Pirmojoje Karalių knygoje, 13-tame skyriuje užrašytas pasakojimas apie Dievo vyrą, kuris buvo pakviestas atlikti Dievo pavedimą, kai Izraelio karalystė ketino pradėti religinę reformą ir taip visą tautą atitolinti nuo Kūrėjo.

Pranašo misija Betelyje

Aukuro pašventinimo dieną Betelyje priešais karalių ir susirinkusią minią stojosi Dievo vyras ir ištarė Dievo žinią: „Karaliui, Dovydo namams, gims sūnus, vardu Jošijas. Jis atnašaus ant tavęs aukštumų alkų kunigus, deginančius ant tavęs smilkalus. Ant tavęs bus deginami žmonių kaulai". Tą pačią dieną jis dar davė ir ženklą tardamas: „Toks yra ženklas, kad Viešpats taip pasakė. Šis aukuras bus sugriautas, ir ant jo esantys pelenai išžarstyti".

Karalius Jeroboamas, išgirdęs, kad Dievo vyras pasmerkė Betelio aukurą, ištiesė ranką nuo aukuro, tardamas: „Suimkite jį", bet ištiestoji į Dievo vyrą ranka sustingo, ir Jeroboamas nebegalėjo jos į save palenkti. Be to, ir aukuras sugriuvo, ir pelenai buvo išbarstyti pagal ženklą, kurį Viešpaties įsakymu buvo davęs Dievo vyras.

„Prašau maldauti Viešpaties, savo Dievo, malonės", tarė karalius Dievo vyrui, „ir melsti už mane, kad ranka man būtų sugrąžinta". Dievo vyras maldavo Viešpatį, ir karalius vėl galėjo sulenkti savo ranką. Ji tapo tokia, kokia buvo pirma. Tada karalius kalbino Dievo vyrą: „Eikš su manimi į namus ir atsigaivink, tau dovanų duosiu". „Nors tu man duotumei pusę karalystės, su tavimi neisiu, šioje vietoje nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, nes taip man buvo Viešpaties liepta: nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši".

Klastingas seno pranašo melas

Dievo vyras nuėjo kitu keliu, kuriuo į Betelį buvo atėjęs, negrįžo. Betelyje gyveno senas pranašas. Atėję jo sūnūs jam papasakojo visa, ką Dievo vyras tą dieną buvo padaręs Betelyje. Jie pakartojo savo tėvui žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui. „Kuriuo keliu jis nuėjo?", paklausė tėvas. Jo sūnūs jam parodė kelią, kuriuo buvo nuėjęs iš Judo atėjusysis Dievo vyras. Tada jis savo sūnums tarė: „Pabalnokite man asilą". Jie pabalnojo jam asilą, ir pranašas, ant jo užsėdęs, išjojo paskui Dievo vyrą.

Suradęs jį sėdintį po ąžuolu, paklausė: „Ar tu esi tas Dievo vyras, kuris atėjo iš Judo?" Šis atsakė: „Taip, tai aš". „Eikš su manimi", tarė senasis pranašas, „ir ko nors užvalgyk". Bet kitas pranašas atsakė: „Aš negaliu su tavimi nei grįžti, nei pas tave užeiti. Šioje vietoje aš nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, nes man buvo Viešpaties liepta: nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši".

„Ir aš esu pranašas, kaip ir tu", kalbėjo senasis pranašas, „man Viešpaties įsakymu tarė angelas: parvesk jį atgal su savimi į namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti". Bet pranašas jam melavo. Tada Dievo vyras sugrįžo su juo ir jo namuose valgė duonos ir gėrė vandens.

Jiems sėdint prie stalo, Viešpaties žodis atėjo jį atgal parsivedusiam pranašui. Atėjusiam iš Judo Dievo vyrui jis pasakė: „Taip kalbėjo Viešpats: kadangi neklausei Viešpaties žodžio ir nesilaikei įsakymo, kurį Viešpats, tavo Dievas, buvo tau davęs, bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią tau sakiau 'Tu nevalgysi duonos ir negersi vandens', todėl tavo kūnas niekada nepasieks tavo protėvių kapo".

Tragiškos pasekmės

Dievo vyrui pavalgius duonos ir atsigėrus vandens, jam buvo pabalnotas jį parvežusio pranašo asilas, ir jis leidosi į kelionę. Kelyje jį užpuolė liūtas ir sudraskė. Jo kūnas liko tysoti ant kelio, o šalia lavono stovėjo asilas ir tupėjo liūtas. Eidami pro šalį žmonės matė ant kelio tysantį lavoną ir šalia tupintį liūtą. (Pirmoji Karalių knyga, 13-as skyrius, 2–25 eilutės)

Pavydo šaknys

Kodėl jo sutiktas pranašas melavo? Gal jis norėjo įsiteikti karaliui, kuriam nepavyko pranašo palenkti į savo pusę? Gal norėjo patikrinti, ar tikrai Dievo vyras bus iki galo paklusnus Dievo nurodymams? Gal jis buvo tiesiog niekingas žmogus, kuriam niežėjo nagai ką nors suklaidinti? O gal jis nuoširdžiai ieškojo Dievo?

Biblija mums nesuteikė informacijos apie seno pranašo motyvus, tačiau aš norėčiau iškelti savo teoriją, kuri, manau, gali būti visai arti tiesos. Taigi kodėl senasis pranašas melavo? Gali būti, kad jis pavydėjo. Jis juk irgi buvo pranašas, ir dar tas, kuris gyveno Betelyje. Kodėl šiam darbui nebuvo pasirinktas vietinis?

Šiame savo gyvenimo periode nemažai laiko skiriu komandiniam koučingui ir daugiausiai dirbu su krikščioniškų bažnyčių tarybomis, padėdamas joms įsidiegti tokius tarpusavio veiklos procesus, kurie padėtų joms sėkmingai siekti Dievo tikslų. Apmąstydamas savo tokią patirtį pastebiu grėsmingai besikartojančias istorijas apie skirtingus interesus, grupuotes vietinėse bažnyčiose, apie susiskaldymus ir nesutarimus. Tai tikrai nemalonus faktas ir per dažnai besikartojanti realybė, kuri neteikia garbės nei Dievui, nei šių bendruomenių nariams.

Suprantu, kad nelengva kartais būna išsaugoti vienybę bendruomenėje, kurioje tiek daug žmonių, ir aš neturiu nieko prieš augimo kančias. Tačiau, mano nuostabai, vis girdžiu pasikartojančius atvejus, kai visokių religinių susiskaldymų iniciatoriai yra jau į pensiją išėję pastoriai, kurie niekaip nesusitaiko su naujo pastoriaus atvykimu ir buvimu jų bažnyčiose. Kaip netikėtai ir kaip liūdnai atrodo.

Toks patyręs Dievo vynuogynų darbuotojas, kaip į pensiją išėjęs pastorius, turėtų būti neįkainojama pagalba Bažnyčiai. Tačiau labai dažnai yra priešingai. Nuolankumą ir Dievo paieškas pakeičia savininkiškumo jausmas ir noras išlikti reikšmingu. Panašūs scenarijai kartojasi, kai vadovas yra neperrenkamas į ankstesnes pareigas – jis gyvena su nepaaiškinama pagieža naujai paskirtam lyderiui. Kai senjorai pyksta ir maištauja, nes veiklus jaunimas imasi iniciatyvos, kai pagyvenę mokytojai bando visais būdais parodyti naujai augančiai mokytojų kartai, kur jų vieta.

Pavydas kaip visų užmojų šaltinis

Išmintingasis Saliamonas pastebėjo, kad visi užmojai kyla iš pavydo. Jis rašė: „Pastebėjau, kad visas triūsas ir darbo įgūdžiai kyla iš žmogaus pavydo artimui, ir tai yra migla bei vėjų vaikymasis" (Mokytojo knyga, 4 skyrius, 4 eilutė).

Drįstu teigti, kad senasis pranašas pasinaudojo savo patirtimi, kad gana lengvai sužlugdytų Dievo vyrą. Nežinome apie širdį, dviejų vyrų amžinąjį likimą. Gali būti, kad senasis pranašas, pamatęs, jog jo lengvabūdiškumas ir gudrumas turėjo tokias reikšmingas pasekmes – pražudė Dievo vyrą, atsikvošėjo ir pripažino Dievą. Gali būti, kad Dievo vyras sutiko savo lemtį tame kelyje į namus, tačiau jo amžinasis likimas liko saugus Dievo rankose.

Mūsų įtakos atsakomybė

Tačiau ši istorija atskleidžia, kad Dievo žodis yra svarbus, o mūsų įtaka nelieka neutrali. Gal ir mes kartais nepagalvojame, kad mūsų mažas melas gali kažkam atnešti mirtį. Būkime atsargūs, kad iš savo širdžių tuštybių kitų nepadarytume paklydimų bendrininkais.

Prašykime Dievo pagalbos, kad mūsų gyvenimai teiktų gyvybę aplink mus esantiems, o ne sėtų pragaištį ir vargą. Patikėkime, kad Dievas veikia net ir per mus, ir padėkime kitiems likti ištikimiems savo pašaukimui. Būkime įkvėpimo šaltinis ir drąsinkime vieni kitus išlikti dorais ir vaikščioti Dievo keliais.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.