Prieš kurį laiką religiniame pasaulyje nuskambėjo žinia, kad šiuometinis Katalikų bažnyčios vadovas popiežius Pranciškus pakeitė maldos „Tėve mūsų" tekstą. Vietoj žodžių „ir nevesk mūsų į pagundą" dabar maldoje bus sakoma: „neleisk pasiduoti gundymui". Šventojo Sosto manymu, šie pokyčiai turėtų pakeisti klaidingą įsitikinimą, kad Dievas provokuoja žmones nusidėti. Konspiracijas įžvelgiantys žmonės iš karto rado sau patvirtinimą apie religinių vadovų piktnaudžiavimą savo galia ir akiplėšišką aroganciją keičiant paties Jėzaus žodžius. Šiandien norėčiau skirti laiko apie tai pakalbėti.

Jėzaus malda „Tėve mūsų" ir jos interpretacijos

Jėzaus pamokymas melstis yra užrašytas Mato Evangelijoje. Jis taip mokė savo mokinius melstis: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto" (Mt 6,9-13).

Formuluotė „neleisk mūsų gundyti" yra nelengvai verčiama į lietuvių kalbą. Žodis „gundyti" gali būti verčiamas iš graikų kalbos, tačiau jis taip pat gali reikšti „išbandymas". Kai kurie Biblijos komentatoriai įžvelgia paraleles su senovės hebrajų maldomis ir mano, kad šie Jėzaus žodžiai „ir neleisk mūsų gundyti" gali būti suprasti kaip „neleisk mums nusidėti išbandymo metu". Taigi, popiežiaus bandymas tikslinti Jėzaus maldą nėra tiesmukas ketinimas keisti Jėzaus žodžius, o greičiau išvada iš ilgos diskusijų virtinės apie tai, ką Jėzus turėjo omenyje.

Dievas neveda į pagundą

Apaštalas Jokūbas savo laiške rašė: „Ir nė vienas gundomas tenesako: 'Aš esu Dievo gundomas'. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo" (Jok 1,13). Dievas neveda nieko į pagundą. Jis nėra tas pamišęs geradarys, kuris renkasi bet kokius metodus tam, kad išbandytų savo pasekėjus ir patikrintų jų pasišventimo tikrumą. Dievas nesinaudoja blogiu, siekdamas gėrio. Tai paprastas Biblijos mokymas. Tai principas, kurį svarbu atminti vertinant gyvenimą, nes sudėtingame pasaulyje šis teisingas teiginys gali labai lengvai pasimesti.

Petro pavyzdys Getsemanės sode

Kai Jėzus meldėsi Getsemanės sode, jis Petrui patarė: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas yra silpnas" (Mt 26,41). Čia Jėzus naudoja tą patį žodį, kurį naudojo ir savo mokinius mokydamas, kaip derėtų melstis. Skaitydami toliau sužinome, kad Petras nesimeldė, ir mes žinome, kas nutiko. Jėzų suėmus, mokinys nusekė paskui mokytoją ir net nepastebėjo, kaip atsidūrė įvykių sūkuryje, kuriems pats turėjo mažai įtakos. Vienas dalykas vedė link kito, kol galiausiai Petras, keikdamasis ir dievagodamasis, išsižadėjo Jėzaus tris kartus.

O kas, jei Petras būtų skyręs laiko maldai? Kas, jei Petras nebūtų pasidavęs kūnui ir saldžiai užsnūdęs, o pasirinkęs kovoti dvasinę kovą ir melstis? Manau, kad jis būtų buvęs apsaugotas nuo tokio žemo puolimo, tačiau Petras pasirinko lengvesnį kelią, kuris vos jo nepražudė.

Jėzaus gundymas dykumoje

Jėzaus raginimas melstis tokiais žodžiais „ir neleisk mūsų gundyti" primena mums, kad gyvename prieštaringame pasaulyje ir vaikščiojame pavojingais keliais. Pasilikdami Dievo artybėje ir Jo saugomi mes galime būti apsaugoti nuo daugybės bereikalingų patirčių, panašių į apaštalo Petro. Tačiau šis Jėzaus paprastas pamokymas sudėtingame mūsų pasaulyje įgauna ne vieną atspalvį.

Tas pats graikų kalbos žodis „gundyti" yra naudojamas ir dar vienoje Mato evangelijos vietoje – pasakojime apie Jėzaus gundymą dykumoje. Ketvirtas Mato Evangelijos skyrius prasideda tokiais žodžiais: paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Jėzus mokė melstis Dievo, kad šis apsaugotų mus nuo gundymų, o dabar skaitome, kad ta pati Dvasia – Dievo Dvasia – veda Jėzų į dykumą, kur jis praleido laiką maldoje, gundomas demono. Kaip tai suprasti?

Manau, kad šio Jėzaus gyvenimo tarpsnio aprašymas atskleidžia dar vieną Dievo veikimo žmogaus gyvenime prasmę. Dievas nori mus apsaugoti nuo bereikalingos kančios. Kai skiriame laiko Dievui, Jo veikimas darosi intensyvesnis, ir dauguma bereikalingo skausmo mus aplenkia. Tačiau kažkada su gyvenimu reikia susitikti, ir geriausia su juo susitikti maldoje. Štai ko Petras nedarė. Ir štai kur pirmiausia po krikšto pasuko Dvasios vedamas Jėzus.

Dykuma kaip susitikimo su Dievu vieta

Tiesą pasakius, skaitant Evangeliją susidaro įspūdis, jog kelias į dykumą buvo vienas iš Jėzaus įpročių. Biblijoje sakoma, kad Jėzus pasitraukia į nuošalią vietą melstis, todėl šis Mato Evangelijos ketvirtame skyriuje aprašytas epizodas nebuvo vienintelis ir išskirtinis. Dykuma – tai susitikimo su Dievu vieta. Ar jūs turite tokią vietą? Gal Dvasia būtent ten jus ir kviečia?

Dažniausiai mes Dvasios paraginimą išgirstame, kai susiduriame su realia dykuma. Kai nebeturime pinigų, kai sveikata sušlubuoja, kai netenkame darbo, palieka draugai, išgyvename netektį ar krizę. Tokiomis akimirkomis yra gerai, kai turime pas ką ateiti. Tačiau ar einame į dykumą pabūti su Dievu reguliariai? Ar turime tokį įprotį? Tai yra daug svarbesnis klausimas nei strategija krizių metui, nes kartais mes pasiduodame tokiai minčiai, jog gera turėti Dievą, nes bėdai iškilus į Jį galime kreiptis. O kas, jei tokios bėdos neužklumpa šiandien, šią savaitę, šį mėnesį arba jau kelintus metus? Kas, jei mes jau apsipratome su gyvenimu, kurį gyvename, ir todėl nebėra tokio didelio poreikio Dievui skirti kažkokio ypatingesnio dėmesio?

Jėzus gyveno pergalingą gyvenimą, nes maldoje susidurdavo su pasaulį varginančiais gundymais ir juos nugalėdavo. Mes dažniausiai esame visiškai priešingoje padėtyje. Anksčiau ar vėliau pasiduodame ir esame blogio nugalimi, nes aplenkėme dykumą – susitikimo su Dievu vietą. Brangus klausytojau, raskite laiko reguliariai susitikti su Dievu maldoje ir tyrinėti Bibliją. Tokie momentai yra mūsų pergalių prieš nuodėmę ir šį pasaulį akimirkos.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.