Mūsų esminis įsitikinimas yra tai, kad Kristus prisikėlė kūnu iš numirusių. Jis yra pasaulio Viešpats, ir klausimas yra toks: ar yra kokių nors įrodymų tam pagrįsti? Istorinių ar kokių nors kitokių?

Tuščias kapas ir jo liudytojai

Simonas: Krikščioniškuose paveiksluose fiksuojame, kad romėnai saugo Jėzaus kapą. Jėzus prisikėlęs išeina ir romėnai nieko nesupranta.

Laurynas: Taip yra parašyta Evangelijose. Aš, turėdamas kitų, papildomų priežasčių tikėti šiomis istorijomis, priimu taip, kaip parašyta.

Simonas: Kapo saugojimo logika – ta, idant kas nors neateitų, nepaimtų to kūno.

Laurynas: Daug kas bando pasakyti, jog jis nužudytas dėl to, kad kėlė Romos imperijai problemų. Išties jo teiginiai kėlė problemų aplinkiniams žmonėms, ypač – religiniams lyderiams. Jis teigė, kad yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir jis sau pritaikė Dievo vardą: Jahvė. Jis sakė: aš esu tas, kurį Mozė sutiko krūme. Aš esu tas, apie kurį kalbėjo Izaijas. Aš esu tas, kurį matė Danielius ateinantį debesyse. Tai sukėlė tam tikrą suirutę. Bet Poncijus Pilotas net bandė kažkaip jį „išsukti".

Evangelijose minima, kad Jėzų palaidojo Juozapas iš Arimatėjos. Jis buvo aukščiausios žydų tarybos – Sinedriono – narys, o pirmosios tuščią kapą pamatė moterys. Labai maža tikimybė, kad ankstyvieji krikščionys būtų išsigalvoję tą tuščią kapą, mat jis buvo nukryžiuotas Sinedrionui reikalaujant, o vienas iš tų narių po to jį ir laidojo.

O kitas dalykas, kad moterų liudijimas buvo pakankamai problemiškas. Tad jei krikščionys būtų norėję sugalvoti tą istoriją, jie tikrai nebūtų pasirinkę moterų. Būtų ėjęs kažkoks Petras, Jokūbas ar dar kažkas prie šio kapo, ir tas liudijimas būtų priimtas kaip teisingesnis. O pirmiausia pamato moterys, ir patys apaštalai po to sako: žiūrėkit, ką čia moteris šneka, ji pasakas seka. Patys nepatikėjo ja. Jei kuri istoriją, tai tada klok tuos faktus, kurie ją parodys geriau, o ne blogiau.

Liudytojai po prisikėlimo

Simonas: Vienas iš argumentų – minimalios faktų prieigos – tai, kad būta daug žmonių, kurie matė Jėzų po mirties, ką liudija vėlgi mūsų minimos Evangelijos.

Laurynas: Ne tik Evangelijos. Tekstas, kuris čia svarbiausias, yra Pirmasis laiškas korintiečiams, 15-tas skyrius. „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai, jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečią dieną, kaip skelbė Raštai. Jis pasirodė Kefui, paskui dvylikai, vėliau pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių, kurių dauguma tebegyvena iki šiol, o kai kurie yra užmigę. Po to pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams, o visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man".

Tai nebuvo legenda, išplėtota per penkiasdešimt metų, per šimtus metų, bet ji jau cirkuliavo iki Pauliaus, ir Paulius ją perduoda, čia rašydamas Korinto bendruomenei, ir dėl to jis laikomas kaip vienas ankstyviausių tekstų, ir dėl to patikimu.

Faktas yra tai, kad ne tik mokiniai matė, bet matė ir Jėzaus priešai, tokie kaip apaštalas Paulius, kurį žinome Sauliaus vardu, judėją, kuris persekiojo krikščionis. Ir jam pasirodė prisikėlęs Jėzus. Toliau – Jokūbas, Jėzaus giminaitis, kuris irgi buvo skeptiškas Jėzaus atžvilgiu. Jis irgi atsivertė. Jie ne tik teigė matę Jėzų prisikėlusį, bet jų gyvenimai buvo transformuoti.

Žydų lūkesčiai ir prisikėlimo koncepcija

Žydų mąstyme nebuvo mirštančio ir prisikeliančio Mesijo koncepto. Čia ne mano žodžiai. Tai sako Viljamas Leinas Kreigas, labai žinomas prisikėlimo ir Naujojo Testamento tyrinėtojas. Antras dalykas, tas prisikėlimas, apie kurį kalbėjo tie žydai, kurie tikėjo prisikėlimu, tai turėjo būti prisikėlimas laikų pabaigoje. Kai Dievas ateis viso pasaulio teisti. Prisikėlimas visų istorijos pabaigoje, o ne vieno konkretaus žmogaus istorijoje.

Krikščionys sako: Jėzus yra šito prisikėlimo pirmavaizdis. Ir jis nėra vien tik žmogus. Jis yra tikras žmogus ir tikras Dievas. Krikščionims nebuvo tikslo to išsigalvoti, dėl to, kad jie ėjo prieš srovę. Ne tik tarp žydų nebuvo tokio supratimo. Pagonys žinojo prisikėlimus, kurie buvo susiję su gamtos ciklais, derliaus ciklais. Bet tikras kūniškas prisikėlimas iš numirusių, vieno konkretaus žmogaus, ir jiems buvo naujiena. Nepopuliari doktrina. Ne ant to norėtumei statyti savo tikėjimą.

Haliucinacijų hipotezė

Simonas: Betgi gali būti, kad mirus artimam, brangiam žmogui vyksta haliucinacijos, neva: štai aš jį ten mačiau, ir paskui tu tuo tiki?

Laurynas: Vienas dalykas yra tai, kad tas haliucinacijas turėjo matyti daug žmonių. Reiškia, jie turėjo būti lygiai tokioje pačioje mentalinėje būklėje, kad matytų tuos pačius dalykus. Kitas dalykas, kad raportuojama, jog matė keli šimtai žmonių vienu metu, o masinė haliucinacija nėra istorijoje dokumentuota. Haliucinacija yra tam tikra mentalinė projekcija, kai matai tai, ko kiti nemato.

Trečias dalykas yra, kad Saulius ir Jokūbas neturėjo jokių priežasčių liūdėti dėl Jėzaus. Saulius kaip tik persekiojo Jėzaus sekėjus, ir jis dėl kažkokių priežasčių pamatė tokią pačią haliucinaciją?

Krikščionybės išplitimas ir apaštalų pasiaukojimas

Simonas: Dar vienas minimas argumentas – netikėtas krikščionybės sprogimas. Išplitimas po Jėzaus mirties. Bet juk žinome įvairių atvejų, kai nauji religiniai judėjimai arba sektos labai greitai išplinta ir susilaukia daug sekėjų. Kuo krikščionybės atvejis išskirtinis? Lenino ir kitų religijų pasekėjai lygiai taip pat eina iki galo, sutinka būti nužudyti dėl savo tikėjimo, dėl savo lyderio.

Laurynas: Žmonės, kai miršta arba yra pasirengę mirti dėl šitų įsitikinimų, yra pasirengę mirti dėl to, kad tiki, kad tai yra tiesa. Apaštalai arba matė Jėzų prisikėlusį, arba jo nematė. Mes istoriškai to istorinio įvykio patys nematėme. Net jeigu mes mirštame už krikščioniškus įsitikinimus, tai mes mirštame tikėdami, pasitikėdami. Bet jie tai matė arba nematė. Jiems būtų buvusi didelė nesąmonė išsigalvoti, kad jie matė, ir tada už tai numirti. Čia absoliučiai nėra jokios logikos, kalbant grynai psichologiškai. Jie žinojo, kad tai yra tiesa.

Iš pat pradžių krikščionybė buvo persekiojama žydų sekta. Ir ji labai greitai tapo kone visuotine Romos imperijos religija. Kodėl tas netikėtas krikščionybės sprogimas yra toks svarbus? Todėl, kad šie žmonės buvo labai atkaklūs, skelbdami Jėzaus mirtį, dievystę ir prisikėlimą, atsisakydami labai daugelio dalykų. Tas jų gyvenimas – radikalus gyvenimas – ir patraukia aplinkinius žmones. Trumpai tariant, jų įsitikinimas prisikėlimu buvo labai stiprus.

Kiek įrodymų reikia tikėjimui?

Simonas: Dar yra du klausimai, kuriuos uždavė mūsų žiūrovai. Tai pirmiausiai Agnė klausia: gal yra tyrimų, kiek daug reiktų pateikti įrodymų, kad netikintis patikėtų? Ar tai nelabai susiję su įrodymais, o tik su žmogaus atvira širdimi priimti informaciją?

Laurynas: Labai sunku įlįsti į žmogaus galvą ir sakyti, kaip jis nusiteikęs, ar ne? Mes tik sprendžiame apie žmogų iš jo žodžių. Ką jis pasako? Jis pasako: man tiek įrodymų reikia, arba tokių reikia. Bet kokia kyla problema? Dažniausiai, kai paklausi skeptikų, kiek tau reikėtų įrodymų, žmonės sako: čia yra įrodymas, o čia nėra. Kas vienam yra įrodymas, kitam nėra. Dėl to yra sunku pasakyti. Negali nurodyti skaičiaus.

Daugelis apskritai sako: aš nežinau, kas mane įtikintų. Tai dažniausiai plaukia iš natūralizmo, tokios pozicijos, kad stebuklai tiesiog neįmanomi, ir dažniausiai remiamasi Deividu Hjumu, kuris sakė, kad nesvarbu, kiek būtų liudijimų apie kokį nors stebuklą, stebuklas visada bus mažiau tikėtinas už bet kokį natūralistinį paaiškinimą.

Širdį įtikina tiktai Šventoji Dvasia. Tik Dievas gali atverti žmogaus širdį, ir Dievas, kaip yra parašyta, nori, kad kiekvienas būtų išgelbėtas, ir dėl to Jis traukia kiekvieną. Žmogui belieka pasiduoti tam traukimui. Ir tada Dievas atras būdų. Vienam – per argumentus, kitam – per tam tikrą patirtį, trečiam – per kokį pasakojimą, dar per kažką. Ne mes patikime. Tikėjimą suteikia Dievas.