Kartą Jėzus tokiais žodžiais meldėsi už savo Bažnyčią: „Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu, kurį esi man davęs, kad jie, mano mokiniai, būtų viena, kaip ir mes" (Jn 17,11). Jėzus meldėsi už tikinčiųjų vienybę, tačiau jis nepaliko mūsų nežinioje, ant kokio pagrindo ši vienybė turėtų būti statoma.

Dievo vardas ir ribos pažinimui

Kodėl vardas? Kodėl Dievui apskritai yra reikalingas vardas? Biblijoje aprašomas vienas epizodas. Kai Mozė paprašė Dievo parodyti jam savo šlovę, Dievas atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą „Viešpats"; aš esu maloningas tiems, kuriems esu maloningas ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu". Bet Viešpats tarė: „Mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali manęs pamatyti ir likti gyvas". Ir toliau jis tęsė: „Štai arti manęs yra vieta. Atsistok ant uolos, praeinant mano šlovei nuleisiu tave į uolos plyšį ir uždengsiu ranka, kol praeis. O tuomet nuleisiu ranką, ir tu pamatysi mano nugarą. Bet mano veido niekas negali pamatyti" (Iš 33,19–23).

Yra ribos Dievo pažinimui. Turime suvokti, jog kai kalbame apie Dievą, mes susiduriame su mus pranokstančia realybe ir turime atminti, jog esame priklausomi nuo Dievo apreiškimo.

Dievo vardas apreikštas Mozei

Taigi Dievas išpildo pažadą ir apreiškia savo šlovę Mozei. Tolesniame Išėjimo knygos skyriuje skaitome: „Viešpats nužengė debesyje, buvo ten su juo ir ištarė savo vardą: „Viešpats". Ir Viešpats praėjo prieš jį tardamas: „Viešpats, Viešpats. Esu gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos". Mozė tuojau pat nusilenkė iki žemės ir pagarbino Viešpatį" (Iš 34,5–8).

Pastebėkite, kad su Moze kalbėdamas Dievas du kartus pasako savo vardą. Šiais laikais, kai rašome tekstą, mes galime jį išskirti, norėdami pabrėžti tai, kas svarbu, anksčiau svarbius dalykus pakartodavo. Taigi Dievas, apreikšdamas savo vardą, jį pakartoja du kartus, tuo pabrėždamas jo svarbą.

Daugelis dievų ir vienas tikrasis Dievas

Kodėl? Nes šiame pasaulyje yra daug dievų. Žinau, kad šis pareiškimas gali nuskambėti keistai, nes šiais laikais jau vienu Dievu yra sunku patikėti, o ką jau kalbėti apie jų daugelį? Tačiau noriu, kad išgirstumėte, kuo dalinasi Biblija.

Kai Mozė išvedė žydų tautą iš Egipto, Mozę pasitiko jo uošvis Jetras tokiais žodžiais: „Tebūna pašlovintas Viešpats, kuris išvadavo jus iš egiptiečių ir faraono rankos, išgelbėjo savo tautą nuo Egipto jungo. Dabar aš žinau, kad Viešpats yra galingesnis už visus dievus, nes jis išvadavo savo tautą iš egiptiečių, kai jie įžūliai su ja elgėsi" (Iš 18,10–11).

Pastebėkite, kad Dievas parodė savo galybę prieš kitus dievus. Pradžioje aprašytos nelaimės Egiptui iš tiesų buvo bausmės Egipto dievams. Nilas pavirto krauju. Saulė aptemo. Faraonas neapsaugojo tautos nuo pirmagimių mirties. Visa tai buvo Dievo būdas parodyti savo pranašumą prieš kitus dievus, ir tai yra svarbi biblinio pasakojimo dalis.

Pirmasis Dievo įsakymas

Senajame Testamente randame tekstų, kurie kalba apie Dievą iš didžiosios raidės ir kitus dievus iš mažosios raidės. Jau vien mintis, kad yra kitų dievų, kai kam gali pasirodyti nepatogi. Galima tokias kalbas nurašyti atgyvenusiai, prietaringai kultūrai, kai dvasių veikla buvo vadinama dievų apsireiškimu. Tačiau neskubėkite visko nurašyti kultūrai.

Ar pamenate, kaip prasideda Dešimt Dievo įsakymų? Pirmasis Dievo įsakymas skamba taip: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tik mane" (Iš 20,2–3).

Žinau, kad mes dabar neturime stabų ir dievų taip, kaip tai buvo paplitę ir įprasta prieš kelis tūkstančius metų arba kaip tai galime matyti kai kuriose kultūrose ir šiandien. Mūsų vakarietiškas mąstymas priešinasi kalboms apie dievus. Mums nelengva priimti jau vieną Dievą, o ką jau kalbėti apie jų daugelį. Galų gale, ar tai nėra šventvagystė kalbėti apie dievus, lyg Jėzaus apreikštas Izraelio Dievas yra vienas iš daugelio dievų?

Kova Visatoje ir Jėzaus apreiškimas

Apaštalas rašė: „Taigi, dėl stabams paaukotos mėsos valgymo mes žinome, jog iš tikro nėra pasaulyje stabų. Ir nėra jokių dievų, tik vienas Dievas, ir, nors yra vadinamųjų dievų danguje ir žemėje daug tų dievų ir daug viešpačių, tai mes turime tik vieną Dievą Tėvą, iš kurio yra visa ir jame esame mes, ir vieną Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį" (1 Kor 8,4–7).

Biblija vienareikšmiai pasakoja, jog fizinė realybė nėra vien tik tai, ką mes matome savo fizinėmis akimis. Pasirodo, yra daug dievų. Šiame pasaulyje Biblija juos vadina įvairiai: dangaus būtybėmis, dievais, demonais, angelais, kunigaikščiais, viešpatystėmis, galybėmis, valdovais, dvasinėmis blogio jėgomis, tamsos pasaulio galybėmis, piktosiomis dvasiomis. Biblija pasakoja, jog šioje Visatoje vyksta kova. Ši kova vyksta ne tik tarp žmonių, bet į ją yra įsitraukusi ir visa Visata.

Tačiau yra tik vienas Dievas, kuris yra galingesnis už juos visus. Biblijoje jis yra vadinamas Viešpačiu ir šį Dievą apreikšti atėjo Jėzus. Visi dievai kovoja dėl įtakos. Žinoma, visi jie yra Dievo sukurti, tačiau kaip Kūrėjui parodyti savo valdžią ir įvesti tvarką šioje susiskaldžiusioje Visatoje? Tam Jėzus ir atėjo. Į šią žemę Dievas atėjo tapęs žmogumi. Jis nenaudojo prievartos, nemanipuliavo, nemojavo savo pranašumu. Jis mylėjo žmones, mylėjo juos net iki kryžiaus mirties.

Jėzus atėjo apreikšti Dievo vardą, ir šis vardas yra tikinčiųjų vienybės pagrindas. Jis yra visos Visatos vienybės pagrindas. Yra daug dievų šiame pasaulyje. Daugelis jų nėra tokie akivaizdūs, tačiau jie yra šaltinis visko, kur žmogus bando rasti prasmę ir pasitenkinimą. Bet kuris iš jų yra tas tikrasis, kuris gali duoti tai, ko trokšta mūsų širdis.

Žmogus neliko paliktas klaidžioti ir blaškytis. Jėzus atėjo mums parodyti Dievą, kuris yra galingesnis ir pranašesnis, kurio vardas yra meilė, ir Jis paliko mums teisę įvardinti, kokiu Dievu norime sekti.