Biblija yra pilna keistų istorijų. Jos dažnai keistos ne dėl to, kad nutiko, o dėl to, kad buvo pasirinktos būti įtrauktos į Bibliją. Nors žinant, kad Biblijoje aprašomas istorinis laikotarpis užima beveik tūkstantį metų žmonijos istorijos, galima būtų tikėtis bet kokių įvykių aprašymo. Taigi Dievo įkvėpimas per žmones veikia taip, kad Dievas įtraukia į Biblijos knygyną tuos pasakojimus, kurie ryškiausiai nusakė žmogišką reikmę ir Dievo karalystės principus.

Biblija skirta ne tam, kad sužinotume, ar Žemė plokščia, kiek dinastijų valdė Egiptą, ar kas išrado raštą. Jos paskirtis yra kur kas kilnesnė. Ji yra skirta tam, kad mes suprastume, kaip žmonijos istorijoje veikia Dievas bei kokio santykio su savo kūriniais Jis tikisi.

Dievo vyro pranašystė Jeroboamui

Pirmoje Karalių knygoje, tryliktame skyriuje, pasakojama keista istorija. Jeroboamui – Šiaurės Izraelio karalystės valdovui – stovint prie aukuro atnašauti smilkalų į Betelį, atėjo iš Judo, Viešpaties liepiamas, vienas Dievo vyras. Viešpaties įsakymu jis pasmerkė aukurą tardamas: „Aukure, aukure. Taip kalbėjo Viešpats: Dovydo namams gims sūnus, vardu Jošijas. Jis atnašaus ant tavęs aukštumų alkų kunigus, deginančius ant tavęs smilkalus. Ant tavęs bus deginami žmonių kaulai".

Tą pačią dieną jis davė ženklą, tardamas: „Toks yra ženklas, kad Viešpats kalbėjo. Šis aukuras bus sugriautas, ir ant jo esantys pelenai išžarstyti". Karalius Jeroboamas, išgirdęs, kaip Dievo vyras pasmerkė Betelio aukurą, ištiesė ranką nuo aukuro tardamas: „Suimkite jį", bet ištiestoji į Dievo vyrą ranka sustingo, ir Jeroboamas nebegalėjo jos į save palenkti. Be to, ir aukuras sugriuvo, ir pelenai buvo žarstyti pagal ženklą, kurį Viešpaties įsakymu buvo davęs Dievo vyras.

„Prašau maldauti Viešpaties, savo Dievo, malonės", tarė karalius Dievo vyrui, „ir melsti už mane, kad ranka man būtų sugrąžinta". Dievo vyras maldavo Viešpatį, ir karalius vėl galėjo sulenkti savo ranką. Ji tapo tokia, kokia buvo pirma. Tada karalius kalbino Dievo vyrą: „Eikš su manimi į mano namus ir atsigaivink, tau dovanų duosiu", bet Dievo vyras karaliui atsakė: „Nors man duotumei pusę savo karalystės, su tavimi neisiu. Šioje vietoje nebevalgysiu duonos ir negersiu vandens, nes taip man buvo Viešpaties liepta: Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši".

Senojo pranašo apgaulė

Dievo vyras nuėjo kitu keliu – keliu, kuriuo į Betelį buvo atėjęs, negrįžo. Betelyje gyveno senas pranašas. Atėję jo sūnūs jam papasakojo visa, ką Dievo vyras tą dieną buvo padaręs Betelyje. Jie pakartojo savo tėvui ir žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui. „Kuriuo keliu jis nuėjo?" paklausė tėvas. Jo sūnus parodė jam kelią, kuriuo buvo nuėjęs iš Judo atėjusysis Dievo vyras.

Tada jis savo sūnums tarė: „Pabalnokite man asilą". Jie pabalnojo jam asilą, ir pranašas ant jo užsėdęs išjojo paskui Dievo vyrą. Suradęs jį sėdintį po ąžuolu, paklausė: „Ar tu esi tas Dievo vyras, kuris atėjo iš Judo?" Jis atsakė: „Taip, tai aš". „Eikš su manimi ir ko nors užvalgyk", jam tarė pranašas. Bet jis atsakė: „Aš nevalgysiu su tavimi, nei grįšiu, nei pas tave užeisiu šioje vietoje. Aš nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, nes man buvo Viešpaties liepta: Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši".

„Ir aš esu pranašas, kaip ir tu", kalbėjo pranašas, „man Viešpaties įsakymu tarė angelas: Parvesk jį atgal su savimi į namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti". Bet pranašas jam melavo. Tada Dievo vyras sugrįžo su juo ir namuose valgė duonos ir gėrė vandens.

Nepaklusnumo pasekmės

Jiems sėdint prie stalo Viešpaties žodis atėjo jį atgal parvedusiam pranašui. Atėjusiam iš Judo Dievo vyrui jis paskelbė: „Taip kalbėjo Viešpats. Kadangi neklausei Viešpaties žodžio ir nesilaikei įsakymo, kurį Viešpats, tavo Dievas buvo tau davęs, bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią tau sakiau 'Tu nevalgysi duonos ir negersi vandens', todėl tavo kūnas niekada nepasieks tavo protėvių kapo".

Dievo vyrui pavalgius duonos ir atsigėrus vandens, jam buvo pabalnotas jį parvedusio pranašo asilas, ir jis leidosi į kelionę. Kelyje jį užpuolė liūtas ir sudraskė. Jo kūnas liko tysoti ant kelio, o šalia lavono stovėjo asilas ir tupėjo liūtas. Eidami pro šalį žmonės matė ant kelio tysantį lavoną ir šalia tupintį liūtą. Nuėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, apie tai papasakojo.

Dievo vyrą atgal parvedęs pranašas tai išgirdęs tarė: „Tai Dievo vyras, kuris nepaisė Dievo žodžio. Užtat Viešpats ir atidavė jį liūtui, kuris jį sudraskė ir užmušė pagal jam duotą Viešpaties žodį". Savo sūnums pranašas tarė: „Pabalnokite man asilą". Pabalnojus asilą jis išjojo ir surado ant kelio tįsantį kūną su asilu ir liūtą prie lavono. Liūtas lavono neėdė ir asilo nedraskė.

Pranašas paėmė Dievo vyro kūną ir, užkėlęs ant asilo, pargabeno jį į miestą apraudoti ir palaidoti. Paguldė į savo paties kapą, raudodami jį apverkė: „Ai, mano broli". Dievo vyrą palaidojęs pranašas savo sūnums tarė: „Kai mirsiu, mane palaidokite kape, kuriame yra palaidotas Dievo vyras. Mano kaulus paguldykite šalia jo kaulų, nes žodis, kurį jis paskelbė Viešpaties įsakymu, prieš Betelio aukurą ir prieš visas aukštumų šventoves, esančias Samarijoje, tikrai išsipildys".

Jeroboamo užkietėjimas

Jeroboamas net po šio įvykio negrįžo iš savo nedoro kelio, bet ir toliau skyrė kunigus aukštumų šventovėms iš paprastų žmonių. Kas tik norėjo būti kunigu, buvo pašventinamas aukštumų šventovėms. Taip Jeroboamo namai užsitraukė nuodėmę, už kurią turėjo būti sunaikinti ir nušluoti nuo žemės veido.

Po Saliamono valdymo Izraelio karalystė suskilo į dvi dalis. Pietinė Judo karalystė atiteko Saliamono sūnui Rehabeamui, o šiaurinė – buvusiam Saliamono administracijos darbuotojui, talentingajam Jeroboamui, kuris greitai suprato, kad jo naujos karalystės žlugimo priežastimi gali būti Dievo nurodymas tris kartus per metus visiems tautos vyrams susirinkti į Jeruzalę pagarbinti Dievą.

Jis nusprendė veikti ir savo karalystės mieste Betelyje pastatė aukurą. Tuo pačiu metu, kai žmonės turėjo eiti į Jeruzalę švęsti Dievo švenčių, jis pasiūlė savo tautai ateiti į Betelį ir ten švęsti tas šventes. Planas suveikė, nes žmogiška prigimtis nesipriešina palengvinimams. Kam dešimtis kilometrų keliauti į Jeruzalę, jei galima religines apeigas atlikti arčiau ir lengviau? Jeroboamas nepaisė Dievo paliepimų šventes švęsti pagal konkrečius nurodymus, nes jam ne paklusnumas Dievui buvo svarbus, o tik valdžios išsaugojimas.

Dievo pamoka ir perspėjimas

Dievas siuntė savo žmogų perspėti karalių apie jo pasirinkimo pasekmes. Dievo vyras pranašavo Dovydo namams: „Gims sūnus, vardu Jošijas. Jis atnašaus ant tavęs aukštumų alkų kunigus, deginančius ant tavęs smilkalus. Ant tavęs bus deginami žmonių kaulai". Ir tikrai, praėjus keliems šimtams metų, karaliumi tapo žmogus, vardu Jošijas, ir išpildė šią pranašystę.

Tačiau tai dar ne viskas. Dažnai manome, kad Dievo veikimas šioje situacijoje apsiriboja tik Dievo vyro pasirodymu ir pranašyste apie tokio pasirinkimo pasekmes. Tačiau po to sekę įvykiai ir Dievo vyro žūtis yra dalis Dievo bandymų prisibelsti į karaliaus širdį. Ši keista istorija apie seną pranašą, melą, liūtus ir asilus yra vaizdinė pamoka, kuri turėjo žmonėms priminti apie jų įsipareigojimus ir Dievo reikalavimus.

Dievas neapsiriboja vien tik paraginimais ar pamokymais. Ši istorija yra perspėjimas kiekvienam, kas nutinka, kai mes neklausome Dievo žodžio. Tris kartus šioje istorijoje skaitytojui primenama, jog Dievas nurodė savo pasiuntiniui nei valgyti, nei gerti, kol misija nebus įgyvendinta, nei grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo į Betelio miestą.

Paklusnumas kaip apsauga

Dievo vyras nepakluso. Jis vylėsi, kad ir nepaklausęs Dievo, galės saugus grįžti į namus. Tačiau tame kelyje slankioja liūtai, jo vienintelė apsauga buvo Dievas. Lengvabūdiškai žvelgdamas į paklusnumą Dievo vyras neteko tos apsaugos. Apaštalas Petras rašo: „Būkite blaivūs, budėkite. Jūsų priešas velnias, tarsi riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti".

Mes kasdien vaikščiojame nesaugiais keliais. Kasdien velnias lyg liūtas nori mus sunaikinti ir sugniuždyti. Esame saugūs tol, kol klausomės Dievo, ir sąžinė mūsų yra švari, nes širdyje nepuoselėjame maišto prieš Dievą.

Karalius Jeroboamas tikėjosi išlaikyti karalystę savo rankose. Tačiau pasirinkus atsitolinimo nuo Dievo kelią to padaryti neįmanoma. Jeroboamo sukurta karalystė klupdama ir keldamasi, nors dažniau klupdama, ryžtingai žengė link susinaikinimo, kol galiausiai buvo sunaikinta galingos kaimynės Asirijos karalystės.