„Kas buvo nuo pradžių, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme, ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas" (1 Jn 1,1–4).

Jono susitikimas su gyvenimu

Šiais žodžiais apaštalas Jonas pradeda savo laišką tikintiesiems. Jis rašo apie Jėzų, nors nevadina Jo vardu. Vietoj to jis apie Kristų rašo kaip apie gyvenimo Žodį, amžiną gyvenimą arba tiesiog gyvenimą. Man patinka įsivaizduoti Joną susitinkant su Jėzumi. Manau, kad iš pradžių šiam apaštalui Jėzus buvo tiesiog Jėzus. Tačiau praleidus daugiau laiko su Jėzumi, Jonui jo mokytojas tapo gyvenimu. Nekalbu apie gyvenimo tikslą, būdą ar pasišventimą. Jonas Jėzaus artybėje išgyveno tikrą gyvenimą. Jis rašo: aš mačiau gyvenimą, jį liečiau, mačiau ir girdėjau. Jis yra gyvenimas, kokį norėčiau gyventi amžinai.

Krikščionybė – tai ne taisyklių religija

Labai negerai, jei pradedame galvoti apie krikščionybę kaip apie „galima-negalima" religiją. Gali būti, jog kai kurių iš jūsų akiratį suteršė tikintieji, kurie buvo blankūs, kritiški, išsigandę, nepagrįstai arogantiški ar net teisuoliški. Jūs juos pamatėte ir pagalvojote: tokio gyvenimo nenorėčiau gyventi. Mes visi klystame. Štai kodėl apaštalas Jonas kviečia prisiminti krikščionybės šaltinį, pradžią, nuo kurios viskas prasidėjo. Jis primena apie Jėzų ir kviečia nenuleisti rankų. Jis kviečia į bendrystę su tais, kurie patikės ir norės sekti gyvenimą.

Gyvenimas visada yra santykis. Kai sakome „nėra gyvenimo", dažniausiai turime galvoje santykį su aplinka, kuris yra žlugdantis ir žeminantis. Kartais pasiklystame tarp prioritetų ir galvojame, kad gyvenimas yra karjera, savirealizacija, pinigai, išsilavinimas, namai ar tiesiog daiktai. Žinoma, nieko blogo tame nėra, kol nesusitinkame žmogaus ir neišgyvename santykių, kurie paliečia mus taip giliai, kad tai norėtumėme patirti kaip galima ilgiau – visą amžinybę. Krikščionybė visų pirma yra mūsų santykis su gyvenimu. Nekalbu apie tinkamą dieną, pozityvią ir prasmingą veiklą, kurie kažkaip gerina gyvenimo kokybę. Kalbu apie santykį su Dievu, kuris yra gyvenimas. Jei norėsite gyvenimo, Jėzus visada bus laukiamas, jei gyvenimo nenorėsite, Jėzus bus kliuvinys.

Dievas yra šviesa be tamsybės

Toliau apaštalas savo laiške rašo: „Tai yra žinia, kurią esame išgirdę iš Jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės" (1 Jn 1,5). Nežinau, ką jūs galvojate apie krikščionybę reprezentuojantį sakinį, bet Jonas sako: dėka Jėzaus išgirdome pagrindinę žinią. O ji yra tokia: Dievas yra šviesa, ir Jame nėra jokios tamsybės. Štai ką Jonas turėjo galvoje rašydamas apie Jėzų kaip gyvenimą. Jis atėjo parodyti Dievą, nesuteptą šviesos šaltinį.

Dabar mes gyvename kultūroje, kuri, ypač dabar, pavyzdingai stengiasi priimti net tamsiausias mūsų gyvenimo puses. Anksčiau modeliai buvo išbadėjusios arba silikoninės gražuolės. Dabar vis daugiau atsiranda modelių, kurie ne tik kad akcentuoja savo natūralų grožį, bet dar ir drąsiai pabrėžia savo trūkumus. Anksčiau vadovai ir politikai turėjo būti be trūkumų. Dabar renkame tuos, kurie patogiai susigyveno su savo silpnybėmis. Anksčiau filmuose policininkai buvo arba geri, arba blogi. Dabar nesibaiminame žvelgti į asmenybės sudėtingumą ir mokomės priimti didvyrius, kurie turi visus pažįstamus trūkumus.

Taip pradedame matyti ir Dievą. Jis „negali" būti tyra, nesutepta šviesa. Jį taip dažnai stengiamės sužmoginti, pamiršdami, kad viskas turi būti atvirkščiai. Žmogiška prigimtis vis stengiasi sužmoginti Dievą, ir mums gali atrodyti sunku įsivaizduoti tyrą Dievą, kuriame yra šimtaprocentinis tyrumas ir nėra jokio blogo motyvo. Ir čia tik pradžia. Mums ne tik sunku įsivaizduoti, kad yra nesutepta šviesa, ypač kai žvelgiame aplink ir matome tiek daug blogio ir neteisybės.

Šviesos pasirinkimas ir nuodėmės išpažinimas

Mes ir patys sunkiai susivokiame, kokie esame ir turime būti, ir todėl Jonas tęsia toliau: jei sakome, kad tikime ir gyvename kaip norime, esame melagiai, ir mums tiesa nerūpi. O jei renkamės šviesą, Dievo šviesą, turime tikrą krikščionišką bendravimą, ir Jėzus mūsų širdis apvalo nuo nuodėmių. Jei sakome, kad neturime nuodėmės, o tik įpročius ir silpnybes, apgaudinėjame save, o jei išpažįstame savo kaltę, Dievas nedelsdamas mums atleis ir netgi apvalys. Jei sakome, kad esame geri žmonės, Dievą verčiame melagiu, o jei suvokiame nusidėję, Jėzus yra mūsų pusėje ir atleis (1 Jn 1,6–8).

Siūlau patiems šias eilutes paskaityti Biblijoje, nes ką tik išgirdote mano improvizuotą šių eilučių interpretaciją. Norėjosi atkreipti dėmesį, jog Dievo pripažinimas savo gyvenime verčia objektyviai pažiūrėti į save. Negalime sakyti, kad mylime šviesą ir gyvenimą, ir gyventi kaip norime, bet privalome įsileisti Jėzų į savo gyvenimus ir mokytis tinkamo santykio su Juo, aplinkiniais bei savimi.

Tas pats Jonas, tiktai jau savo Evangelijoje rašė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas" (Jn 3,16–17).

Žaltys dykumoje – išgelbėjimo simbolis

Jėzus atėjo tam, kad mes turėtumėme gyvenimą. Jo prisilietimas prie mūsų visada reiškia daugiau gyvenimo. Tačiau rečiau cituojame tai, ką Jonas savo Evangelijoje rašė prieš pat ką tik skaitytus žodžius: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3,14–15). Dažnai šios eilutės atrodo lyg Senojo Testamento liekana, kuri išsipildė Jėzuje ir prie kurių per daug dažnai nevertėtų grįžti. Tačiau aš norėčiau sugrįžti, nes jos nurodo į labai įdomią istoriją apie žmones ir žaltį.

„Nuo Horo kalno žmonės leidosi į kelionę Nendrių jūros keliu, norėdami apeiti Edomo kraštą, bet pakeliui žmonės neteko kantrybės. Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: 'Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens. Mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu'. Tada Viešpats pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraelitų mirė. Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: 'Nusidėjome, nes kalbėjome prieš Viešpatį ir prieš tave. Užtark pas Viešpatį, kad atimtų nuo mūsų žalčius'. Mozė meldėsi už žmones. Viešpats tarė Mozei: 'Pasidirbk ugningą žaltį ir padėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, tepažvelgia į jį ir liks gyvas'. Mozė tad padirbo varinį žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kada tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į varinį žaltį ir likdavo gyvas" (Sk 21,4–9).

Pažvelgti į savo ligą ir rasti išgydymą

Keistoka istorija. Dievas siunčia nuodingas gyvates, o tada žmonės išgydomi. Jei norėjo nubausti ir pamokyti, tai Dievui pasisekė. Žmonės greitai susivokė ir pradėjo atsiprašinėti. Bet įdomu yra tai, kad ant stulpo buvo iškeltas žaltys. Tai, kas sukėlė mirtiną pavojų, tapo ir išgelbėjimo šaltiniu, ir tai yra labai svarbi mintis. Mūsų išgijimas prasideda, kai pažvelgiame savo ligai, savo nuodėmei į akis. Tačiau kaip mes į ją galime pažvelgti? Tam reikia apreiškimo, reikia šviesos.

Jėzus kaip žaltys buvo iškeltas ant kryžiaus. Jame mes pamatome žmogišką niekingumą ir Dievo šlovę. Jis mirė ir tai padarė dėl mūsų. Dabar mums nereikia mirti, kad įsitikintume, jog nuodėmė visus sulygina, atnešdama sunaikinimą, ir taip užmokėti už savo paklydimus. Mums užtenka patikėti, kad Dievas nemelavo, kad Jis yra teisus ir siūlo kitokį gyvenimą, ir Jėzus buvo tas gyvenimas.

Apaštalas Jonas rašė, kad matė tikrą gyvenimą, ir jis kvietė tuo gyvenimu sekti.