Izraelio tautos istorija yra lyg amerikietiški kalniukai – apstu pakilimų ir puolimų. Galima būtų pasakyti: gyvenimas. Tačiau liūdniausia yra tai, kad tų puolimų buvo daugiau nei pakilimų, ir, jei jau toliau naudotume važiuoklės ir kabinos motyvą, tai gal teisingiau būtų pasakyti, kad senovės žydų tautos istorija yra labiau panaši į leidimąsi į kažkokią kasyklą, vis giliau ir giliau. Jau pamiršta, kad kažkur aukštai yra dangus, grynas oras ir šviežias maistas.
Trėmimo pasėkoje – savanoriška vergystė
Dažnai būna taip, kad tokia patirtis gali pažeisti mūsų atmintį. Kaip pavyzdį noriu paminėti vieną epizodą iš žydų tautos istorijos, kai ši buvo nugalėta stiprėjančios Babilono karalystės ir ištremta į pagoniškas šalis. Ne visi žydai buvo ištremti. Buvo paliktas likutis, kuris nepanoro likti sugriautoje tėvynėje ir nusprendė patys savanoriškai pasiprašyti prieglobsčio Egipte.
Šis epizodas šiek tiek primena įskaudintą nuotaką, kuri, keršydama neištikimam sutuoktiniui, pati užmezga intymų ryšį su pirmu pasitaikiusiu vyru, tikėdamasi atsilyginti, atstatyti kažkokį teisingumą, įskaudinti mylimąjį. Tačiau visame tame procese neišvengiamai suniokoti dalį savęs. Taigi paminti Babilono karalystės subyrėjusios žydų tautos likučiai nenorėjo nuolankiai gyventi pažeminti, todėl savo noru gimtinę iškeitė į Egiptą.
Žmonėms būnant Egipte ir garbinant visokius pagoniškus dievus, pranašas Jeremijas bandė žmonių širdis sugrąžinti pas tikrąjį Dievą, kurį jie kažkada garbino. Štai toks buvo žmonių atsakas į Jeremijo žodžius: „Mes nesame linkę klausytis žodžio, kurį tu mums pasakei Viešpaties vardu. Verčiau mes kruopščiai vykdysime tą žodį, kuris išėjo iš mūsų lūpų. Mes ir toliau deginsime smilkalus Dangaus karalienei ir liesime jai atnašas, kaip darėme mes ir mūsų tėvai, mūsų karaliai ir didžiūnai Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tuomet turėjome ir maisto iki soties, ir puikiai gyvenome, vargo nematėme, bet nuo to laiko, kai liovėmės deginti smilkalus Dangaus karalienei ir lieti atnašas, mums visko trūksta ir žūvame nuo kalavijo ir bado" (Jer 44,16.18).
Garbinimas pagal savo kriterijus
Tai rimtas pareiškimas. Jo pagrindinė žinia – garbinsime tą, kuris pripildo mūsų skrandžius ir pašalina vargus. Žmogaus gerovė yra svarbi gyvenimo dalis. Jobo knygoje yra rašoma, kaip velnias gundė Dievą, kad šis atitrauktų nuo Jobo visas palaimas, nes tada žmogus tikrai prakeiks ir paliks Dievą. Velnias gerai žinojo žmogaus jautrią vietą, ir laikas čia nepadėjo. Laikai nepasikeitė, nes daugeliui ir toliau, kol yra duonos bei kažkiek saugumo, nelabai svarbu, kur link veda jų gyvenimo keliai.
Turime įgimtą potraukį daug dalykų pateisinti, jei tik jie netrukdo, o gal net ir pasitarnauja mūsų gerovei. Taigi Judo karalystės žmonės rinkosi religiją, kuri jiems buvo prie širdies, ir atmetė Dievą, kuris juos išvadavo iš Egipto vergystės ir surašė sandorio sąlygas. Žydams norėjosi patiems tas sąlygas nusistatinėti, ir taip prasidėjo klasikinė kova tarp žmogaus valios ir Dievo valios.
Dievas taip lengvai nepasidavė. Jis siuntė pranašus. Štai kas apie tai rašoma Biblijoje: „Viešpats įspėjo Izraelį ir Judą per kiekvieną pranašą ir kiekvieną regėtoją tardamas: gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir laikykitės mano įsakymų ir mano įstatų, viso mokymo, kurį daviau jūsų protėviams, ir siunčiau jums per savo tarnus pranašus. Bet jie nenorėjo klausyti. Buvo kietasprandžiai, kaip buvo ir jų protėviai, kurie netikėjo Viešpačiu, savo Dievu. Jie paniekino Jo įstatus bei Jo sandorą, sudarytą su jų protėviais ir jiems duotus įspėjimus. Jie ėjo paskui melagingus stabus ir tapo melagiais. Jie sekė aplinkines tautas. Nors Viešpats buvo uždraudęs jiems elgtis, kaip jos elgiasi, jie atmetė visus Viešpaties, savo Dievo įsakymus, nusiliejo stabus. Du veršius pasidirbo, šventąjį stulpą, garbino dangaus galybes ir tarnavo Baalui. Savo sūnus ir dukteris jie vedė per ugnį, užsiėmė būrimu bei kerėjimais, parsidavė daryti, kas buvo nedora Viešpaties akyse, Jį pykdydami. Užtat Viešpats labai įširdo ant Izraelio ir atstūmė juos nuo savo veido. Tepasiliko vien tik Judo giminė" (2 Kar 17,13.18).
Tuštybės kelias veda į tuštumą
Jie ėjo paskui melagingus stabus ir tapo melagiais. Melagingi stabai yra hebrajiškas žodis „chavel", kuris išvertus reiškia: „kvapas, migla, tuštybė". Todėl kai kurie vertimai šiuos žodžius išverčia taip: sekdami tuštybę, patys tapo tušti. Šį žodį naudoja ir karalius Saliamonas savo knygoje apie gyvenimo paradoksus ir tai, kas yra šiame gyvenime. Svarbiausia, štai kaip jis pradeda savo knygą: „Mokytojo, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus žodžiai. Miglų migla, sako mokytojas. Miglų migla. Viskas migla" (Mok 1,1-2).
Ar pastebite ryšį tarp tuščio gyvenimo laikinybės ir tarp klaidingos religijos? Vaikščiodamas melu grįstais takais širdies nepripildysi, tai lyg ir aišku. Tačiau baisiausia, kad kuo toliau eini tuštybės keliu, tuo labiau apsipranti su tuštybe. Garbinimas nėra nekaltas gyvenimo pasirinkimas. Žmogus, pasirinkęs kažką garbinti, darosi panašus į tai, ką garbina.
Antroje Karalių knygoje, 17-ame skyriuje autorius taip aprašė senovės Izraelio liūdną likimą: sekdami tuštybę, jie patys tapo tušti. Žmonės pasirinko sekti susikurtais stabais, kol galiausiai patys prisipildė tuštybe, kurią jie simbolizavo. Mūsų Biblijos vertėjai šį žodį išvertė kaip „migla", tačiau nuo to prasmė nė kiek nepasikeitė.
Saliamono išvados apie tuštybę
Pasiklausykite, ką apie savo gyvenimą rašė Saliamonas: „Tariau širdyje: puiku, leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų, bet tikėk manimi, kad tai buvo migla. Apie juoką sakiau – kvailystė, apie džiaugsmą – kas iš to? Sumaniau ištirti, kaip paskatinti savo kūną vynu. Nors mano širdis ir buvo užsiėmusi išmintimi, ryžausi atsiduoti kvailystei, norėdamas suprasti, ar gera mirtingiesiems tai daryti. Per keletą jų gyvenimo po dangumi dienų ėmiausi didelių darbų, stačiau namų, veisiausi vynuogynų, įsirengiau sodų bei parkų ir pasisodinau juose visokių rūšių vaismedžių. Įsitaisiau vandens tvenkinių augančio miško medžiams laistyti. Įsigijau vergų ir vergių, vergai gimė ir mano namuose. Turėjau taip pat didžiulių galvijų bandų bei avių kaimenių, didesnių nei visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje. Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valstybių turtų, apsirūpinau dainininkais, vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių. Taip tapau didis. Viršijau visus, buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, ir išmintis manęs nepaliko. Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau, nei savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai teikia malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą. Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai – tik migla ir vėjo vaikymasis" (Mok 2,1-11).
Anot Saliamono, malonumas – tuštybė, taisyklių nepaisymas – irgi tuštybė, darbai ir pasiekimai – tuštybė, sėkmė – tuštybė, rūpinimasis palikimu – tuštybė. Jei Saliamonas gyventų dabar, jis turbūt pasakytų: visos tavo nuotraukos feisbuke apie tavo atostogas, skanų maistą ir gražius darbus yra tuštybė. Visa tavo drąsa daryti, ką nori, ir sakyti, ką nori – tuštybė, visas tavo sėkmingas darbas ir visi tavo pasiekimai – tuštybė. Visi tavo laimėjimai sporte, darbe ar asmeniniame gyvenime – tuštybė, visas tavo pasinėrimas į visuomeninę veiklą ir rūpinimasis šiuo pasauliu, kad jį perduotumei geresnį savo vaikams, irgi tuštybė.
Saliamonas buvo veiklos žmogus. Jis buvo ir gilus mąstytojas. Visoje pasaulio sumaištyje jis įžvelgė neramią tendenciją, kad viskas yra miglų migla. Viskas yra tuštybė. Šios miglos arba tuštybės jausmas yra nesvetimas visiems, ir jis dažnai mus užklumpa vakare, kai visi suminga ir liekame vieni su savo mintimis. Kai žvelgiame į akis savo vaikams ir negalime nuvyti minties, kad ši akimirka laikina ir mes neturime jokios galios jos sulaikyti ar nulemti savo vaikų ateitį, kai nudirbame didelį darbą, bet jo reikšmė nublanksta jau išaušus naujam rytui. Kai patyrę sėkmę vienoje gyvenimo srityje susiduriame su mus nusodinančiais sunkumais kitoje. Kai ieškome prasmingos veiklos, bet susiduriame su pasipriešinimu, laikinybe ar nuodėmingais malonumais. Bandome save nuraminti, tačiau giliai širdyje jaučiame gilų liūdesį dėl šio gyvenimo. Šis tuštybės jausmas yra fundamentali žmonijos problema.