Ričardas: Lietuvoje praėjusieji metai prasidėjo dideliais ginčais dėl kovido pandemijos suvaržymų. Sausio 13-ąją, vasario 16-ąją – svarbios lietuviams datos – pasižymėjo supriešinimu visuomenėje, kai susirinkę minėjimų dalyviai švilpė valdančiajai daugumai. Paskui, vasario pabaigoje, kilo karas Ukrainoje ir, atrodo, visos kitos problemos nuėjo į antrą planą. Tai suvienijo visuomenę. Daug įvairių pažiūrų ir įsitikinimų žmonių bandė padėti ukrainiečiams. Mūsų žiniasklaida daug dėmesio skyrė kovai už demokratiją kaimyninėse šalyse: ir Baltarusijoje, ir Rusijoje. Tačiau labai džiaugėsi, kad už politinius įsitikinimus darbo neteko mokytoja Astra Astrauskaitė. Pati švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė sakė, kad jai ne vieta dirbti mokykloje, nes rengia protestus prieš valdžią, kas demokratinėje visuomenėje nedraudžiama, ir, žiūrint iš pilietinio taško, netgi skatintina. Bet Vakaruose turbūt tokių problemų gal nėra? Kaip jūs manote, Ramūnai?

Valstybė be teisingumo – plėšikų gauja

Ramūnas: Mūsų pašnekesį norėčiau pradėti nuo šv. Augustino žodžių, jog valstybė be teisingumo tėra plėšikų gauja. Prie šios citatos dar galėčiau pridėti bolševikinių „revoliucionierių", o tiksliau būtų pasakyti – teroristų ir totalitarinės sistemos kūrėjų, žodžius, kad šalyje, kurioje vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicijos laukia lėta bado mirtis.

Karas buvo iš anksto suplanuotas ir gerai žinomas. Kita vertus, įvykiams pasisukus visai ne taip, kaip buvo sumanyta ne vien tiktai Maskvoje, išryškėjo daug dalykų, kurie buvo akivaizdūs, tačiau tuo pat metu viešai neigiami, slepiami ir dangstomi. Ukrainoje pakanka žmonių ir pajėgumų pasipriešinti. O keisti susitarimai su Vakarų partneriais, kurie turėjo užtikrinti Kremliui saugią įvykių eigą, ėmė buksuoti. Visas komplektas susitarimų, tiek viešų, tiek neviešų, sėkmingai žlugo Kijevo, Charkovo ir kitų Ukrainos miestų prieigose. Nauja kairuoliška maniera Vakaruose reiškiama riksmais apie fašistus, „naciukus", sąmokslo teoretikus, plokščiažemininkus ir taip toliau.

Ukrainos pasipriešinimas ir Vakarų parama

Ričardas: JAV prezidentas Džo Baidenas pasiūlė pirmomis karo dienomis sraigtasparnį Ukrainos prezidentui, kad jis išvyktų. Nebuvo tikima pergale. Visos ambasados kėlėsi link Lvovo, net Lietuvos. Bet ukrainiečiai pasipriešino ir, kas irgi buvo nelaukta, visuomenės Vakarų pasaulyje išeina į gatves palaikyti Ukrainą. Net tokioje Vokietijoje, kur buvo daug prorusiškos įtakos politikų, iškyla daugybė žmonių ir reikalauja paremti Ukrainą ir pasipriešinti Rusijai. Kalbama, kad greitu laiku stipriausia Europos kariuomenė bus Lenkijoje.

Ramūnas: Mums derėtų pasidžiaugti, kad viena rimčiau pasiruošusių ir stipresnių kariuomenių, atsižvelgiant į mūsų šalies dydį ir turimus pajėgumus, yra ir Lietuvos kariuomenė. Kita vertus, tai, ką paminėjote, yra, išryškėja mūsų dienomis, yra ilgametės šrioderizacijos ir merkelizacijos pasekmės.

Ričardas: Vokietija – tai viena šalis. Kaip Europa atrodo šitame karo kontekste?

Ramūnas: Jeigu jau paminėjome, tai Vokietijos kaimynė Olandija yra viena stambiausių žemės ūkio produkcijos tiekėjų visos Žemės planetos mastu – atrodytų nedidukė valstybė, kuri sugeba konkuruoti su tokiomis galiūnėmis kaip Kanada, JAV ar Brazilija. Olandijos politikieriai susirūpino šiuo klausimu ir su ekologijos, žaliojo tvarumo ir panašiais lozungais ėmėsi Olandijos ūkininkų išbuožinimo.

Kanados protestai ir demokratijos krizė

Ričardas: Kokie įvykiai praėjusiais metais buvo svarbiausi pasaulyje? Aišku, svarbiausias įvykis – Rusijos agresija Ukrainoje, sukėlusi kainas ir maisto, ir energetikos pramonėje, bet jei persikeltume į kitą Atlanto pusę, kas ten, Šiaurės Amerikoje, vyksta? Kanadoje, JAV?

Ramūnas: Kanadoje šių metų pradžioje vyko nebeapsikentusių gyventojų taikūs protestai, kurių iniciatoriais tapo tolimųjų reisų vairuotojai. Iš daugybės žmonių buvo atimtas jų šeimų pragyvenimo šaltinis. Kairieji teroristai visai čia pat, kaimyninėse JAV, išplėšė parduotuves ir žudo policijos pareigūnus, padeginėja ir sprogdina visuomeninius ir privačius pastatus. Kanadoje protestai vyko visiškai adekvačiai ir taikiai, o prieš juos buvo panaudota perteklinė policijos ir kariuomenės jėga. Kalbant apie protestuotojus iš Kanados ir jų rėmėjus, valdžia ne tik užšaldė jų sąskaitas ir iš darbo atleido. Jie nebegali susimokėti už paskolą.

Ričardas: Taip, čia nelabai su demokratijos principais suderinama. Na, Jungtinėse Valstijose dabar rinkimai įvyko. Visi tikėjosi, kad laimės respublikonai. Apklausos tai rodė, tačiau vis tik jie laimėjo tiktai vieneriuose rūmuose, o kituose nesugebėjo. Reitingai liko žemi.

Ramūnas: Tam buvo keletas priežasčių. Viena iš jų – akivaizdūs korupciniai skandalai. Nemaža visuomenės dalis tiesiog pasidavė ideologinei indoktrinacijai, ir šie žmonės, kokie bebūtų įrodymai apie jų partijos, būtent Demokratų partijos, vykdomus nusikaltimus, vis tiek balsuoja principingai ir toliau sėkmingai neigia tikrovę. Jungtinėse Valstijose pastebėta, kad ten, kur įsitvirtina Demokratų partija, iš ten ji jau niekada nebeišeina. Pavyzdžiui, Kalifornija. Neįtikėtina, bet kažkada Kalifornija buvo respublikoniška valstija, ten išrinktas Ronaldas Reiganas. Dabar, kai ten įsitvirtino demokratai, ši valstija tapo kriminaline kloaka ir socialistine respublika. Šiais metais išryškėjo pavyzdžiai, kaip sėkmingai naudojami administraciniai resursai ir kaip negrįžtamai užgrobiama valdžia vienoje ar kitoje valstijoje, viename arba kitame mieste. Jau chrestomatiniai pavyzdžiai – Ilinojaus valstija, Čikaga, Detroitas. Tai trys pavyzdžiai, kaip ilgam užsilieka katastrofiška politika.

Kinijos ekonomikos burbulas

Ričardas: Karas parodė dar vieną priešpriešą. Kinija nedrįso stoti Rusijos pusėn. Karo pradžioje Kinijos akcijos labai krito tarptautinėje rinkoje. Kinija prarado trilijonus. Tai kas dabar laukia Kinijos?

Ramūnas: Tai, ką mes stebime, yra neįgaliųjų susistumdymas. Paaiškėjo, kad atvirai demonstruota Rusijos karinė galia yra tuščias reikalas, kuris subliuško susidūręs su tikrove. Tai lygiai taip pat yra ir Kinijoje, kur išgirtoji ekonomika ir tariamas ekonominis stebuklas, besitęsiantis daugybę metų, yra paprasčiausias falsifikatas. Kartkartėmis mums pranešama, kad Kinija turi ištisą komplektą neišspręstų klausimų ir netgi problemų, pradedant nekilnojamo turto burbulu, baigiant labai rimtais finansiniais įsiskolinimais.

Senojo pasaulio pabaiga ir viltis ateičiai

Ričardas: Ką 2022-ieji atskleidė, pamokė, parodė, kokius išskirtumėte svarbiausius dalykus?

Ramūnas: Nueinantys metai įrodė mums mūsų užsispyrėlišką tikrovės neigimą, ir, deja, tarptautiniu mastu. Vienos kurios šalies nenorėčiau išskirti. Kai kas tiesiog sako, kad moralė yra šio pasaulio dimensija, su tokiais asmenimis susidorojama. Jų persekiojimams, be abejo, yra vietinė specifika, nacionaliniai ypatumai nuo Venesuelos iki Šiaurės Korėjos. Mes gyvename senojo pasaulio dienų pabaigos laikotarpiu. Į naują pasaulį žengsime savaip. Tas naujasis pasaulis vienaip įsivaizduojamas Europoje, kitaip – Jungtinėse Valstijose, dar savaip įsivaizduojamas Kinijoje. Tačiau viskas daroma neva pažangos labui, kad mes kuo greičiau atsidurtume tame naujajame „nuostabiajame" pasaulyje. Ar vėl nebus dirbtinai sukonstruotas eilinis pragaras, kas jau žmonijos istorijoje ne kartą nutiko? Čia daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių.

Mes negalime prognozuoti, kada ta juodoji gulbė atskries ir sugiedos savo giesmę. Scenarijus surašytas ne vien tiktai Kremliuje. Ukrainos karo ar netgi kovido „suvaldymo" atvejai vis tik teikia vilčių, kad į nuodėmę, į puikybę linkęs, jokios atskaitomybės neturintis žmogus rašo vienokius ateities scenarijus, o Dievas sudėlioja kitokią tikrovę, kurią mums būtų laikas pripažinti ir pradėti vadovautis sveiku protu.

Ričardas: Tokia optimistine gaida, kad vis tik nėra didesnių dievų kaip mūsų Dievas Gelbėtojas, kuris visiems žmonėms nušvies protą, ir mes neisime į tą pragarą, kurį kai kas mums planuoja, laidą ir baikime. Sudie, brangieji, ir gerų Jums Naujųjų metų.