Lyderystė Dievo Dvasioje

Biblijoje, Skaičių knygoje, yra užrašyta įdomi istorija. Bendrija neturėjo vandens, todėl jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną. Žmonės ginčijosi su Moze, sakydami: „Verčiau mes būtumėme žuvę, kaip mūsų giminės žuvo Viešpaties akivaizdoje. Kodėl atvedėte Viešpaties bendriją į šią dykumą mums ir mūsų galvijams mirtį? Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra nei vandens atsigerti".

Paėjėję nuo bendrijos prie įėjimo į Susitikimo palapinę, Mozė ir Aaronas parpuolė kniūbsti. Jiems pasirodė Viešpaties šlovė. Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: „Paimk lazdą. Surink bendriją, tu ir tavo brolis, ir jiems matant įsakykite uolai duoti vandens. Taip jūs duosite jiems vandens iš uolos ir pagirdysite bendriją bei jų galvijus".

Mozė paėmė lazdą, buvusią Viešpaties akivaizdoje, kaip Jis buvo jam įsakęs. Mozė ir Aaronas surinko bendriją ties uola ir tarė jiems: „Klausykitės, jūs, maištininkai! Ar išgausime jums vandens iš šios uolos?" Tada Mozė pakėlė ranką ir sudavė du kartus lazda į uolą. Pasipylė vandens srautas, atsigėrė bendrija ir jų galvijai.

Bet Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi netikėjote, kad Aš galiu patvirtinti savo šventumą izraelitų akyse, judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį jiems daviau". Tai buvo vanduo Meribos, kur izraelitai barėsi su Viešpačiu ir per kurį Viešpats patvirtino savo šventumą (Skaičių knyga 20:2-13).

Kai nedorėliams sekasi, o ištikimieji kenčia

Ar buvo jums kada taip, kad turėjote žiūrėti į savo gyvenimą lyg pro padidinamąjį stiklą, ieškodami kokio nors prasižengimo, kai tuo tarpu atvirai gyvenantys nepaklusnume atrodytų gyveną ramūs ir be jokio rūpesčio? Šiek tiek suprantu, ką turėjo omenyje psalmininkas, kai rašė: „Nedorėliai, nesukdami sau galvos, kaupia turtus, o aš argi ne veltui laikiau tyra savo širdį ir ploviau rankas, parodydamas, kad esu nekaltas, jog diena iš dienos kenčiau vargą. Kas rytą Tu mane nuplaki" (Ps 73:10-13).

Taip jaučiausi skaitydamas ir istoriją apie Mozę. Mozė nusidėjo, suduodamas du kartus į uolą, užuot įsakęs uolai. Suprantu, tai tiesioginis nusižengimas Dievo žodžiams. Tačiau nejaugi tai taip rimta, kad reikėjo atimti iš Mozės teisę ir galimybę pasiekti savo lyderystės tikslą ir įvesti tautą į Pažadėtąją žemę?

Tauta įvėlė Mozę į ginčus, todėl psalmininkas rašė: „Jie pykdė Viešpatį prie Meribos vandenų ir dėl jų Mozė nukentėjo, nes jie taip apkartino jam dvasią" (Ps 106:32).

Keturiasdešimt metų vedant maištingą tautą

Galiu tik įsivaizduoti save Mozės vietoje. Jis jau keturiasdešimt metų vadovauja tautai ir veda juos Pažadėtos žemės link. Mozė vis primena jiems, kad juos veda Viešpats, o jie vis jam aiškina, kad tai Mozė juos išvedė iš vergystės į dykumą numirti. Ir taip metai iš metų. Anksčiau Mozė susitvarkydavo pakankamai gerai, tačiau dabar Mozė ir Aaronas neteko teisės įeiti į Pažadėtąją žemę.

Panašiai kaip tą dieną visa tauta, patikėjusi dešimties žvalgų niūriu liudijimu apie Pažadėtosios žemės grėsmes ir tautos galimybes. Kaip ir visa tauta prieš keturiasdešimt metų, Mozė ir Aaronas mirė dykumoje, nes jie netikėjo. O kuo nepatikėjo Mozė ir jo brolis?

Dievas kuria kažką nauja

Pastebėkite, kad Dievas, pakviesdamas Mozę pokalbiui, paprašė su savimi pasiimti lazdą, tačiau duodamas nurodymus Dievas neminėjo, kad tą lazdą reikia naudoti. Dievas nusprendė kurti kažką nauja. Lazda buvo Dievo veikimo ir Mozės pašaukimo simbolis, ir dabar Mozė vėl stovi prie uolos su lazda. Tik šį kartą Mozei Dievas liepė nebenaudoti lazdos, o kalbėti uolai.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai labai nereikšminga detalė. Tačiau noriu priminti, kad paskutinius keturiasdešimt metų tauta gyveno gana kompaktiškai. Visa klajojančios hebrajų tautos stovykla buvo įsikūrusi aplink šventyklą. Viskas buvo ranka pasiekiama, ir daugybė dalykų buvo sprendžiama tiesiogiai Mozės ir jo komandos. Skaitant Penkiaknygę nesunku pastebėti, kad ir pats Dievas ne kartą asmeniškai spręsdavo tautoje iškilusius iššūkius.

Naujas etapas reikalauja naujo požiūrio

Dabar Skaičių knygoje mes supažindinami su etapu Izraelio tautoje, kai jie stovi ant slenksčio į Pažadėtąją žemę. Dykumos laikotarpis baigėsi, prasideda naujas etapas. Netrukus tauta pasklis po Pažadėtąją žemę ir reikės kitokio tautos administravimo būdo. Dykumoje viskas buvo gana betarpiška. Dabar žmonėms reikės išmokti pasitikėti paties Dievo žodžiu.

Panašus motyvas randamas ir Naujajame Testamente, Jono Evangelijoje, kuri buvo rašoma antros kartos tikintiesiems – tiems, kurie asmeniškai nematė Jėzaus. Daugelis iš jų nebuvo susitikę net su apaštalais. Jų tikėjimas negalėjo remtis tiesioginiais liudytojais ar asmeniniu patyrimu. Jiems reikėjo išmokti gyventi pasitikint Jėzaus ir apaštalų žodžiu. Ir jei pastebėjote, tai Jono Evangelijoje aprašomi stebuklai visada yra tie, kurie yra įgyvendinami per nuotolį, pasitikint Jėzaus žodžiais.

Dievo Žodžio galybė per kartas

Taigi, grįžkime prie Mozės lazdos ir uolos. Mozei buvo liepta įsakyti uolai duoti vandens. Anksčiau Dievas panašų stebuklą padarė Mozei trenkus lazda į uolą. Dabar Dievas norėjo žmonių atmintyje įskiepyti naują patirtį. Mozė buvo jau senas. Jis nebebus visada šalia. Kaip Dievas veiks po iškilaus lyderio mirties? Žmonės turėjo nepamiršti, kad Dievo žodis yra toks pat galingas kaip ir Jo veikimas per Mozę ir jo lazdą.

Tačiau Mozė negalėjo paleisti savo vaidmens. Jis jau netiko būti tautos vadovu naujoje aplinkoje. Šią pamoką reikia išmokti kiekvienam. Skirtingi laikai reikalauja skirtingų įgūdžių ir priėjimo. Neturime manyti, kad taip, kaip mes veikėme vakar, bus tinkama ir gera rytoj. Turime išmokti būti lankstūs ir paklusnūs Dievo vedimui.

Ir ne tik ši istorija primena mums, kad Dievo Žodis, užrašytas Biblijoje ir perduotas mums pranašų bei apaštalų, yra toks pat galingas kaip žodis, ištartas paties Dievo konkrečiu istoriniu momentu. Atminkime, kad lyderystė yra įtakota aplinkos konteksto. Ne visi lyderiai gali tokiais būti nepaisant aplinkos pokyčių. Esame kviečiami išpildyti savo pašaukimą ir neliūdėti, jei tęsti mūsų darbų yra pašaukiami kiti.

Tačiau nepamirškime to, kad Dievo Žodis ir šiandien yra gyvas, galingas ir veiksmingas.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.