XFM radijo stoties žurnalistas Ričardas Garuolis kalbina istoriką Ramūną Trimaką apie kristianofobiją ir krikščionių persekiojimus.

Ričardas: Artėja Velykos. Kiekvienam krikščioniui svarbus metas. Tai yra laikotarpis, kai Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas ir prisikėlė, pasiimdamas visų mūsų nuodėmes, ir tai yra kertinis lūžis santykiuose tarp Dievo ir tikinčiųjų, nes po šito prisikėlimo kiekvienam krikščioniui užtenka tikėti, kad būtų išgelbėtas, o ne aukoti įvairius avinėlius, purplelius ar jaučius.

Jėzus Kristus yra įspėjęs, kad dėl jo vardo būsime persekiojami. Norėčiau paklausti mūsų pašnekovo apie tokį mažai žinomą dalyką kaip kristianofobija. Mes girdime apie islamofobiją, homofobiją, transfobiją, netgi apie rusofobiją. Šiaip „fobija" yra graikiškas žodis, kuris reiškia nepagrįstą baimę. Fobijos yra gydomos psichologo arba psichiatro pagalba, bet socialiniai terminai kaip išvardytieji, yra ne medicininiai, ir dažnai tie, kuriems jie taikomi, yra patys persekiojami. Iš kur atsirado tokios etiketės?

Fobijų terminų kilmė ir propaganda

Ramūnas: Reikėtų atsigręžti į Šaltojo karo meto praktiką, kuomet Maskvos arba Pekino finansuojami Vakarų intelektualai, pateikdami masinei auditorijai savo pamąstymus, aktyviai dalyvavo dezinformacijos kampanijoje, nukreiptoje prieš Vakarų civilizaciją, ir vienas iš pagrindinių puolimo taikinių buvo krikščionybė ir įvairios krikščioniškos denominacijos – Bažnyčios. Ta marga publika, vadindama save pažangiais, progresyviais, tiesiog pažinimo šviesą nešančiais Vakaruose, prieš „tamsią" krikščionybę, tarpe paleido į apyvartą įvairiausių fobijų, kitaip tariant, pramanų, kurie nelabai ką turėjo bendra su tikrove.

Rusofobija, pavyzdžiui, tai yra ne naujas terminas. Jis ypač pamėgtas po Antrojo pasaulinio karo, kartojant Maskvos propagandą apie tai, kokie Vakarai yra grobuoniški, kaip jie priešiškai nusiteikę šviesaus socialistinio projekto atžvilgiu. Kiekvienas, kuris išdrįsdavo užsiminti apie tai, kad Sovietų Sąjungoje egzistuoja Gulagas, kad ten milijonai žmonių išnaikinti, taip pat ir dėl krikščioniško tikėjimo, kaipmat būdavo išvadinamas rusofobu. Drįsčiau teigti, kad čia reikėtų naudoti ne fobijos, o realizmo sąvoką.

Propagandininkai įsitaisė šiltose vietose, taip pat ir Vakarų universitetuose. Jie nebe pirmą dešimtmetį traukė šitą giesmelę apie fobijas, dangstydamiesi savo darbo vieta, savo titulais ir tam suteikdami moksliškumo rolę. Kita vertus, reikėtų žiūrėti pagal konkretų turinį, ką jie kalba, kokias melus skleidžia. Kinijoje, pavyzdžiui, kaip yra persekiojami krikščionių tikėjimą išpažįstantys gyventojai, tai sakyti nėra jokia fobija. Tai yra realizmas. Bet ši taktika yra puikiai žinoma – parodyti tiesą sakančius kaip neadekvačius, kaip psichinius ligonius, išjuokti, tyčiotis iš jų, taip savo melą pateikiant kaip tiesą, o tiesos sakymą – kaip melą.

Žvilgsnis į persekiojimų istoriją

Ričardas: Krikščionys buvo persekiojami nuo seniausių laikų, ir šventas Steponas buvo akmenimis užmėtytas, turbūt pirmasis krikščionis, dar Naujojo Testamento laikais. Tad neapykanta ar baimė krikščionių atžvilgiu visą laiką buvo?

Ramūnas: Manyčiau, kad buvo svarbus ne tiek baimės faktorius, kiek įžvelgta krikščionių tikėjime grėsmė prarasti valdžią, prarasti galią, prarasti savo religijos atstovus, kurie pereitų į krikščionių pusę. Nes nuo pat atsiradimo krikščionybė buvo neįtikėtinas stebuklas žmonijos istorijoje, kuomet prabilta apie artimo meilę, apie pagalbą vienas kitam, apie tai, kad nėra nei žydo, nei graiko, o mes visi Dievo akivaizdoje esame lygūs. Tai kažką pritraukia. Religinis aspektas – tikėjimas Dievu, tikėjimas išganymu, išsigelbėjimu – vienus pritraukia, o socialinis projektas, kad vienas kitam padeda, paremia, pagelbsti, pritraukia kitus.

Įvairių priežasčių buvo, dėl ko žmonės persimesdavo į krikščionių tikėjimą, atsiversdavo nuoširdžiai, per beveik dviejų tūkstančių metų istoriją. Būta visokių žmonių, ir prisitaikėlių, ir nuoširdžiai įtikėjusių, ir visą laiką nuo pat pirmųjų dienų juos lydėjo krikščionių persekiojimo motyvas – tiek Kristaus mirtis ant kryžiaus, tiek jo sekėjų.

Krikščionybė yra neparanki, visų pirma – dėl to, kad labai aiškiai atskiriama Dievo valdžia ir pasaulietinė valdžia. Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Ir bet koks pasaulietinis valdovas jaučia didelį diskomfortą, kai žino, jog didesnė ar mažesnė jo pavaldinių dalis ištikima visų pirma Dievui, o ne jam. Jie gali užduoti klausimus ar verta paklusti tokiam valdovui, kuris yra korumpuotas, kuris yra ištvirkęs, kuris yra žiaurus, kuris daro nusikaltimus, kuris laužo Dievo įstatymus.

Krikščionių padėtis islamo šalyse

Ričardas: Ar šiuo metu pasaulyje krikščionys nėra persekiojami? Gal jie tokie malonūs, kad jų niekas nebijo? Su jais – tiktai geri santykiai?

Ramūnas: Anaiptol, krikščionys yra viena iš labiausiai persekiojamų religinių grupių visame pasaulyje. Akivaizdžių faktų įvardijimas vadinamas neapykantos kalba, už kurią baudžiama. Irake, kuris nuo pat krikščionybės atsiradimo laikų buvo krikščioniška šalis, įvairios religijos tarpusavyje sugyveno, kol neprasidėjo atitinkamą religiją išpažįstančiųjų paskelbtas džihadas. Iš pusantro milijono krikščionių Irake 2015-ais metais per labai trumpą laiką teliko trys šimtai tūkstančių, dabar dar mažiau, žymiai mažiau. Vyksta kryptingas persekiojimas, naikinimas, žudymas.

Islamo valstybė sistemingai persekiojo kitų religijų atstovus, ir, pavyzdžiui, už mergaites krikščiones buvo nustatyta oficiali kaina. Tarkime, ypatingai vertinamos mažos mergytės nuo vienerių metų iki devynerių, ir už jas buvo numatytas įkainis – 200 tūkst. dinarų, ir pagal 2015 metų duomenis tai buvo 170 dolerių.

Ričardas: Galbūt ir kitose šalyse krikščionys yra persekiojami, ne vien tik musulmonų šalyse?

Ramūnas: Taip, ryškiausias ir akivaizdžiausias, sistemingas krikščionių persekiojimas ir naikinimas vyksta islamą išpažįstančiose šalyse. Ten tai net įstatymais pagrįsta, visų pirma – šariato tradicija, ir krikščionys yra žudomi, grobiami, bažnyčios padeginėjamos, nuo Nigerijos iki Pakistano. Sudane krikščionims numatyta mirties bausmė už piktžodžiavimą, kitaip sakant, jeigu tu išpažįsti savo tikėjimą, gali net nieko blogo apie islamą nepasakyti. Tas pats Irane. Pakistane girdėjome tokių atvejų, kai už piktžodžiavimą islamui krikščionys moterys pasmerktos mirties bausmei.

Indija, Kinija ir komunistiniai režimai

Ričardas: O Indijoje, Kinijoje, kokia padėtis?

Ramūnas: Be abejo, esama labai rimtų problemų ir Indijoje, kur valdo induizmą išpažįstantys nacionalistai. Bet induizmas pats savaime nėra agresyvi religija. Ten Jėzus Kristus yra kartu su kitomis dievybėmis, yra priimtas šalia Višnaus ir Krišnos. Čia greičiau reikėtų kalbėti apie politiką. Dalis politikų, išpažįstančių induizmą, mato krikščionybę kaip grėsmę ir dėl to rengiami išpuoliai tiek prieš Bažnyčias, tiek prieš kitas tikinčiųjų bendruomenes. Vis dėlto kalbėti apie sistemingą naikinamąjį karą Indijoje, skirtingai negu islamo pasaulyje, būtų neteisinga, tai būtų melagystė. Tai būna sporadiški išpuoliai. Taip, kurstoma neapykanta, bet tai nėra sąmoningas naikinamasis karas. Netgi pačioje induizmo tradicijoje nėra džihado atitikmens.

Jeigu kalbėsime apie Kiniją arba kitokius komunistinius režimus, kaip Kuboje arba Šiaurės Korėjoje, tai komunistų lyderiai nepakentė jokios konkurencijos. Kur tik jie įžvelgdavo politinę grėsmę savo valdžiai, negailestingai naikino ne tik politinius oponentus, bet persekiojo ir tebepersekioja krikščionis. Vakaruose politiškai korektiška melasklaida tai atsisako matyti. Pavyzdžiui, kad ir tokį faktą, kad komunistų partija perrašė Šventąjį Raštą ir reikalauja, kad juo vadovautųsi krikščionybę išpažįstantys kinai.

Krikščionių diskriminacija Vakarų šalyse

Ričardas: O kokia padėtis yra Europoje, Vakarų pasaulyje? Turbūt čia viskas kaip ir gerai?

Ramūnas: Tai yra skaudi ir sudėtinga tema. Naudojamasi įrankiu, kuris vadinasi „neapykantos kalba", ir kiekvienas, kuris tiktai prabyla apie akivaizdžius faktus, ar Austrijoje, ar Prancūzijoje, ar Jungtinėje Karalystėje, kaipmat tampa teisėsaugos taikiniu. Jiems metami kaltinimai islamofobija, homofobija. Kiek kartų buvo apkaltinti krikščionių dvasininkai ar tiesiog eiliniai tikintieji, kurie atsisakydavo šokti pagal politinio korektiškumo dūdelę? Žingsnis po žingsnio kuriama erdvė be krikščionybės.

Prieš kurį laiką buvo kilęs šurmulys, kuomet dalis Lietuvos intelektualų pasipiktino: o kaipgi čia dabar „Lidl"? Parduotuvės reklamoje yra Vilniaus senamiesčio vaizdai, o kryžiai bažnyčiose – išcenzūruoti „Photoshop" programa.

Atrodytų labai tolerantiška ir visaip kaip kitokiam meilę ir empatiją skelbianti šalis kaip Norvegija: čia sučiupti ir įkalinti Rūta ir Marijus Bodnariu, norvegų rumunų pora, o jų vaikai – penki vaikai – buvo at