Biblijoje, Skaičių knygoje, užrašyta įdomi istorija. Bendrija neturėjo vandens, todėl susibūrė prieš Mozę ir Aaroną. Žmonės ginčijosi su Moze, sakydami: verčiau būtume žuvę, kaip mūsų giminės žuvo Viešpaties akivaizdoje. Kodėl atvedei Viešpaties bendriją į šią dykumą mums ir mūsų galvijams numirti? Kodėl išvedei mus, kad atvestum į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra nei vandens atsigerti.

Paėjęs nuo bendrijos prie įėjimo į Susitikimo palapinę Mozė ir Aaronas parpuolė kniūbsčia. Jiems pasirodė Viešpaties šlovė. Viešpats kalbėjo Mozei tardamas: „Paimk lazdą. Surink bendriją, tu ir tavo brolis Aaronas, ir jiems matant įsakykite uolai duoti vandens. Taip jūs duosite jiems vandens iš uolos ir pagirdysite bendriją bei galvijus". Mozė paėmė lazdą, buvusią Viešpaties akivaizdoje, kaip Jis jam buvo įsakęs.

Mozė ir Aaronas susirinko bendriją ties uola ir tarė jiems: „Klausykitės, jūs, maištininkai, ar išgausime jums vandens iš šios uolos?" Tada Mozė pakėlė ranką ir sudavė du kartus lazda į uolą. Pasipylė vandens srautas, atsigėrė bendrija ir jų galvijai. Bet Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi netikėjote, kad Aš galiu patvirtinti savo šventumą Izraelio akyse, judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį jiems daviau". Tai buvo vanduo prie Meribos, kur izraelitai barėsi su Viešpačiu ir per kurį Viešpats patvirtino savo šventumą (Skaičių knyga, 20 skyrius, 2–13 eilutės).

Mozės lazdos reikšmė

Mozė nusidėjo, suduodamas du kartus į uolą užuot tiesiog įsakęs uolai. Atrodo, kad ta lazda suvaidino lemiamą vaidmenį šioje istorijoje. Žinau, kad iš pirmo žvilgsnio gali nuskambėti keistai, kad viskas dėl kažkokios lazdos, tačiau teneapgauna mūsų tariamas istorijos paprastumas. Kas ta Mozės lazda?

Pašaukdamas Mozę, Dievas nurodė jam pasiimti savo ganytojo lazdą. 4-tame skyriuje, 17-oje ir 20-oje eilutėje užrašyti tokie Dievo žodžiai Mozei: „Paimk į savo rankas šią lazdą. Su ja turėsi daryti ženklus". Mozė pakluso Dievui ir į Egiptą susiruošė su visa savo šeima. Užsodino juos ant asilo ir leidosi kelionėn į Egipto žemę. Dievo lazdą Mozė pasiėmė su savimi.

Jei skaitytume toliau, pamatytume, kaip Mozė daro stebuklus šios lazdos pagalba. Jis meta lazdą ir ji pavirsta gyvate. Jis suduoda lazda per vandenį ir šis virsta krauju, per žemę, ir pakilusios dulkės virsta uodų spiečiais. Jis pakėlė lazdą, ir Raudonoji jūra prasivėrė. Jam laikant lazdą aukštai žydai nugali amalekiečius. Kai tauta buvo kamuojama troškulio, Mozė sudavė ta lazda į uolą, ir iš jos pasipylė vanduo. Taigi, lazda buvo Mozės ir per ją Dievas darė stebuklus. Tai buvo Mozės autoriteto ženklas.

Autoriteto patvirtinimas

Skaičių knygos 17-ame skyriuje yra kalbama apie maištą prieš Mozę ir kaip Dievas liepia dvylikos giminių vyresniesiems atnešti savo lazdas ir padėti nakčiai šventykloje. Mozė irgi turėjo atnešti savo giminės lazdą. Kitos dienos rytą Mozė visos tautos akivaizdoje išstatė visas lazdas, ir visi pamatė, kad vienintelė Levio giminės lazda buvo išsprogusi, išskleidusi pumpurus, pražydusi ir subrandinusi prinokusius migdolus. Ši lazda turėjo būti padėta šventykloje kaip priminimas maištininkams, jog Dievas išsirinko Mozę ir Aaroną būti tautos vadovais.

Ir dabar, praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo tos dienos, kai suduodamas į uolą pagal Dievo paliepimą Mozė parūpino vandens tautai, Mozė vėl stovi prie uolos. Tik šį kartą Mozei Dievas liepė nebenaudoti lazdos. Dievas kuria kažką naują. Mozės autoritetui atėjo galas. Jis buvo ištikimas visuose Dievo namuose, kaip rašė apaštalas Paulius. Tačiau ar jis pasitikės Dievu ir pasakys: jam augti, o man mažėti? Ar jis pripažins, kad ateina laikas kitokiai lyderystei?

Apkarktintos dvasios padariniai

Dešimtmečius, diena iš dienos velnias ieškojo įtrūkimų Mozės charakteryje ir jam nesisekė, tačiau tą dieną jam pavyko. Padarius, atrodytų, nedidelę klaidą, Dievas uždraudžia Mozei įžengti į Pažadėtąją žemę. Viskas nutiko tą dieną, kai tautai murmant dėl vandens trūkumo Dievas nurodė Mozei stoti prie uolos su lazda rankoje.

Psalmėse yra pateikiama tokia šių įvykių interpretacija: žmonės pykdė Viešpatį prie Meribos vandenų ir dėl jų Mozė nukentėjo, nes jie taip apkartino jam dvasią, kad jis neapgalvotai kalbėjo (Psalmių knyga, 106 skyrius, 32 eilutė). Apkartino dvasią. Verčiant tiesiogiai, šie žodžiai gali reikšti ir „pavertė dvasią maištinga". Mozė tapo toks pat maištininkas kaip ir tauta, kurią kaltino maištu.

Dievas patikėjo jam parodyti visai tautai, jog Dievas visą laiką jais rūpinosi, ir juos vedė ne Mozė. Tačiau Mozė per ilgai kovojo su tauta. Velnio paruošti spąstai pasiteisino. Mozė užsidėjo ant savęs tautos lyderystės naštą ir smogdamas du kartus į uolą norėjo įrodyti savo lyderystės pranašumą. Bet juk vadovavo ne jis.

Neapgalvotos kalbos pavojai

Negana to, Mozė ir neapgalvotai kalbėjo. Pasidavęs emocijoms, Mozė kalbėjo tai, ko normaliomis sąlygomis nebūtų sakęs. Mes tai vadiname pykčiu. Apaštalas Jokūbas rašė: žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo (Jokūbo laiškas, 1 skyrius, 20 eilutė). Mes visi pykstame, tik skirtingai pyktį išreiškiame. Vieni jį užspaudžiame savyje, kiti ventiliuojame greitai. Pyktis visada kyla, kai iškyla pavojus tam, ką mylime. Tačiau ne visada mūsų meilės objektas yra vertas to pykčio.

Mozė nesuvaldė savo įniršio ir tuo parodė, kad nėra pasiruošęs įvesti tautą į Pažadėtąją žemę, kur žmonių jau nebebus galima valdyti lazda ir vieno žmogaus autoriteto galia. Nauja karta, pasiruošusi žengti į naujus savo namus, turės išmokti pasitikėti Dievo vadovavimu, kuris remsis pasitikėjimu ir paklusnumu Jo žodžiui. Dovydas rašė: „Su manimi Viešpats ir aš nebijau. Ką gali žmonės man padaryti?" (Psalmių knyga, 118 skyrius, 6 eilutė).

Susireikšminimo kaina

Mozė pasidavė emocijoms ir netikėjimui, kad Dievas gali įvesti žmones į Pažadėtąją žemę savo būdu. Bet ar mes nesupyktume, kai Dievas renkasi savo būdus? Norėtume pasiremti tuo, kas jau veikė praeityje. Norėtume suvaidinti reikšmingesnį vaidmenį Dievo planuose. Ir Mozė norėjo gero, bet pasidavė pykčiui ir parodė, kad netenka kontrolės.

Jis prarado ramybę, ir tai, manau, yra svarbiau nei lyderystės pamoka, kurią galime šioje istorijoje įžvelgti. Pyktis dažnai ne tik išreiškia nepasitikėjimą Dievu, bet ir iškreipia Dievo maloningą charakterį. Štai kodėl pyktis yra toks netinkamas mūsų gyvenimuose. Jokūbas rašė: teisumo vaisius sėjamas ramybėje (Jokūbo laiškas, 3 skyrius, 18 eilutė).

Mozė paliko ramybės kelią, nes susireikšmino ir nesugebėjo pasitikėti, kad pats Dievas su viskuo susitvarkys. Jis užėmė Dievo vietą, ir jo pečiai neatlaikė, ramybę išstūmė įniršis ir nekantrumas. Patirkime visą spektrą emocijų, tačiau atsargiai saugokime savo širdis, kad jose neužgimtų susireikšminimas. Išdidumas kaip virusas rūpinasi tik savo išlikimu, net jei tai reiškia mūsų sielos sunaikinimą.

Šiandien pasimokykime iš Mozės patirties ir rinkimės ramybės kelią.