Malda ir Dievo atsakas

Norėčiau pradėti istoriją iš Biblijos, kuri yra užrašyta Antrosios Karalių knygos 4-tajame skyriuje. Tai istorija apie vieną iš pranašo Eliziejaus gyvenimo epizodų, kur stebuklingas Dievo veikimas, žmogiška širdgėla ir užuojauta yra vaizdžiai vaizduojami pranašo santykyje su viena pasiturinčia moterimi.

Svetingos moters dosnumas

Vieną dieną Eliziejus ėjo per Šunemą. Ten gyvenanti žymi moteris primygtinai kvietė pas save pietų. Po to, kai tik jis eidavo tuo keliu, užeidavo ten pietų. Kartą ji tarė savo vyrui: „Žiūrėk, aš esu tikra, kad jis yra šventas Dievo vyras. Kadangi jis nuolat praeina mūsų keliu, įrenkime jam ant stogo mažą kambarį su sienomis. Pastatykime ten lovą, stalą, krėslą ir žibintą, kad galėtų apsistoti, kai tik pas mus užeis" (Antra Karalių knyga 4:8–10).

Ši istorija yra įdomi tuo, kad įvykių sūkuryje yra moteris. Žinant tuometines patriarchalines tradicijas tai yra neįprasta. Ir tai ne tiesiog moteris – ji dar yra žymi, ji imasi iniciatyvos ir pasirūpina, kad Eliziejaus poreikiais būtų pasirūpinta dosniai.

Nesavanaudiška tarnyba

Eliziejus lieka sujaudintas tokio moters elgesio. Vieną dieną ten užėjęs jis palypėjo į tą kambarį ir atsigulė. Savo tarnui Gehaziui Eliziejus tarė: „Pašauk tą šunemietę". Jis pašaukė ją, ir, jai atsistojus prieš Eliziejų, šis tarė Gehaziui: „Prašau jai pasakyti: 'Štai dėl mūsų tu pakėlei tiek daug vargo. Ką galėtumėme dėl tavęs padaryti? Gal nori, kad pasakytumėme gerą žodį karaliui, tavo labui ar kariuomenės vadui?'" Tačiau moteris atsakė: „Aš gyvenu tarp savo žmonių" (2 Kar 4:10–13).

Šios moters elgesys yra priekaištas daugeliui, kurie savo gerus darbus atlieka, kad žmonės matytų ir tikisi už juos kažkokio atlygio – tebūnie tai pagyrimas, pastebėjimas ar atlygis už paslaugas. Ši moteris yra patenkinta tuo, ką turi, ir nenori pretenduoti į kažkokias privilegijas.

Tačiau Eliziejus taip lengvai nepasiduoda. „Tad ką galime dėl jos padaryti?", klausia jis. Gehazis atsakė: „Na, ji neturi sūnaus. O jos vyras jau senas". „Pašauk ją", tarė Eliziejus. Tarnui ją pašaukus, ji atsistojo prie durų. „Šiuo laiku kitais metais, tarė jis, tu glamonėsi sūnų". Ji atsakė: „Prašyčiau mano viešpatį, Dievo vyrą neapgaudinėti savo tarnaitės" (2 Kar 4:14–16).

Galima tikėtis, kad vaiko gimimas buvo slapta moters viltis ir neišsipildžiusi svajonė. Kai pranašas palietė šią temą, atrodo, šunemietė susijaudino bijodama, kad jos viltys bus nepagrįstai sužadintos, ir paskui teks nusivilti. Tačiau šis pranašas buvo tas, kurio žodis išsipildydavo. 17-oje ir 18-oje to paties skyriaus eilutėse skaitome: „Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų tuo pačiu laiku kitais metais, kaip Eliziejus buvo pažadėjęs. Vaikas paaugo".

Netikėta tragedija

Gali būti, kad praėjo kokių dešimt metų tarp šių dviejų eilučių, ir tai, kad pasakojimas tęsiasi, galime spręsti, kad autorius dar nebaigė. „Vieną dieną vaikas nuėjo pas tėvą tarp pjovėjų. Ūmai jis ėmė tėvui skųstis: 'Ak, mano galva, mano galva'. Tėvas paliepė tarnui: 'Parnešk jį motinai'. Paėmęs tarnas parnešė jį pas motiną. Vaikas buvo su ja iki vidudienio ir mirė ant jos kelių" (2 Kar 4:18–23).

Vaikas, greičiausiai, patyrė saulės smūgį. Tiesa yra ta, kad vaikui šis nutikimas buvo lemtingas, ir jis mirė labai netikėtai. Istorijos pabaiga – tai lyg gavęs ilgai lauktą automobilį patirtumei avariją arba gavęs išsvajotą darbą susipažintumei su žmogumi, kuris vėliau tave išduoda. Arba, žinoma, džiaugdamasis vaiku kaip Dievo palaima, netenki jo.

Užnešusi laiptais į viršų, ji paguldė jį ant Dievo vyro lovos, uždarė duris, paliko jį viduje ir išėjo. Tada pasišaukė savo vyrą tardama: „Prašau, atsiųsk man tarną su asile. Turiu skubiai nukakti pas Dievo vyrą ir sugrįžti". Jis paklausė: „Kodėl šiandien?" Tačiau ji atsakė: „Lik sveikas".

Kai Dievas atrodo tylus

Pabalnojus jai asilę ji tarė savo tarnui: „Varyk pirmyn gyvulį, nelėtink dėl manęs. Nebent aš tau pasakysiu". Ji leidosi į kelionę ir atvyko pas Dievo vyrą ant Karmelio kalno. Pamatęs iš tolo ją atjojant, Dievo vyras tarė savo tarnui Gehaziui: „Žiūrėk, šuneamietė čia. Nubėk jos pasitikti ir paklausk: 'Kaip tau sekasi, kaip sekasi tavo vyrui, kaip sekasi tavo vaikui?'" Ir ji atsakė: „Gerai".

Kai Eliziejus pamato moterį, jis siunčia savo tarną paklausti, ar viskas yra „šalom" arba gerai. Moteris atsako, kad taip, viskas yra „šalom", tačiau tik atėjusi prie pranašo ji atsiveria ir leidžia savo skausmui išsilieti. Kai ji atėjo prie Dievo vyro ant Karmelio kalno, apkabino jam kojas. Gechazis priėjo nustumti ją į šalį, bet Dievo vyras tarė: „Netrukdyk jai, nes ji kenčia kartų sielvartą. Nuo manęs Viešpats tai paslėpė ir nepasakė". Tada ji pradėjo: „Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi aš tau nesakiau: neapgaudinėk manęs?" (2 Kar 4:27–28).

Ką daryti, kai nežinai, ką daryti, nes nėra aiškaus Dievo plano ir nurodymų? Mes, žmonės, su tokia realybe susiduriame kasdien. Keista, jei su tokiu klausimu susiduria pranašas. Tačiau Antrosios Karalių knygos 4-tajame skyriuje, aprašytoje istorijoje pranašas Eliziejus susiduria su būtent tokia problema. Ar gali Dievo pranašas ko nors nemokėti ar nežinoti? Juk mes tam ir kreipiamės į pranašus, kad jie mums pasakytų, ir mums būtų ramu, nes yra tas, pas kurį galime rasti visus atsakymus.

Bėda buvo ta, kad Eliziejus pats nežinojo, ką reikėtų daryti. Jo elgesys yra pavyzdys mums, kaip elgtis, kai tolimesnis kelias nėra toks jau aiškus. Pirmiausia Eliziejus eina ten, kur veda užuojauta ir žmogiškumas. Pranašas atsiveria moters skausmui ir yra pasiruošęs būti su ja bei jai padėti, kuo gali.

Mokytojo patirtis ir maldos galia

Jis tarė Gehaziui: „Susijuosk drabužius per juosmenį. Paimk į ranką mano lazdą ir eik, jei ką nors sutiksi, nesisveikink. Ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk. Uždėk mano lazdą berniukui ant veido". Bet berniuko motina tarė: „Kaip gyvas Viešpats ir kaip gyvas tu, be tavęs aš neisiu". Tada pranašas pakilo ir ėjo paskui moterį. Nuėjęs pirma jų Gechazis uždėjo lazdą berniukui ant veido, bet nebuvo nei jokio garso, nei jokio gyvybės ženklo. Jis sugrįžo pasitikti pranašo ir pasakyti: berniukas neatsibudo (2 Kar 4:29–31).

Tai jau antras kartas šiame pasakojime, kai Dievas Eliziejų lyg ir yra palikęs, atrodo, kad kai reikmė didžiausia, Dievas yra labiausiai atsiribojęs. Ar Jums yra kada nors taip nutikę? Eliziejus nori kaip galima greičiau padėti moteriai. Tačiau veltui. Pagalba per nuotolį neateina, ir atrodo, kad pačiam pranašui teks imtis šio reikalo, kaip jei Dievas, atrodytų, tyli.

Eliziejus prisimena savo mokytojo Elijo patirtį, kai šis kartą iš mirusiųjų prikėlė vaiką. Istorija yra užrašyta pirmoje Karalių knygoje 17-tame skyriuje. Ten pasakojama, kaip Elijo pagalba Dievas išgelbėjo vienišą mamą ir jos sūnų nuo bado. Po kurio laiko tos moters vaikas mirė. Kaip elgiasi Eliziejaus mokytojas Elijas? „Elijas paėmė mirusį vaiką iš moters rankų, nusinešė į viršutinio aukšto kambarį, kur gyveno, ir paguldė ant savo lovos. Jis meldėsi, tada jis guli ant vaiko tris kartus ir šaukiasi Viešpaties tardamas: 'Viešpatie, mano Dieve, maldauju, tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną'. Viešpats išgirdo Elijo maldą. Vaiko gyvastis sugrįžo, ir šis atgijo" (1 Kar 17:19–22).

Taigi Eliziejus daro tai, ką girdėjo, matė darant jo mokytoją. Mes irgi turime nenuvertinti kitų patirties, nes gal mums reikia ne antgamtinio Dievo valios apreiškimo, o kaip tik pasinaudoti kitų patirtimi.

Išeitis per ištikimybę

Taigi Eliziejus atėjo į namus ir žiūri – ant jo lovos guli berniukas negyvas. Įėjęs uždarė duris ir, palikęs abu už durų, meldėsi Viešpačiui. Po to lipo į lovą ir gulė ant vaiko. Jis priglaudė savo burną prie jo burnos, savo akis prie jo akių ir savo rankas uždėjo ant jo rankų. Eliziejui gulint, išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo. Jis nulipo, perėjo kartą skersai išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant to vaiko. Tada berniukas nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis. Eliziejus pasišaukė Gehazį ir tarė: „Pašauk šunemietę". Šis pašaukė ją. Jai atėjus pas Eliziejų, jis tarė: „Pasiimk savo sūnų". Priėjusi ji puolė jam prie kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo (2 Kar 4:32–37).

Ir, žinoma, čia galima įžvelgti ir trečią patarimą, ką daryti, kai susiduriame su gyvenimo neaiškumu – tai melstis. Pran