Vienas iš pamatinių judaizmo įstatymų yra užrašytas Pakartoto Įstatymo knygos šeštame skyriuje. Jis skamba taip: „Klausykis Izraeli, Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis" (Pakartoto Įstatymo knygos 6,5). Skaitant šiuos Dievo žodžius kyla klausimas: kaip galima mylėti Dievą, kurio nematai? Toks klausimas gali kilti ne tik skaitant šias eilutes. Tačiau, sutikite, šis klausimas kyla ne vienam tikinčiajam, jau nekalbant apie netikintį žmogų.

Meilė tam, ko nematome

Atrodytų, kad Dievas iš žmogaus prašo kažkokio nežemiško dalyko: pamilti kažką, ko niekada nesi matęs. Tačiau, gerai pagalvojus, mes dažnai įsimylime žmones, kurių nematome. Pamenu, kai pirmą kartą buvo pristatytas filmas „Titanikas", teko skaityti apie begales paauglių, įsimylėjusių pagrindinį vaidmenį atlikusį Leonardo Di Caprio. Viena mergina netgi pasidalijo, kad šios meilės vedama filmą „Titanikas" žiūrėjo gal keturiasdešimt kartų.

Prisiminkime savo paauglystę ir kuo buvo klijuotos daugelio iš mūsų miegamojo sienos arba ką dabartiniai paaugliai seka socialiniuose tinkluose. Ir ne tik paaugliai. Mes visi be didelio vargo galime susižavėti ar net įsimylėti kažką, apie ką skaitome ar ką matome savo kompiuterio ar telefono ekranuose. Aš suprantu, kad tokia meilė dažnai yra įsivaizduojama ir menama, tačiau tai nereiškia, kad mes negalime pamilti kažko, apie ką girdime ar ką matome tik per nuotolį.

Ryšys per nuotolį

Turbūt geriausias to pavyzdys yra internetiniai pasimatymų puslapiai. Nekalbu apie tokius puslapius, kuriuose yra ieškoma tik partnerių vienai nakčiai. Kalbu apie tuos pasimatymus, kai tu susirašinėji ar kalbi telefonu su žmogumi, kurio nėra šalia, tačiau su kuriuo jauti ypatingą ryšį. Dabartinių technologijų pagalba galima tai patirti beveik kaip betarpišką realybę.

Tačiau prieš jų invaziją žmonės rašydavo vieni kitiems laiškus, o tada nuspręsdavo susitikti. Jie susitardavo, kaip atrodys tą lemtingą dieną, kuo jie bus apsirengę ar ką turės rankose. Ar gali įsivaizduoti tą akimirką, kai tiek bendravęs laiškais ar telefonu tu lauki tos akimirkos, kai susitiksi su tuo žmogumi gyvai? Yra užtektinai liudijimų apie sėkmingus santykius ir laimingas šeimas, kurių meilė prasidėjo per nuotolį vienas kito nematant. Manau, kad sutiksite, jog yra įmanoma patirti ryšį ir bendrystę su žmogumi ir per nuotolį. Fizinė išvaizda yra ta detalė, kuri gali užbaigti pradėtą procesą arba jį sugriauti.

Dievo laiškas ir Jėzaus ateitis

Todėl kai mes sakome, kaip man mylėti Dievą, kurio nematau, aš pasakysiu, kad meilei nebūtinai reikia regėjimo. Dievas paliko savo laišką – Bibliją ir davė mums Šventąją Dvasią, kuri kalba į mūsų širdis per sąžinės paraginimus. Laiškas hebrajams prasideda tokiais žodžiais: „Daugelį kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar, dienų pabaigoje, jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė Visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius" (Laiškas Hebrajams 1,1-2).

Dievas anksčiau rašė laiškus ir kalbėjo per pranašus, tačiau atėjo diena, kai jis pats atėjo į pasimatymą su žmogumi. Pranašas Izaijas rašo apie Jėzų, kad jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis iš sausos žemės. Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus. Matėme jį, bet nepamėgome (Izaijo knyga 53,2). Jėzus atėjo į pasimatymą, ir daugelis žmonių, pamatę jo išvaizdą, nusivylė, nes jie nesugebėjo pažvelgti giliau, kad tai ir buvo tas, kuris anksčiau jaudino jų širdis ir girdėjo jų maldas. Nedaugelis sugebėjo pažvelgti giliau ir leisti savo širdžiai susitikti su Jėzaus širdimi.

Tikėjimas, o ne regėjimas

Net ir tada, kai Jėzus atėjo kūne, buvo reikalingas tikėjimas, kad fizinį vaizdą suderintumei su dvasiniu ir pasirinktumei teisingai. Po Jėzaus prisikėlimo vienas iš dvylikos apaštalų – Tomas, vadinamas Dvyniu, garsiai pareiškia: jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono, netikėsiu. Po aštuonių dienų, rašo apaštalas Jonas, jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: ramybė jums.

Paskui kreipėsi į Tomą: įleisk čia pirštą ir pažiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną. Jau nebebūk netikintis. Būk tikintis. Tomas sušuko: mano Viešpats ir mano Dievas! Jėzus jam ir sako: tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę (Jono evangelija 20,25-29). Mokiniai turėjo privilegiją ateiti į pasimatymą su Jėzumi, tačiau jie nebuvo niekuo pranašesni už visus likusius tikinčiuosius, kurie niekada nematė Jėzaus kūne, nes tam irgi reikėjo tikėjimo, kurio reikia visiems.

Mes galime Dievą pamilti ir su juo susitikti savo kasdieniame gyvenime, per jo žodį, Bibliją, maldoje ir tikinčiųjų susibūrime. Taigi, kai Mozė rašė „Klausykis Izraeli, Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis", jis nesakė nieko sunkaus, nes galima mylėti Dievą ir jo nematant savo fizinėmis akimis.

Dvasiniai namų darbai

Reikia tik daryti namų darbus, kai tavęs niekas neverčia, kai į tavo gyvenimą veržiasi visokie trukdžiai ir lieki vienas rinktis, ką nori. Tokiomis akimirkomis esame raginami skirti laiko maldai ir Biblijos skaitymui bei tyrinėjimui su tikėjimu, kad geriau pažinsime Dievą, ir mūsų meilė jam tik sustiprės. Pastebėjau, kad tie, kurie daro namų darbus, tie ir auga, ir keičiasi, ir žengia į priekį.

Todėl, geriau pagalvojus, su tais namų darbais yra taip, kad jie arba yra tau įsakymas, arba tu jų nedarai. Ir kai sakau: įsakymas, visiškai neturiu galvoje prievartinio nurodinėjimo. Juk kai pasakai sau, jog kasdien skirsi laiko mankštai, darbo paieškai arba susitikimui su brangiais žmonėmis, tol, kol tai yra įsakymas, tu nesvarstai galimybių elgtis kitaip. Visi tokie ir panašūs pažadai nueina šuniui ant uodegos. Kai leidi sau savo pasiryžimais suabejoti ir savo išleistais įsakymais nors vieną kartą nesivadovauti, tada po tokių puolimų yra sunkiau grįžti prie ankstesnių pasiryžimų, apsisprendimų ir vėl tikėtis teigiamų permainų.

Psichologai sako, kad pažeistos širdies žmonėms reikia liepti atlikti tai vienus, tai kitus dalykus, jei tikimasi, kad jie pasveiks. Tačiau tai galioja mums visiems, nesvarbu, ar mes laikome save pažeistos širdies žmonėmis, ar manome, jog esame sveiki kaip ridikai. Visi turime augti, o tam reikia augimo būdus priimti kaip įsakymus.

Mylėti Dievą kaip įsakymą

Pakartoto Įstatymo knygoje užrašytais žodžiais Dievas kreipiasi per Mozę nebe kaip į vergus, o kaip į laisvę žengiančius žmones. Jis savotiškai jiems nurodo: atlikti namų darbus ir mylėti Dievą savo širdimi, siela ir jėgomis. Mes mylime Dievą širdimi, kai jis yra visa ko šaltinis. Mes mylime Dievą siela, kai jame randame didžiausią pasitenkinimą. Ir mes mylime Dievą visomis jėgomis, kai neišsigąstame sunkumų ar išbandymų ir nepalūžtame jų akivaizdoje.

Ar esate iš širdies priėmę paliepimą: kad ir kas benutiktų, rinktis Dievą, pasitikėti juo ir nesuabejoti jo meile? Jei taip ir toliau, laikykitės jo ne kaip patarimo, o kaip įsakymo, netoleruojančio kompromisų, kurie palaimos neneša. O jei vis dar gyvenate neįsipareigoję mylėti Dievą, nedelskite. Įstatymas, pažadėjęs palaimą, per aplaidumą gali tapti pasmerkimą ir prakeikimą nešančiu nuosprendžiu.

Pagal pastoriaus Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.