Pamenu, kaip prasidėjo mano, kaip anglų kalbos mokytojo, karjera. Prieš pirmąją pamoką galvojau, ką pasakyti mokiniams, ir stovėdamas prieš aštuntokus, trumpai papasakojęs apie save, pasakiau: jei norite išmokti anglų kalbą ir išlaikyti gerus santykius su manimi, jums reikia tik dviejų dalykų – dalyvauti pamokose ir daryti namų darbus. Nežinau, ar čia buvo geriausia įžanginė kalba, tačiau aš šventai tikėjau ir galima pasakyti, jog vis dar tikiu, kad įsitraukimas į darbą klasėje bei namų darbų darymas yra du pagrindiniai dalykai, ant kurių gali statyti visa kita.

Žinoma, kad išmoktumei anglų kalbą, dar reikia ir gabumų. Vieni gabesni kalboms, kiti – mažiau gabūs. Dar yra svarbios ir mokymosi sąlygos namuose, šeimyninė padėtis ir galų gale – fizinė bei psichologinė sveikata. Ir ne tik kalbant apie anglų kalbą. Yra daug faktorių, kurie turi įtakos tam, kaip mums sekasi eiti vienu ar kitu keliu. Tačiau vis dar manau, kad dalyvavimas bendruose užsiėmimuose ir namų darbai galimai yra du svarbiausi dalykai, nuo kurių priklauso, ar tu augsi norima linkme, ar ne.

Jėzaus atsakymas: meilė Dievui ir artimui

Mato Evangelijoje yra užrašytas epizodas, kai Šventraščio specialistai Jėzaus paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?" Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmas įsakymas. Antrasis panašus į jį. Mylėk savo artimą, kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai" (Mato evangelija, 22-as skyrius, 36–40 eilutės).

Jėzus sako, kad meilė Dievui ir meilė žmogui yra du pagrindiniai dalykai, ant kurių galima statyti visą likusį gyvenimą. Žinoma, Dievas priima domėn, kad mūsų talentai bei sugebėjimai yra skirtingi. Jis supranta, kad mūsų situacijos namuose bei šeimyninė padėtis yra unikalios. Galų gale individualios yra ir mūsų fizinės bei psichologinės būsenos. Tačiau, nepaisant mūsų individualumo ir unikalumo, mes visi esame kviečiami pasirūpinti, kad svarbiausi dalykai būtų svarbiausiais ir kad atskaitos taškas visada būtų meilė Dievui ir meilė žmogui.

Meilė artimui dykumoje ir bendruomenėje

Jėzaus cituotos ištraukos yra randamos Senajame Testamente. Pirmoji yra užrašyta Kunigų knygoje. Mozė, vardindamas skirtingas situacijas, kuriose gali atsidurti žmogus, moko, kaip reikia deramai elgtis, kad būtų puoselėjamas meilės santykis su artimu žmogumi. Jis šiuos nurodymus baigia tokiais žodžiais: „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui, nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės. Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį. Aš esu Viešpats" (Kunigų knyga, 19-tas skyrius, 17–18 eilutės).

Kunigų knyga, nors ir joje bandoma kaip galima išsamiau aprašyti Dievo nurodymus ir jų pritaikymą kasdieniame gyvenime, vis tiek pirmiausia buvo duota Izraelio tautai, kai ši gyveno dykumoje, o gyvenimas dykumoje buvo unikalus. Visi gyveno kartu, valgė tą patį maistą – kas rytą stebuklingai iškrentančią ir bendrai surenkamą maną. Mozė vis dar buvo šalia, šventykla – ranka pasiekiama, o Dievo buvimo simboliai – ugnies stulpas naktį ir debesies stulpas dieną – vis dar matomi.

Galima būtų pasakyti, kad tokioje aplinkoje turėjai kažkaip prisitaikyti prie bendruomenės taisyklių ir mokytis pagal jas gyventi. Tai lyg darbas klasėje – visi yra kartu ir visi dalyvauja bendrame ugdymo procese. Iš vienos pusės, tokioje aplinkoje yra lengva mokytis, iš kitos pusės – nelengva palaikyti tokius artimus santykius. Kaip bebūtų, tai gera pamoka.

Meilė Dievui individualiame kelyje

Tačiau įdomu, kad Jėzaus minimas nurodymas mylėti Dievą yra randamas jau Pakartoto Įstatymo knygoje. Kodėl tai svarbu? Pirmiausiai, Kunigų knyga buvo skirta apibrėžti gyvenimą dykumoje, o Pakartoto Įstatymo knyga buvo užrašyta po keleto dešimtmečių ir buvo skirta paruošti tautą įžengti į Pažadėtąją žemę. Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė bando kiek interpretuoti Dievo įsakymą ir jį pritaikyti jau naujam kontekstui, kuriame žmonės pasklis plačioje teritorijoje ir bendruomenė nebebus tokia tanki. Visi pasuks individualiais keliais. Vadovas jau nestovės jiems tarytum už nugaros. Šventykla nebus ranka pasiekiama, o Dievo buvimo simboliai liks tik tėvų ir senelių atsiminimuose.

Koks jausmas, kad tauta palieka klasę ir eina į savo gyvenimus daryti namų darbų? „Toks yra tas įsakymas, tie įstatai ir įsakai, kurių Viešpats, jūsų Dievas, įsakė man, – kalbėjo Mozė – jus mokyti, kad vykdytumėte juos krašte, kurio einate paveldėti, idant tu, tavo vaikai ir tavo vaikų vaikai pagarbiai bijotų Viešpaties, savo Dievo, visas tavo dienas ir laikytųsi visų jo įstatų ir Jo įsakymų, kuriuos tau duodu, ir ilgai išsilaikytumėte. Klausykis, Izraeli, laikykis jų ištikimai, kad tau gerai sektųsi ir didžiai daugintumeisi krašte, tekančiame pienu ir medumi, kaip Viešpats, tavo protėvių Dievas tau yra pažadėjęs. Klausykis, Izraeli. Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis" (Pakartoto Įstatymo knygos 6-o skyriaus 1–5 eilutės).

Namų darbų iššūkis

Jei tęstume mano palyginimą apie klasės darbus ir namų darbus, tai turbūt sutiksite, kad dažnai mums nekaip sekasi su namų darbais. Jei dar Bažnyčioje ar kokioje nors krikščioniškoje stovykloje mes kažkaip įsitraukiame, tai dažnai girdžiu nuogąstavimus ir dūsavimus, kai kalba pakrypsta apie tai, kaip sekasi su Dievu gyventi, kai užsidaro bažnyčios durys ir jūs liekate vienas su savo laiku ir su savimi pačiu. Namų darbus visada sunkiau daryti, kai šalia nėra mokytojo ar mokytis tavęs niekaip neįpareigoja aplinka.

Mylėti artimą visada turime galimybes. Tai galime daryti šeimoje, darbe ar bažnyčioje. Tačiau kai aplinkinių balsai nurimsta, mes esame kviečiami toliau gyventi meilėje ir šį kartą rodyti meilę Viešpačiui. Nenoriu apsiriboti laidos pradžioje minėta klasės darbų ir namų darbų metafora, tačiau manau, kad namų darbai yra skirti laisviems ir sąmoningiems žmonėms.

Gyvenimas, paremtas dviem taisyklėmis

Mes Dievą mylime, įsitraukdami į tarnavimą, kasdien skaitydami Bibliją, melsdamiesi ir širdyje kovodami bei patirdami pergalę prieš nuodėmę. Dažnai viso to nemato aplinkinių akys. Dažnai niekas nesužinos, ar skyrėme pakankamai laiko bendravimui su Dievu, ar vertiname širdyje Dievo žodį, ir ar mums yra brangi Šventosios Dvasios bendrystė.

Gyvenimas yra sudėtingas ir nenuspėjamas, tačiau jis vis tik remiasi dviem pamatinėmis taisyklėmis – meile Dievui ir meile žmogui. Mes turime prisiminti, kad įsitraukimas į žmogiškus santykius yra lyg mokykla, kur mokomės to, kas yra būtina palaikyti meilės santykius. Tačiau meilė Dievui yra tai, kas nutinka, kai mes liekame vienu du su Dievu. Būkime uolūs Jėzaus mokiniai, įsitraukime į Jėzaus kuriamą ugdymo procesą skleidžiant Karalystės žinią žmonėms bei pasirūpinkime, kad asmeniškai skirtume laiko palaikyti bendrystę su savo Dievu.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas