Kartą pakviečiau svečią į bažnyčią pamokslauti. Kitą savaitę kalbuosi su viena bendruomenės nare, ir ji visa užsidegusi kalba apie tai, kaip pastorius gerai kalbėjo. Susižvalgome su žmona ir sakome: bet mes apie tai bažnyčioje kalbame nuolat. Aš suprantu, kad iš kito žmogaus išgirsti tą patį yra kas kita nei iš to paties žmogaus klausytis tų pačių dalykų. Tačiau bet kuris vadovas ar mokytojas paliudys, kad dažnai ne nuo kalbėtojo priklauso, ar žinia pasieks žmogaus širdį.

Jau ne kartą bažnyčioje per pranešimus apie ką nors paskelbus atsiranda žmonių, kurie nuoširdžiai tiki, jog nieko panašaus nebuvo kalbėta. Mokytojai užduoda namų darbus žvelgdami mokiniams tiesiai į akis, o šie tomis pačiomis nuoširdžiomis akimis įrodinėja tėvams, o kartais ir pačiam mokytojui, kad nieko nebuvo užduota. Gal todėl Jėzus, baigdamas savo palyginimą apie sėjėją, sako: kas turi ausis, teklauso.

Jėzaus palyginimas apie sėjėją

Štai Jėzaus palyginimas: sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų ir jų daigai sudžiūvo, nes trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė, o dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių. Tai papasakojęs Jėzus sušuko: „Kas turi ausis, teklauso!" (Lk 8,5–8)

Palyginimas apie sėjėją yra vienas iš nedaugelio palyginimų, kurį Jėzus ir paaiškina, ir jis yra vienintelis, kuris yra kartojamas trijose Evangelijose. Panašu, kad jis buvo ne tik svarbus Jėzui, nes Jis ryžosi jį paaiškinti, bet jis yra svarbus ir visos Evangelijos kontekste, nes atskleidžia kažką svarbaus apie Dievo darbą šioje žemėje.

Keturių dirvų reikšmė

Jėzus mokiniams taip paaiškino palyginimą: „Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo Žodis. Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. Ant uolų – tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų. Kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrenta. Kas krito tarp erškėčių, tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus. Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klausosi žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu." (Lk 8,11–15)

Dažniausiai tradiciškai šį palyginimą suprantame kaip kalbantį apie skirtingus žmones ar pavojus, kurie slypi tikinčiojo kelyje. Pakelės dirva – tai žmogus, kuris visiškai nesidomi Dievo Žodžiu ir Jo pasauliu. Akmenuota dirva – tai tie, kurie džiaugsmingai priima Dievo Žodį, tačiau pilnai nesupranta jo galios ir gylio. Kai tik Dievo žodis pradeda būti jiems nepatogus, jie vietoj to, kad nukryžiuotų savąjį „Aš", išbandymo metu atsitraukia. Erškėčiuota dirva yra tie, kurie, išgirdę žodį, nesusidėlioja prioritetų tinkamai ir laikui bėgant gyvenimo dalykai, kurie nebūtinai yra blogi, tiesiog užgožia jų gyvenimus. Gera dirva – tai žmonės, kurie priima Dievo Žodį ir duoda vaisių.

Šviesa, kuri negali likti paslėpta

Tačiau Jėzaus aiškinimas šito palyginimo čia nesibaigia. Kitoje eilutėje skaitome tokius Jėzaus žodžius: „Nė vienas, uždegęs žiburį, neapvožia jo po indu ir nekiša po lova, bet stato žibintuvą, kad įeinantys pamatytų šviesą. Nėra nieko paslėpto, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma, ir neišeitų aikštėn." (Lk 8,16–17)

Kitais žodžiais tariant, tai, ką sužinai, jei priimi, neįmanoma nuslėpti. Bandymas tai daryti būtų lyg didžiausias absurdas. Tai lyg slėpti žiburį po indu. Jei dar kilo klausimų, tai čia Jėzus kalba jau atviru tekstu ir vaisių sulygina su šviesa. Dievas tikisi, jog širdin priimti įsitikinimai pradės skleisti gerą įtaką, lyg tamsoje sklindanti šviesa.

Tačiau Jėzus dar nebaigė. Biblijos leidėjai ir vertėjai tam, kad padėtų skaitytojams, dažnai leidžia sau Biblijos skyrių ar pastraipą vienaip ar kitaip pavadinti, kad skaitytojui būtų lengviau orientuotis Biblijoje. Tačiau kartais ši pagalba mus suklaidina, nes galvojame, kad su pastarąja baigėsi ir autoriaus mintis. Taip dažnai nutinka ir su Jėzaus žodžiais.

Žiūrėkite, kaip klausotės

Baigęs aiškinti palyginimą Jėzus tęsia: „Nė vienas uždegęs žiburį, neapvožia jo po indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą. Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista. Nieko slapto, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn." (Lk 8,16–17)

Bet Jėzus nesustoja, ir čia jis priduria paskutinius perspėjimo žodžius: tad žiūrėkite, kaip klausotės. Žodis „klausytis" yra paminėtas net aštuonis kartus visame tame kontekste. Šis Jėzaus palyginimas – tai palyginimas apie daug dvasinių tiesų. Tačiau pagrindinė jo tiesa yra, kaip mes klausomės.

Pastebėkite, kad kiekvienoje dirvoje esantys žmonės girdi Dievo Žodį. Nėra taip, kad žmogus, kad ir koks nutolęs nuo Dievo, neturėtų galimybės išgirsti Dievo Žodžio. Tikroji problema nėra Dievo Žodžio prieinamumas, o jo priėmimas. Štai kodėl Jėzus ragina būti atsargius. Kaip klausote?

Dievas pasirūpina, kad visiems mums yra suteikiama ta pati privilegija ir galimybė išgirsti Jo Žodį, tačiau viską lemia, kas vyksta smegenyse. Procesai, vykstantys tarp dviejų mūsų ausų, lemia, kokius gyvenimus mes gyvename ir kokią šviesą aplink skleidžiame.

Geros dirvos bruožai

Taigi, kaip klausytis? Evangelistas Lukas paskutinę, gerąją dirvą aprašo išsamiausiai. Pasak jo, tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį tyroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu. Jie yra tie, ko trūksta pakelės dirvai – doros ir kilnios širdies. Jie yra tie, ko trūksta akmenuotoje dirvoje. Jie išsaugo žodį širdyje, ir jie yra tie, ko trūksta erškėčiuotai dirvai. Jie kantriai išsaugo svarbiausius dalykus svarbiausiais ir paklūsta, net jei jų rezultatų ar vaisių nesimato iš karto.

Taigi, kaip klausomės mes? Ar mes geranoriški tiesai ir kilniai jos ieškome? Ar apmąstome Dievo žodžius ir į juos įsigiliname? Ir galiausiai, ar esame kantrūs? Kartais kova su kasdienybe yra sunkesnė nei su liūtais duobėje.

Jėzaus palyginimas apie sėjėją, išėjusį sėti, primena, kad klausymas yra ne ausų, o širdies reikalas. Tad žiūrėkite, kaip klausotės, ir Dievo ramybė tesaugo jūsų širdis.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.