoksnių interesams ginti.

Laisvės partijos fenomenas

Ričardas: Didelė staigmena buvo sėkmingas Laisvės partijos pasirodymas. Iki rinkimų jai prognozavo du procentus, gal tris. Lyderiai buvo kiti, tarkime, „Laisvė ir teisingumas" pagal apklausas turėjo gauti septynis procentus balsų, bet atsitiko atvirkščiai. Kaip atsitiko, kad ši partija surinko tiek daug balsų?

Vytautas: Vienas dalykas yra tai, kad dalis Lietuvos rinkėjų yra pavargę nuo visokių ideologijų ir nebesigilina nei į darbotvarkes, nei į partinius pliauškalus, bet žiūri į veidus ir figūras. Ir jeigu mato jiems patinkantį žmogų, ypač – jauną žmogų, rinkėjų dalis tikrai bus už. Juolab kad laisvės apžavas yra tikrai galingas ginklas. Juk mes žinome, kad visos diktatūros yra atėjusios su laisvės pažadais ir apžavais.

Sakoma, kad reikia ir verslą, ir žmogų išlaisvinti iš valstybės, iš valstybinės globos. Valstybė turi nesikišti. Taip valstybė daug kur tikrai turėtų nesikišti. Bet kur patenka toks išlaisvintas žmogus? Daugelis žmonių nepastebi, kad jie patenka į tokį sluoksnį, kuris įvardijamas žmogiškaisiais ištekliais. Kokia gali būti išteklių laisvė? Jeigu tu esi žmogiškieji ištekliai, tai esi iš esmės skirtas perdirbimui. Klausimas, kas tave perdirba ir kokiu pavidalu tave išmeta perdirbęs. Tai kaip piliečių laisvės, žmogaus asmens orumas, dera su jo kaip išteklių būviu? Čia yra vienas iš dalykų, kuriuos laisvės apžavai nuslepia.

Ričardas: Dalis rinkėjų mano, kad tos propaguojamos laisvės – maži mokesčiai, privačios nuosavybės viešpatavimas – yra teigiamas dalykas. Valstybė yra vos ne trukdis gerovei pasiekti, žodžiu: pasaulis be sienų?

Vytautas: Dabar matome, kad toks kelias jau yra atgyvenęs. Valstybės grįžta prie sienų ir tos visuomenės, kuriose yra stipri valstybingumo jausena, daug geriau tvarkosi su įvairiausiais kylančiais iššūkiais. Kitas dalykas, kad atgimusios imperijos kelia grėsmę. Niekur nėra dingęs ir pasaulio valdymo klausimas. Kas valdys ir kokiais būdais?

Grįžtant prie laisvės apžavų, kas žmogui žadama? Laisvė? Taip, kuo mažiau valstybės – labai gerai, mažiau mokesčių – irgi gerai, išsilaisvinti iš kalbos priežiūros – jeigu aš moku tris šimtus lietuviškų žodžių ir nelabai taisyklingai, tai irgi gerai. Kam man čia mokytis? Kuo greičiau atsiverkime pusiau angliškai puskalbei. Bet sienos užsidaro. Nieko čia pernelyg nebepriviliusi. Tai rodo visuomenės pakrikimą.

Kokių bėdų visuomenėms pridarė vadinamasis rinkų laisvinimas ir rinkų santykių diegimas? Jau kai pasižiūrime į mūsų švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas, tai didžiausia bėda yra tai, kad šiose sistemose buvo įvestos paslaugos. Kas yra paslaugos? Paslaugos yra prekės, kitaip tariant, santykiai tapo prekiniai. „Perku – parduodu" santykiai. Mokytojai nebemoko, bet teikia paslaugas. Už ką jie teikia paslaugas? Už krepšelį. Mokinys nebesvarbu. Tas pats įvyko ir sveikatos apsaugos sistemoje. Dabar gydytojas nebegydo, jis teikia paslaugas. Jo darbo objektas – jau nebe pacientas. Jau įdiegti santykiai, netinkami šioms sritims.

Krikščioniškosios demokratijos dviprasmiškumas

Ričardas: Daugeliui krikščionių patinka, kad rinkimus laimėjo partija, kuri savo pavadinime turi įrašę: „Krikščionių demokratų partija". Aš turiu galvoje Tėvynės sąjungą. Tačiau jau kai vadovu buvo išrinktas Gabrielius Landsbergis, kilo sumaištis, kai jis pareiškė, kad remia vienalytes partnerystes. Dabartinė lyderė Ingrida Šimonytė neprieštarauja, o palaiko Stambulo konvenciją, kuri įteisina daugialytiškumą ir kitus liberalius dalykus. Kaip čia yra: pavadinimas lyg tai krikščioniškas, o lyderiai kalba visai kitaip?

Vytautas: Krikščioniškų partijų Lietuvoje, mano galva, nėra. Kai žvelgiame į Tėvynės sąjungą, turime prisiminti ir jos istoriją. Ji yra ir krikščioniškasis sparnas buvo gyvybingas. Bet turime suvokti ir kitą dalyką. Visos partijos vaidina politiniame spektaklyje, siekdamos pridengti dalykus, kurie gali nepatikti rinkėjams, vienaip ar kitaip rodyti tam tikrą vieningumą. Nes jeigu jau nerodysi vieningumo, tai kaip į tave žiūrės rinkėjas? O rinkėjui svarbi politinė galia, kuri partijoje turi būti matoma.

Tėvynės sąjungos jaunesniųjų kartų posūkis į liberalizmą yra labai aiškus. Bet yra ir kitas dalykas. Jaunesni žmonės labai