Biblijoje užrašyta ne viena įdomi istorija, kuri savo keistu paprastumu patraukia dėmesį ir kviečia į ją pasigilinti, nes vilioja giliomis dvasinėmis įžvalgomis. Pirmoje Karalių knygoje, tryliktame skyriuje yra kalbama apie gėdingai suskilusios Izraelio karalystės pirmąjį karalių Jeroboamą.

Karalystės suskilimas ir Jeroboamo pasirinkimas

Po Saliamono valdymo karalystė skilo į dvi dalis: pietinė Judo karalystė atiteko Saliamono sūnui Rechabeamui, o šiaurinė – buvusiam Saliamono administracijos darbuotojui Jeroboamui. Jis greitai suprato, kad jo naujos karalystės žlugimo priežastimi gali būti Dievo nurodymas visiems Izraelio vyrams tris kartus per metus pasirodyti Jeruzalėje, Dievo šventykloje. Taigi Jeroboamas nusprendė veikti ir savo karalystės mieste Betelyje pastatė aukurą, ir tuo pat metu pasiūlė savo tautai ateiti į Betelį ir ten švęsti šventes. Planas suveikė, tačiau ši karaliaus iniciatyva neliko nepastebėta.

Dievas siuntė žmogų perspėti karalių apie jo pasirinkimo pasekmes, ir jis ištikimai tai padarė. Bet visos istorijos keistumas ir įdomumas prasideda, kai Dievo siųstas vyras į pasiūlymą užeiti pas karalių arbatos ir pokalbiui atsisakė. „Nors tu man duotumei pusę savo karalystės, – kalbėjo pranašas, – su tavimi neisiu, šioje vietoje nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, nes taip man buvo Viešpaties liepta: nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši". Dievo vyras tad nuėjo kitu keliu – keliu, kuriuo į Betelį buvo atėjęs, negrįžo.

Seno pranašo apgaulė

Bet Betelyje gyveno senas pranašas. Atėję jo sūnūs jam papasakojo visa, ką Dievo vyras tą dieną buvo padaręs Betelyje. Jie pakartojo savo tėvui ir žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui. „Kuriuo keliu jis nuėjo?", – paklausė tėvas. Jo sūnus parodė jam kelią, kuriuo buvo nuėjęs iš Judo atėjęs Dievo vyras. Tada jis pasakė sūnums: „Pabalnokite man asilą". Jie pabalnojo asilą ir pranašas ant jo užsėdęs išjojo paskui Dievo vyrą.

Suradęs jį sėdintį po ąžuolu, paklausė: „Ar tu esi tas Dievo vyras, kuris atėjo iš Judo?" Šis atsakė: „Taip, tai aš". „Eikš su manimi, – tarė jam pranašas, – ir ko nors užvalgyk". Bet šis atsakė: „Aš negaliu su tavimi nei grįžti, nei pas tave užeiti. Šioje vietoje aš nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, nes man buvo Viešpaties liepta: nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši".

„Ir aš esu pranašas, kaip ir tu", – kalbėjo jam senasis pranašas. „Man Viešpaties įsakymu tarė angelas: parvesk jį atgal su manimi į namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti". Tada Dievo vyras sugrįžo su juo į jo namus, valgė duonos ir gėrė vandens. Bet pranašas melavo.

Tragiškos neklusnumo pasekmės

Jiems sėdint prie stalo, Viešpaties žodis atėjo jį atgal parsivedusiam pranašui. Atėjusiam iš Judo Dievo vyrui šis pasakė: „Taip kalbėjo Viešpats, kadangi neklausei Viešpaties žodžio ir nesilaikei įsakymo, kurį Viešpats, tavo Dievas buvo tau davęs, bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens toje vietoje, apie kurią tau sakiau „Tu nevalgysi duonos ir negersi vandens", todėl tavo kūnas niekada nepasieks tavo protėvių kapo".

Dievo vyrui pavalgius duonos ir atsigėrus vandens, jam buvo pabalnotas jį parvedusio pranašo asilas, ir jis leidosi į kelionę. Kelyje jį užpuolė liūtas ir jį sudraskė. Jo kūnas liko tysoti ant kelio, o šalia lavono stovėjo asilas ir tupėjo liūtas. Eidami pro šalį žmonės matė ant kelio tysantį lavoną ir šalia jo tupintį liūtą (1 Kar 13,8–25).

Mirtiną klaidą padaręs Dievo vyras

Labai įdomi istorija. Būtų galima manyti, kad istorijos tikslas buvo užrašyti Dievo nepritarimą karaliaus Jeroboamo veiklai. Bet tai, kad pasakojimas nesibaigia, suponuoja mintį, jog Dievo perspėjimas čia nesibaigia ir toliau besivystantys įvykiai bei Dievo vyro žūtis yra dalis Dievo bandymų prisibelsti į karaliaus ir aplinkinių širdis.

Dievo vyrui Dievas aiškiai nurodė nieko nevalgyti kelionėje ir grįžti namo kitu keliu. Bet atlikęs savo misiją Dievo vyras pakeliui į namus prisėdo pailsėti po ąžuolu, ir kaip tik šioje vietoje prasidėjo nukrypimas nuo tiesos kelio. Kelias į namus yra pilnas lavonų, kurie užmigo ant praeities sėkmingų patirčių. Taip sėkmingai pradėjęs Dievo vyras padarė mirtiną klaidą.

Biblija mums nepasakoja apie tai, kas vyko šio vyro galvoje ir širdyje bei kodėl jis taip pasirinko. Tačiau akivaizdu, kad ankstesnių pergalių sukaupti kreditai buvo gana riboto galiojimo. Negalime savęs guosti, kad tai, ką patyrėme vakar, dar mus maitins ir guos šiandien ar net rytoj. Taip mes vis aukščiau stiebiamės, lipdami ant vakarykščių pergalių. Tačiau šios patirtys niekaip nereiškia, kad galime atsipalaiduoti ir dabar jau kurį laiką judėti į priekį dėka pradinio praeityje suteikto postūmio.

Šiandienos budrumas ir kasdienė bendrystė su Dievu

Išmintingasis Saliamonas rašė, kad neišmintinga galvoti apie praeitį ir ją romantizuoti. Jis rašė: „Nesakyk, kaip tad gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar, nes nėra išmintinga kelti tokį klausimą" (Mok 7,10). Dažnai mes jaučiamės, kad dėl įkvepiančios stovyklos, gero pamokslo, įspūdingos patirties mes galime ilgesniam laikui užsikrauti savo dvasines baterijas. Taip, žinių galime gauti ir dar jomis maitintis ne vieną dieną. Patirtis, žinoma, gali suteikti prisiminimus, kurie dar kurį laiką jaudins. Tačiau budrumą turime išsaugoti kasdien.

Pirmajame Petro laiške, 5-tame skyriuje, 8-toje eilutėje apaštalas rašo: „Būkite budrūs, budėkite, jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas, ką praryti" (1 Pt 5,8). Jei mums pavyksta be maldos, be Biblijos skaitymo ar bažnyčios apsieiti dar kurį laiką ir nematyti labai didelės to žalos, tai nutinka tik dėka Dievo gerumo ir Jo malonės. Tačiau ši istorija mums primena, jog pulti gali kiekvienas, nepriklausomai nuo anksčiau pasiektų pergalių ar laimėjimų.

Apaštalas Paulius prisipažino: „Aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad kitus mokydamas pats nepasidaryčiau atmestinas" (1 Kor 9,26–27). Ši istorija iš Pirmos Karalių knygos 13-o skyriaus mums primena, kad negalime nei akimirkai atsipalaiduoti ir tikėtis, jog esame saugūs, nes jau gerai pasidarbavome. Ji taip pat moko, kad šėtonas dažnai randa kelią į mūsų širdis, kai mes atsipalaiduojame ir manome, kad pavojus mums jau nebegresia.

Reikia nemažai sąmoningumo ir brandos, kad galėtumėme mėgautis gyvenimu ir nepamiršti, jog visada esame priklausomi nuo Dievo galios. Mūsų širdyse tai ne kvietimas pulti į paranoją ir visur matyti priešus savo sieloms. Ne, greičiau – priminimas, jog vertingos yra tik šiandienos dvasinės pergalės, jog su Dievu esame kviečiami būti kasdien ir kasdieną rinktis bendrystę su Juo, nes tik Jo artybėje mes esame saugūs.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.