Kas yra mano artimas? Tai – klausimas, kurį dabar retai kas užduoda. Bent jau neteko girdėti tokios formuluotės. Tai nereiškia, kad klausimas nėra aktualus. Manau, kad aktualus, ir dar ypatingai – kai akis bado vis dygstančios, kaip grybai po lietaus, priežastys pasukti skirtingais keliais. Todėl tikiu, kad klausimas „kas yra mano artimas?" vienokia ar kitokia forma kirba mūsų širdyse, randa kelius į mūsų tarpusavio santykius ir vis dar aktualus, kaip ir tą dieną, kai buvo pirmą kartą užduotas.

Įstatymo mokytojo klausimas Jėzui

Tai buvo vienas iš tų klausimų, kurį Lukas nusprendė paminėti, nes Jėzaus diskusija su vienu Rašto aiškintoju jam pasirodė įdomi ir galimai aktuali visiems jo Evangelijos skaitytojams. Lukas rašo, kad kartą atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?" Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme?" Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį". Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei, tai daryk ir gyvensi" (Lk 10, 25–28).

Klausimai, slepiантys atsakymus

Jėzus išlaiko savo stilių ir į klausimą atsako klausimu. Jėzus nebėga nuo atsakymo, o greičiau supranta, kad kiekvienas klausimas dažnai jau turi atsakymą paties klausiančiojo širdyje, ir kol nesužinosi to atsakymo, diskusija nelabai bus vaisinga. Aš ir pats, kaip ir galimai jūs, mūsų klausytojai, dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie manęs kažko klausia, tačiau laikui bėgant pastebiu, kad kartais klausimai veda prie įsitikinimo ar pasaulėžiūros, kurią klausiantysis jau turi, ir kol neaiški jo pasaulėžiūra ar klausiančiojo nuostatos, pokalbis gali taip ir likti dviejų žmonių šokiu pagal visiškai skirtingą muziką.

Dažnai šiuo metodu, sąmoningai ar ne, naudojasi tėvai, auklėdami savo vaikus, ar pedagogai, juos mokydami. Kartais namuose net juokaujame, kad į mano užduotą klausimą vaikams atsakius „Dievas" ar „Jėzus", galima ir pataikyti, nes dažnai su savo vaikais kalbėdamas juos ir noriu vesti Dievo link. Kai vaikui prasikaltus paklausiu jo, ar gražu taip daryti, aišku, kad atsakymas yra „ne", bet norisi jį išgirsti iš vaiko, net jei jis taip ir negalvoja. Taip mes parodome savo pranašumą ir dažnai net nejautrumą.

Paskutiniu metu nemažai laiko skyriau Trejybės klausimo studijai ir prisimenu ne vieną susitikimą su neigiančiais Trejybės egzistavimą, kurie manęs paklausdavo apie Trejybę. Ne tam, kad vystytų diskusiją, bet kad iš manęs išgautų atsakymą, kuris patvirtintų jų nuostatas ir mane įremtų į kampą. Nesakau, kad pastebiu tai tik kituose. Puikiai suprantu, kad ir aš nesu išimtis. Tik, manau, kituose tai pastebėti yra lengviau. Kaip bebūtų, toks pokalbis, turbūt sutiksite, atsiduoda išdidumu ir teisuoliškumu, ir jame klausimas, kaip tiesos ieškojimo įrankis, netenka savo prasmės.

Tikrasis klausimas atsiskleidžia

Rašto aiškintojas žino, ką šneka, ir cituoja tai, kas kiekvienam žydui yra brangiausia. Mozės įsakymą, užrašytą Pakartoto Įstatymo knygoje: „Klausykis, Izraeli: Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis" (Įst 6, 5). O nurodymas mylėti artimą randamas jau kitoje knygoje, Kunigų knygoje: „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų ir savo artimą pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės. Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį. Aš esu Viešpats" (Kun 19, 17–18).

Rašto aiškintojo atsakymas rodo, kad jis gerai suprato Šventraštį ir sugebėjo susiūti Biblijos mokymą į harmoningą pasaulėžiūrą, ir po šio trumpo persimetimo žodžiais išlenda tikrasis klausimas. Norėdamas pasiteisinti, rašo Lukas, anas paklausė Jėzų: „O kas yra mano artimas?" (Lk 10, 29).

Štai kas slypėjo po visais tais įžanginiais klausimais. Išlenda pagrindinis klausimas. Rašto žinovas, sutaręs su Jėzumi, kad meilė artimui yra pamatinis įstatymas, pasak Luko, norėdamas pasiteisinti, paklausė Jėzaus: o kas gi mano artimas? Galima jausti šiokią tokią įtampą, ir klausimas, pagalvojus, skamba gana keistai, nors ir labai kasdieniškai. Jėzaus pašnekovas nori žinoti ribas: ką aš galiu ignoruoti ir į ką galiu nekreipti dėmesio. Į ką aš galiu nežiūrėti ir kieno poreikių galiu nepaisyti. Jei meilė – tik jausmas ir širdies polėkis, tai toks padalinimas yra gana lengvas, nes darai tai, kas patinka, ir palieki šalikelėje tai, kas nepatinka. Tačiau jei meilė yra daugiau nei tik nepatikimas jausmas, tada iš žmogaus reikia daugiau sąmoningumo ir ryžto eiti ten, kur nelabai patogu.

Palyginimas apie gailestingąjį samarietį

Jėzus leidžiasi vedamas užduoto klausimo ir pasako palyginimą apie sužeistą žmogų ir jam pagelbėjusį samarietį. Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita kelio puse. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas, paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį. O jei išleisi ką viršaus, sugrįžęs tau atlyginsiu'" (Lk 10, 30–35).

Šis palyginimas, kuris galimai buvo ir realiai nutikęs įvykis, turėjo nuskambėti šokiruojančiai, nes Jėzaus pasakojime sužeistas žmogus negavo pagalbos iš levito ir kunigo – tų, kurie buvo laikomi visuomenės šviesuliais ir tautiečiais. Sužeistam žmogui pagalbą suteikė svetimtautis, iš kurio mažiausiai to galėjai tikėtis ir kuris galėjo turėti mažiausiai noro ar net teisę nenorėti jam padėti.

Iššūkis pakeisti klausimą

Ir tada Jėzus vėl paklausė: „Kas iš trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą". Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk" (Lk 10, 36–37).

Rašto aiškintojui net liežuvis neapsiverčia pasakyti, kad tai samarietis vargšui padėjo. Tokia tad buvo tuometinė situacija. Hebrajai buvo labai jautrūs šiuo klausimu ir savo tautinę tapatybę vertino labai aukštai, taip aukštai, kad žemino visus kitus. Daugelis buvo taip apakinti klausimo „kas yra mano artimas?", kad nepastebėjo, jog užduoda ne tą klausimą.

Jėzus savo palyginimu Rašto aiškintoją ir visus klausytojus skatino palikti tą patogią apmąstymų sofą ir užduoti kiek nepatogesnį klausimą: kam aš galiu būti artimas? Šis klausimas yra kur kas artimesnis Biblijos Dievui ir Senojo Testamento mokymui nei klausimas „kas yra mano artimas?", ir jis netikėtai atskleidžia, kaip toli nuo dieviškojo idealo hebrajų Dievo tauta buvo nutolusi.

Dievas ketino suburti bendruomenę, kurioje kitų interesai ir poreikiai bus vertinami ir gerbiami. Dievas pasirinko žydus, kad šie dalintųsi Dievo palaimoje su kitais, negalvodami apie tai, kas yra vertas ir kas nėra jų vertas. Jie pamiršo, kad Dievo pašaukimas jų širdyse turėjo žadinti tinkamus klausimus. Ir vienas iš jų – ne „kas yra mano artimas?", lyg mums reikėtų žinoti, kas yra vertas Dievo ir mūsų malonės, o „kam galiu būti artimas?"

Du skirtingi klausimai – dvi skirtingos širdys

Pirmuoju klausimu tikrinamos ribos. Antruoju – galimybės. Pirmuoju klausimu ieškoma pasiteisinimo, o antruoju – priežasties. Kokį klausimą jūs dažniausiai užduodate? Ar tokį, atsakymas į kurį leistų ramiai žinoti meilės ribas, ar tokį, kuris skatintų veikti ir eiti iš savo komforto zonos?

Tepadeda mums Dievas neieškoti pasiteisinimų ribojant savo meilę, o greičiau sekti Jo pėdomis matant jai galimybes.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.