Kristaus kryžius – Dievo galybės atspindys

Dievo galybės atspindys

Apaštalas Paulius rašė, kad pasiaukojama Kristaus mirtis ant kryžiaus sugriovė šio pasaulio valdžias. Jėzus, pasak apaštalo, įgyvendino reikšmingą planą, kai įsteigė visai kitokią valdžią, kuri neišvengiamai nieku pavers bet kokią jai prieštaraujančią ar ją neigiančią galią. Kristaus kryžius iš naujo perrašo realybės supratimą, kuris galiausiai sunaikins visas dominavimu grįstas struktūras ir įkurs lygiavą, grįstą harmonija, kurios pasaulis niekada taip ir nepažino.

Paulius savo laiške korintiečiams kalba apie mums pažįstamą pasaulį ir jį priešpriešina Dievo karalystei. Apaštalas rašo: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė. Juk parašyta: sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę. Kur išminčius, kur Rašto aiškintojas? Kur šio pasaulio tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste? O kadangi pasaulis savo išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, tai Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. Žydai reikalauja stebuklų. Graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų – Nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė, bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones" (1 Kor 1,18–25).

Pasaulio išmintis prieš Dievo išmintį

Pasak apaštalo, šio pasaulio išmintis visai nėra išmintis, o kvailystė. O Dievo „kvailystė" yra tikroji išmintis. Kas gali būti kvailiau pasaulyje, kuris yra priklausomas nuo hierarchinės galios pasiskirstymo, nei galingiausias visatos asmuo – Dievas, kuris atsisako pasinaudoti savo galia, kad apsigintų nuo priešo puolimo?

Tačiau apaštalas skelbia, jog Jėzaus mirtis ant kryžiaus, kuri iš dalies galėjo atrodyti kaip visiškas silpnumas ir pralaimėjimas, yra Dievo galybė. Čia apaštalas lyg ir žaidžia su žodžiu „galybė", kad jam suteiktų naują apibrėžimą. Paulius puikiai supranta, jog galybę pasaulis priima kaip raumenų galią bei savo autoriteto prieš kitus rodymą. Perfrazuojant apaštalo Pauliaus žodžius, galima būtų išgirsti jį sakant: ne, tai visiškai nėra galia. Tikroji didybė yra vaizdžiai atskleista ant kryžiaus, kaip pats Dievas laisvanoriškai atidavė savo gyvybę už priešus, ir visą, ką jis davė, tai tik malonę, atleidimą ir meilę.

Apversta realybė Kristuje

Čia ir yra tikroji galia, nes ji iš esmės keičia žaidimo taisykles bei apibrėžimus ir kategorijas, kuriomis mes operuojame. Jėzaus kryžius pastūmė santykių riboženklius taip, kad galia tapo silpnybe, o silpnumas tapo tikra galia. Mus supanti realybė Kristuje buvo apversta aukštyn kojomis. Dabar galutinis tikslas – ne tapti viršesniu, o tapti tarnu, ir tai yra visai kitos prigimties galia.

Nors galios rodymas niekada ir nebuvo tikroji galia, mes buvome suklaidinti tuo, kad savęs išaukštinimas yra galutinis tikslas, ir pradėjome svajoti, kad lipimas aukštyn yra kilimas, o kelionė žemyn yra pažeminimas. Tačiau tikrovėje kilimas aukštyn yra puolimas žemyn, o nusižeminimas yra tikrasis išaukštinimas.

Hierarchijos ir dominavimo prigimtis

Jei pasidairysime aplinkui, tai netruksime pamatyti, jog hierarchija yra labai natūrali. Nuo pat Adomo ir Ievos puolimo žmonės pradėjo varžytis vienas su kitu, su tikslu dominuoti, nustatinėti tam tikras kastas, pavergti silpnuosius bei priimti tai kaip savaime suprantamą, jog vienintelis būdas žmones organizuoti – tai direktyvų vadovavimo būdą palaikanti sistema. Kodėl mums šis būdas yra toks priimtinas?

Įvertinę platesnį biblinį kontekstą mes sužinome, jog nuodėmė į šį pasaulį atėjo per didybės maniją apsėsto asmens, vardu Liuciferis, dėka. Jį buvo apsėdęs klaidinantis siekis išaukštinti save virš Dievo ir užimti Visatos sostą. Tada šis puolęs angelas suvedžiojo visą žmoniją prisijungti prie jo maišto prieš Dievą. Nuodėmės principas taip įsiskverbė į žmogaus psichiką, kad noras save išaukštinti virš kitų ir galiausiai – virš Dievo, tapo jo prigimties dalimi.

Šis demoniškas principas tapo neatsiejama žmogaus minčių dalimi ir suteršia visus žmonių tarpusavio santykius. Tai, kas nutiko Adomo ir Ievos santykiams po jų nusigręžimo nuo Dievo, yra puiki šėtoniško galios principo veikimo iliustracija. Šią istoriją galite rasti Pradžios knygos trečiajame skyriuje.

Geismo ir dominavimo santykiai po nuodėmės

Jei trumpai, tai sukilęs prieš Dievą Adomas ėmė kaltinti Ievą už šios netinkamą įtaką, o Ievai jau natūraliai kilo troškimas save teisinti ir kaltinti žaltį. Nors ir netiesiogiai, abu, tiek Adomas, tiek Ieva, kaltino Dievą dėl visos susidariusios situacijos. Ką į tokius kaltinimus atsako Dievas? Jisai sakė moteriai: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva" (Pr 3,16).

Kiekviena moteris patvirtins, jog Dievo žodžiai išsipildė, ir gimdymas yra vienas iš skausmingiausių fizinių išgyvenimų. Tačiau šiandien mus domina antroji sakinio dalis: bet tu aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva. Kai kurie šiuos žodžius Dievo priima kaip duotybę, kad dabar vyras yra šeimos galva, o žmonai patikėta pastoviai ir nuolankiai geisti savo vyro. Tačiau šie žodžiai yra kur kas gilesni nei tik paprastas šeimos gyvenimo po nuopuolio aprašymas. Kiek gilesnis pažodinis šių žodžių vertimas skambėtų taip: tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus po puolimo.

Nuodėmės pasekmės poroje atsiskleis tuo, kad moteris geis savo vyro, o jo atsakas į tokį žmonos elgesį bus siekis viešpatauti. Ne vieną, turbūt, suklaidina žodis „geisti", kurį Dievas priskiria moteriai. Čia šis žodis nereiškia kūniškos aistros. Jis labiau nurodo į gilų norą turėti. Žinoma, tai gali reikšti ir gražų norą būti dalimi santykių su mylimu žmogumi. Tačiau, kaip dažnai mes tai girdime ir matome, kai toks tyras noras būti santykyje su į save panašiu iškrypsta į geismą turėti ir savintis kitą žmogų bei sąmoningai ar ne juo naudotis savo gerovei. Koks vyro atsakas į tokį elgesį? Tai noras dominuoti.

Vienas Biblijos tyrinėtojas pastebėjo, kad dabar, po nuodėmės, siekį mylėti ir puoselėti pakeitė motyvas geisti ir dominuoti. Taigi, po nuodėmės žmonių tarpusavio santykiai natūraliai tapo grindžiami siekiu dominuoti. O istorija yra vaizdinga tokių santykių iliustracija.

Išgelbėjimas iš tamsos karalystės

Apaštalas Jokūbas savo laiške tai aprašo labai vaizdžiai: „Iš kur atsiranda karai? Iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite, tuomet žudote, pavydite ir negalite pasiekti. Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote, jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote, tik savo įnoriams patenkinti" (Jok 4,1–3).

Tai, kas Pradžios knygoje yra aprašoma tik poros santykių kontekste, Jokūbo laiške yra pateikiama kaip pasaulinė realybė. Siekis dominuoti, savintis ir kovoti tapo realybe, į kurią mes grimztame, kurioje gyvename ir kurioje daugelis ir miršta, ir tai yra realybė, iš kurios išgelbėti mūsų atėjo Jėzus, parodydamas, kad yra kita karalystė, kurioje mes galime pasirinkti gyventi. Jėzus yra vartai į šią karalystę, ir jis yra mūsų gelbėtojas iš tamsos ir prievartos karalystės.