Laurynas Jacevičius: Vienas iš tikriausių klausimų yra: kaip tampama krikščionimi. Vienas iš būdų tai išsiaiškinti – pasiklausyti istorijų, kaip žmonės tampa krikščionimis. Tokiais tapę jie kartais pakeičia konfesiją, netampa budistais ar musulmonais, tačiau pereina iš vienos krikščioniškos šakos į kitą. Arūnas Peškaitis dabar yra katalikų kunigas bei vienuolis pranciškonas, Gabrielius Lukošius – Kauno evangelinės bažnyčios pastorius bei Lietuvos evangelinių bažnyčių tinklo vadovas. Gabrielius pradėjo savo kelią katalikiškoje aplinkoje, o tapo evangelikų pastoriumi, Arūnas – atvirkščiai, įtikėjo sekmininkiškoje bendruomenėje, bet po to tapo kataliku. Tad jūsų, Gabrieliau, paprašyčiau papasakoti savo įtikėjimo istoriją.

Gabrielius: tikėjimo pradžia per krizę

Gabrielius: Mano istorija prasidėjo tarybiniais laikais, 1982-ais ar 1983-čiais metais. Ieškodamas galimybės gyventi savo malonumui, buvau įlindęs į okultizmą. Ir 1983-čiaisiais metais atsidūriau labai skausmingoje padėtyje. Man prasidėjo depresija. Susivyniodavau į antklodę, atsiguldavau į kampą, pasiimdavau stiklinę vandens ir pasiruošdavau numirti. Mirties dvasia žiūrėjo man į veidą, nuo to buvo labai baisu. Stengiausi visaip iš to išlipti. Buvau priėjęs iki bandymų save plakti galvodamas, kad tokiu būdu galbūt sau padėsiu, bet tai negelbėjo.

Tuomet pradėjau bandyti melstis. Savijauta buvo tokia, kad tos manos maldos niekur neina ir nieko nepasiekia. Vieną dieną aš taip meldžiausi: „Dieve, jeigu tu nori, tu gali mane pakeisti". Sėdėdamas kambaryje atkreipiau dėmesį, kad man įdomu, kaip krenta užuolaidos klostės, ir tai buvo pirmas dalykas, kuris man buvo įdomus. Po pusės metų tarsi padvelkė atgaiva. Sulig kiekviena diena vis stipriau, ir tada aš jau supratau, kad Kūrėjas yra realus. Panorau stoti į kunigų seminariją.

Arūnas: šauksmas iš beviltiškumo

Laurynas: O dabar, Arūnai, gal galėtumėte papasakoti savo kelionės pradžią.

Arūnas: Tai buvo 1981-ieji metai, kai atvykau į Vilnių studijuoti universitete. Studijavau psichologiją, daug laiko leisdavome legendinėje kavinėje „Vaiva", tai buvo Pilies gatvėje. Ten rinkdavosi bohema, gatvės filosofai, gatvės poetai. Ten susipažinau su Gabrieliumi. Aš išgyvenau didžiulės vienatvės periodą. Nutrūko mano santykiai su mergina, skausmas augo. Nemačiau atsakymų.

1984-ųjų gruodžio 31 dieną likau vienas. Vienam sutikti Naujus metus atrodė košmaras. Užėjo nepaprastai stiprus bejėgystės ir beviltiškumo jausmas. Atsimenu, kaip nuėjau į vonios kambarį, raudojau. Rėkiau ir šaukiausi Dievo. Aš nežinojau, kas tas Dievas. Nežinojau išvis. Aš tik rėkiau iš visos širdies: „Dieve, ateik". Ir kažkaip palengvėjo, aš užmigau.

Atsikeliu iš ryto. Nepaprastai graži diena. 1985-ųjų sausio 1-oji. Aš išėjau link troleibusų žiedo. Sėdu į troleibusą, važiuoju ir Gabrielius įlipa į tą troleibusą. Jis buvo su kostiumu, apsirengęs gražiai, švariai, inteligentiškas jaunas žmogus. Sako: aš Dievą įtikėjau. Dievas, sako, yra toks galingas, jis viską sukūrė. Vieno piršto užtenka, kad jis pajudintų šitą žemę, bet jis jos nejudina, laimina, ir tave laimina, ir tavo gyvenimą žino. Ir man staiga palengvėjo, tokia šventė viduje.

Paskui, jau 1987-ais metais, susipažinau su dar vienu jaunu žmogumi. Ir kai man buvo ypatingai sunku, jau galvojau, kad arba nusižudysiu, arba į psichiatrinę išvažiuosiu, aš tam žmogui paskambinau. Jis su manimi praleido visą dieną, kalbėjo labai paprastus dalykus – apie Evangeliją, apie Kristų, davė man Naująjį Testamentą, nieko nereikalavo. Nekalbėjo apie jokias bendruomenes. Bet tada aš pirmą kartą taip labai aiškiai suvokiau: jis tikrai kalba tai, kuo tiki. Ar aš galėčiau tikėti? Po truputį susipažinau su tais jaunais tikinčiaisiais, sužinojau, kad jie – sekmininkai, ir taip prasidėjo mano tikėjimo kelias.

Gabrielius: nuo seminarijos troškimo iki susitikimo su gyvuoju Dievu

Laurynas: Eikime prie Gabrieliaus: ar jūs įstojote į seminariją? Sakėte, kad ruošėtės? Kaip jūsų kelias klostėsi nuo to momento?

Gabrielius: Nuo to laiko, kai jau supratau, kad Dievas yra realus, galvojau, kad būsiu kunigas. Mano pagrindinis noras buvo būti arti Dievo. Maniau, kad kunigas per pakylėjimą Mišių metu yra arčiausiai Dievo. Tai aš taikiau į tą vietą su būtent tokia intencija ir žinojau, kad man stojant į seminariją tarybiniais laikais teks susidurti su saugumu. 1985-ųjų metų vasario mėnesį išvažiavau į Paberžę, pas tėvą Stanislovą.

Vasaros pradžioje grįžau į Vilnių taisytis dantų. Autobuse, važiuodamas į Lazdynus, skaičiau psalmyną. Mane užkalbino jaunas žmogus. Sako: jūs skaitote Dovydo psalmes. Aš sakau: taip. O ką, sako, jūs tikintis? Aš sakau: aš katalikas. Klausiu: gal jūs klierikas? Ne, sako, aš Evangelijos tikėjimo krikščionis. O, galvoju, kaip gerai, abu krikščionys. Aš – katalikas, jis – Evangelijos tikėjimo, bet ne budistas.

Aš jau buvau pats sau įvardinęs ir supratęs, kad krikščionybė skiriasi nuo visų kitų religijų iš esmės būtent tuo, kad visos kitos religijos kalba apie tai, kokie mes turime būti stiprūs ir patys viską padaryti, o krikščionybė, Kristus priima patį silpniausią, pati bejėgiškiausią ir pakelia jį. Kadangi aš tai išgyvenau savo gyvenime, aš tą labai aiškiai supratau jau tuo metu, kad tai esminis skirtumas, ir todėl aš nudžiugau, kad jis irgi tiki Kristumi.

Ir tada jis manęs paklausė, sako: kokį Dievą tu tiki? Ir aš galvoju: kaip tai kokį, juk ką tik išsiaiškinome. Aš – katalikas, tu – Evangelijos tikėjimo krikščionis. Ir jis tada sako: gyvą Dievą? Ir aš supratau, kad tikėti savo įsivaizduojamą Dievą yra tas pats, kas netikėti išvis. Jis man davė savo telefono numerį, sako: mums reikia pasikalbėti apie gyvąjį Dievą. Tai buvo man kaip iššūkis, ir jau kitą dieną aš jam paskambinau.

Aš pas jį atėjau. Mes pradėjome kalbėtis, ir jis man pradėjo šiek tiek kalbėti kai kuriuos dalykus iš Naujojo Testamento. Aš galvoju: ko jis taip ilgai aiškina? Taip aišku, ką jis sako. Tada jis sako: gal pasimelskime kartu? Sako: aš meldžiuosi garsiai, tu gali kaip nori. Jis pradėjo melstis, ir aš išgirdau, kad žmogus nuoširdžiai šaukiasi Dievo, meldžiasi už mane ir pergyvena dėl manęs labiau negu aš pats. Tuomet jis pasisuko į mane. Sako: gal ir tu nori ką nors pasakyti? Ir aš aiškiai supratau, kad būsiu išgirstas. Man išėjo vos puse lūpų pasakyti: Dieve, aš nenoriu toks būti.

Tą savaitgalį jis pakvietė į maldą namuose, ten buvo pogrindinė sekmininkų bendruomenė. Dar po dviejų dienų, vėlgi susirinkime, nužengė Dievo Dvasia, ir aš išgyvenau savo kailiu, kas vadinama egzorcizmu, nes mano lindimas į okultizmą turėjo pasekmių, ir Dievas mane išlaisvino.

Arūnas: krikštas ir kelias į katalikybę

Laurynas: Arūnai, jeigu galite, pratęskite nuo tos vietos, kur pabaigėte.

Arūnas: 1987-ųjų rudenį aš jau labai aiškiai save įvardijau kaip krikščionį. Buvo malda. Labai stipri malda. Aš vienas buvau kambarėlyje. Meldžiausi ir pradėjau melstis charizmine malda kitomis kalbomis. Man tai buvo labai stiprus potyris, ir aš supratau, kad turiu įeiti į bendruomenę, kad mane Dievas kviečia.

Buvo tokia organizacija – Lenino komunistinio jaunimo sąjunga, kuriai priklausė beveik visi mano amžiaus žmonės. Ta organizacija turėjo savo atsakingus sekretorius kiekvienoje įstaigoje, taip pat ir mūsų institute. Aš nuėjau pas tą sekretorę, padėjau komjaunimo bilietą ir sakau: aš negaliu būti šitoje organizacijoje, kadangi ji yra ateistinė, o aš tikiu Dievą.

1988-ųjų vasarą mane pakrikštijo presbiteris, Vilnelėje, pilnu panardinimu. Aš buvau krikštytas kūdikystėje, katalikų bažnyčioje. Turbūt vienintelis sakramentas, kurį mano tėvai išrūpino, tai buvo krikštas. Bet sekmininkai pripažino tik suaugusiųjų krikštą pilnu panardinimu, tą ir padarė. Man tai buvo labai stiprus įvykis. Atsimenu, aš išėjau iš to vandens kaip naujas žmogus. Man viskas aplink švytėjo. Šiandien galvoju: tai buvo krikšto pažadų atnaujinimas.

Ėjo metai, paskui jauni žmonės atsiskyrė nuo tos sekmininkų bendruomenės, kuri buvo rusakalbė, o čia ir atgimimas. Viskas vyko kartu. Dalis žmonių „Tikėjimo žodį" kūrė, dalis „Emanuelio" bendruomenę, ir būtent bendruomenė „Emanuelis" mane išsiuntė į Šveicariją. Kadangi turėjau psichologo diplomą, jie išsirūpino ten stipendiją, kad aš studijuočiau. Tai buvo tarpkonfesinis tautų universitetas. Katalikų ten nebuvo, ten buvo įvairių konfesijų protestantai.