Kartą Šventojo Rašto specialistai Jėzaus paprašė arba, kaip mano Biblijos vertime rašoma, ėmė reikalauti: „Mokytojau, mes norime, kad parodytumei ženklą". Jėzus atsakė: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas. Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūros pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis Žemės širdyje. Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus. O štai čia daugiau negu Jona" (Mt 12,38–41).

Jėzus savo kartą prilygina Asirijos sostinės gyventojams, o savo misiją – pranašo Jonos tarnavimui. Kai kurios paralelės yra akivaizdžios. Pranašas atėjo su žinia į Ninevės miestą, išbuvęs tris dienas ir tris naktis žuvies pilve, taip pat ir Jėzus, tris dienas ir naktis išbuvęs kape, ateina su žinia apie teismą ir išgelbėjimą į kiekvieno iš mūsų gyvenimus. Nežinau, kaip jums, bet man čia Jėzaus panašumai su pranašu Jona ir baigiasi.

Pranašas bėga nuo Dievo pašaukimo

Pranašo Jonos knyga prasideda vos ne komiška situacija. „Kartą Viešpaties žodis atėjo Amitajo sūnui Jonai: 'Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane'. Bet Jona leidosi bėgti nuo Viešpaties artumo į Taršišą. Jis nusileido į Jafą, susirado į Taršišą plaukiantį laivą, užsimokėjo už kelionę ir įsėdo, norėdamas keliauti drauge su jais į Taršišą, toli nuo Viešpaties artumo" (Jon 1,1–3).

Jona, priešingai nei Jėzus, gavęs Dievo pavedimą, bėga kaip galima toliau nuo jo. Lietuviškajame vertime tai nėra taip aiškiai išreikšta, tačiau originalo kalboje yra pabrėžiama, kad pranašas iš pradžių nusileidžia į Jafą, tada į laivą, tada į laivo triumą, kur galiausiai užmiega giliu miegu. Skaitantys tekstą originalo kalboje netrukus pastebėtų, kad Jona leidžiasi vis žemiau ir žemiau, kol galiausiai atsiduria žuvies pilve.

Netikėti istorijos veikėjų vaidmenys

Tačiau mane šioje istorijoje labiausiai stebina tai, kad kiekvienas iš jos dalyvių elgiasi ne pagal formatą. Pirmiausiai pranašas bėga nuo Dievo, kai tikiesi, kad jis bus Dievui ištikimas. Joną plukdžiusį laivą užklupus audrai, natūralu, kad visi puola melstis.

Biblijoje toliau rašoma, kad išgąstis apėmė jūreivius. Kiekvienas šaukėsi savo dievo. Norėdami palengvinti laivą jie išmetė jūron laive buvusį krovinį. Tuo tarpu Jona, nulipęs į laivo triumą, gulėjo kietai įmigęs. Kapitonas atėjo pas jį ir tarė jam: „Kas gi tau, miegaliau? Kelkis, šaukis Dievo. Gal tas Dievas pagalvos apie mus ir mes nežūsime" (Jon 1,4–6). Jūreiviai meldžiasi, kas kaip moka, ir kviečia visus tai daryti. Tačiau Jona – kiek netikėta – miega.

Jūreiviai, sužinoję, kad Jona yra kaltininkas dėl tokios nelaimės, neskuba jo kaltinti ir atsikratyti. Jie bando jį išgelbėti. Dar daugiau, jie klausia pranašą: „Ką mes turime su tavimi daryti, kad jūra nurimtų?" Tuo metu jūroje vis labiau šėlo audra. Jiems Jona atsakė: „Imkite mane ir meskite į jūrą, kad jūra jums nurimtų. Žinau, kad per mane jus ši baisi audra užklupo".

Nepaisydami to, jūreiviai yrėsi iš visų jėgų, stengdamiesi prisiartinti prie sausumos, bet nepajėgė, nes jūra vis labiau ir labiau šėlo, todėl jie šaukėsi Viešpaties: „Viešpatie, maldaujame, prašome neleisti mums žūti dėl šio vyro gyvybės. Nelaikyk mūsų kaltais už nekalto kraujo išliejimą, nes kaip Tu, Viešpatie norėjai, taip ir padarei". Tuomet jie paėmė Joną, įmetė į jūrą, ir jūra liovėsi šėlusi. Apimti didelės Viešpaties baimės vyrai atnašavo Viešpačiui aukas ir darė įžadus (Jon 1,11–15).

Kas nėra matęs kokio filmo apie jūreivius ar piratus? Žinoma, gal nereikėtų jūreivių lyginti su piratais, tačiau turbūt sutiksite su manimi, kad kiek nustebina šioje knygoje jūreivių atviros širdys ir aukos Viešpačiui. Panašu, kad Jona net nesitikėdamas tampa Dievo tarnystės dalyviu dėl šių jūreivių išganymo.

Maldos gelmėje žuvies pilve

Galima būtų tikėtis, kad už tokį akibrokštą ir akivaizdų nepaklusnumą Dievas šį pranašą paliks. Tačiau toliau Biblijoje pasakojama, kad Viešpats parūpino didžuvę, kad Joną prarytų. Žuvies pilve Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis. Jona pasiekė visišką dugną ir tame dugne jis meldėsi.

Pranašo malda yra neįtikėtina, nes tikrai skamba kaip žmogaus šauksmas iš kapo. Jona meldėsi: „Savo nelaimėje šaukiausi Viešpaties, ir Jis man atsiliepė. Iš Šeolo pilvo šaukiau ir Tu išgirdai mano balsą. Tu įmetei mane į bedugnę, į jūros gelmes. Mane prarijo vandenys, apsėmė visi Tavo vandenų srautai ir vilnys. Tuomet tariau: nuo Tavo artumo esu išguitas, kaip vėl regėsiu Tavo šventąją buveinę? Vandenys užliejo mane ligi kaklo. Bedugnė prarijo mane. Jūros dumbliai raizgė mano galvą prie kalnų pamatų. Nužengiau į kraštą, kurio skląsčiai uždarė mane amžinai. Bet Tu, Viešpatie, mano Dieve, iškėlei mano gyvastį iš duobės. Mano gyvasčiai vis labiau gęstant atsiminiau Viešpatį ir mano malda pakilo pas Tave į Tavo šventąją buveinę. Tuščių stabų garbintojai palieka savo gailestingumo šaltinį, bet aš gyriaus giesmę Tau aukosiu, padarytą įžadą įvykdysiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties" (Jon 2,3–10).

Jona vaizdžiai apibūdina savo padėtį. „Bedugnė mane prarijo. Dumbliai mano galvą apraizgė prie kalnų pamatų, nužengiau į kraštą, kurio skląsčiai uždarė mane amžinai". Jis tikrai jautėsi, kad tai viskas. Tačiau net ir tada, kai padėtis atrodė beviltiška, Dievas išgirdo pranašo maldą ir jį išgelbėjo. Galima net įsivaizduoti, kaip žuviai išspjovus Joną į krantą jis išlipa su gyriaus giesme ir liudijimu, kad išgelbėjimas ateina iš Viešpaties.

Antroji galimybė ir netikėtas Ninevės atsivertimas

Tačiau patyręs tokį išgelbėjimą Jona kviečiamas vėl grįžti prie to pašaukimo, nuo kurio bėgo. Antrąkart atėjo Jonai Viešpaties žodis: „Kelkis ir eik į Ninevę, tą didį miestą ir paskelbk jam, ką Aš tau sakau". Paklusdamas Viešpaties žodžiui Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę. O Ninevė buvo labai didelis miestas – jį pereiti reikėjo trijų dienų. Jona pradėjo kelionę per miestą. Eidamas pirmos dienos kelią jis skelbė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!" Ninevės žmonės patikėjo Dievu (Jon 3,1–5).

Originalo kalboje Jonos žinia susideda vos iš penkių žodžių, kurių pakanka, kad žmonės gręžtųsi į Dievą. Gali būti, kad žuvies skrandžio rūgšties išbalinta Jonos oda ir plaukai vaizdžiai prisidėjo prie pranašo skelbiamos žinios, nes gyventojai patiki Jonos žinia. Akivaizdu, jog pats Jona tikrai nesitikėjo tokios įvykių atomazgos, kad pagonys atsigręš į Dievą.

Tikroji Jonos bėgimo priežastis

Tačiau niekas nesitikėjo, kad Dievo pranašas bus tuo didžiai nepatenkintas. Galima būtų pasakyti, kad netikėtumai pranašo Jonos knygoje tęsiasi. Biblijoje rašoma, kad visa tokia įvykių seka Joną didžiai nuvylė, ir jis supyko. Anksčiau Biblijoje rašoma apie tai, ką pranašas darė, dabar rašoma apie tai, ką jis jaučia, ir reikia priminti, kad Biblijoje nedažnai pasitaiko tokie pasigilinimai į jausmus. Tačiau kai jie pasitaiko, vadinasi, autorius nori į tai atkreipti ypatingą skaitytojų dėmesį.

Pranašas Jona gana atviras su Dievu, savo pyktį ir jo priežastis Jona nusako taip: „O, Viešpatie, argi ne tai sakiau Tau dar savo šalyje būdamas? Dėl to iš pradžių ir bėgau, nes žinojau, kad Tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir pilnas ištikimos meilės, pasiruošęs atleisti. Taigi, Viešpatie, maldauju, atimk man gyvybę, nes man geriau mirti negu gyventi" (Jon 4,2–3).

Iš jo žodžių sprendžiu, kad Jona jau ir anksčiau turėjo pokalbių su Dievu. Ir iš šios maldos suprantu, kad Jona turėjo puikų supratimą apie Dievo charakterį. Mūsų jau anksčiau skaityta malda tiktai dar labiau patvirtina: Jona žinojo, kad Dievas yra maloningas ir gelbstintis Dievas. Jis taip pat galėjo ramiai miegoti ir laive, nes žinojo, kad jam nieko bloga neatsitiks, nes Dievas jį saugojo. Jis ramiai leidosi net būti išmestas į jūrą, nes žinojo, kad Dievas jo nepaliks net žuvies pilve. Jis meldėsi tikėdamas, kad viskas baigsis gerai. Jona gerai suprato Dievą ir netgi galima būtų pasakyti, mylėjo Jį.