Patarlių knyga priklauso išminties literatūrai ir tradiciškai priskiriama Saliamonui. Tai ne vieno autoriaus kūrinys, bet karališkosios išminties mokyklos sukurta tradicija, pavadinta mokyklos pradininko vardu. Pačioje knygoje nurodyta keletas autorių, ne vien Saliamonas.

Minties ir veiksmo santykis

Laurynas: Patarlių 19-o skyriaus 1-a eilutė sako: „Geriau vargšas, kuris dorai gyvena, negu kvailas, kuris suktai kalba". Čia iškyla klausimas dėl neįprastos priešstatos – vargšo su kvailiu, gyvenimo su kalba. Kodėl taip?

Paulius: Mokslininkai dėl šios eilutės teksto yra pasidalinę. Viena tradicija sako „kvailas", kita – „turtingas". Turėta galvoje kvailas, nors ir turtingas. Sukta kalba yra lakmuso popierėlis mūsų dorumui, todėl tai labai taikliai parinktas tikrinimo būdas.

Laurynas: Toliau skaitome: „Be išmanymo net uolumas nėra geras dalykas, nes žmogus, kuris skuba, suklumpa. Paties žmogaus kvailumas veda į pražūtį, tačiau jo širdis niršta ant Viešpaties. Turtai suteikia daug bičiulių, o beturtis lieka be draugo". Kokios mintys kyla?

Paulius: Neužtenka vien tik veikti – reikia viską gerai apgalvoti, nes kvailas veikimas nebūtinai sėkmingas. Įmonė, kuri kažką gamintų nepagalvojusi, kur tai parduos ar kaip realizuos, vien aklu veikimu rezultato nepasiektų.

Laurynas: Uolumas yra gerai, veikti su aistra, bet jei darai be galvos, laukia suklupimas. Pats žmogus kvailai elgiasi, jam nutinka kas nors negerai, ir tada pyksta ant Viešpaties, nors pats dėl to kaltas.

Paulius: Ypač jei turime gerų intencijų ir kažką darome dėl Viešpaties, tai klausiame, kodėl nepavyko. Esame linkę kaltinti visus, įskaitant Dievą, bet tik ne save pačius. Žmogui tai būdinga – Pradžios pasakojime Adomas kaltino: moteris, kurią Tu davei, Dieve, man davė, ir aš valgiau. Tai pirmoji istorija, kai kažkas buvo apkaltintas, ir tas kažkas buvo Dievas, apkaltintas dėl to, ką padarė žmogus iš savo kvailumo.

Draugystė ir santykis tarp Dievo ir žmogaus

Laurynas: „Turtai suteikia daug bičiulių, beturtis lieka be draugo". Ši eilutė vertinimo nepateikia, veikiau juntamas atsidūsėjimas, kad taip neturėtų būti.

Paulius: Tai eilutė, kuri konstatuoja padėtį, bet nepasako, ar tai gerai, ar blogai. Tačiau prieš tai rašoma: „Žmogus turi bičiulių, kurie jį pražudo, o tikras draugas jam artimesnis už brolį". Nors beturtis lieka be draugo, jis nelieka be tikro draugo. Tikras draugas lieka su beturčiu. Netikras jį palieka, o tikras draugas, artimesnis už brolį, išliko per krizę. Tie, kurie atsirado su turtais, jiems dingus ir pradingo.

Dievas yra tas, kuris nepalieka žmogaus varge. Adomui nupuolus jis jo nepaliko. Jeigu Dievas akivaizdžiai parodytų savo galią ir turtus, daugelis žmonių taptų Jam draugais. Bet kaip rasti tikrąjį? Būtina išbandyti ir pačiam tapti tuo vargšu. Dievas kaip tik renkasi tą kelią, tampa žmogumi. Netampa Romos imperatoriumi. Ateina į nedidelį miestelį Nazaretą, gyvena kaip paprastas dailidė. Būtent tokiu būdu ieško tikrų draugų, o ne tų, kurie taptų draugais tik dėl Jo turtų.

Kas ką turi valdyti?

Laurynas: „Nedera, kad kvailys gyventų prabangoje, juo labiau kad vergas valdytų didžiūnus. Sumanus žmogus negreitas pykti, o atleisti įžeidimą jam – garbė. Karaliaus pyktis – kaip liūto riaumojimas, o jo malonė – kaip rasa ant žolės". Kodėl kvailys negali gyventi prabangoje?

Paulius: Prabanga turi savo vietą. Svarbus valstybinis įvykis su valstybių atstovais – tai šventinė atmosfera, kuri turi būti išskirta. Bet kai žmogus gyvena nekokį gyvenimą ir staiga atsiranda prabangos elementų, tai nedera su jo gyvenimo būdu.

Kalbant apie valdymą – „vergas valdytų didžiūnus" – tarybiniais laikais buvo teigiama, kad visi gali valdyti valstybę, bet eksperimentas parodė, kad nelabai pavyksta bet kam valdyti. Dievas sukūrė žmogų ir pašaukė jį valdyti, kad perteiktų Dievo išmintį ir tvarką. Žmogui nepavyko, jis krito per savo kvailystę, bet turi būti sugrąžintas į tą pašaukimą.

Naujajame Testamente apaštalas Paulius Laiške romiečiams kalba, kad tie, kas seka Kristumi, valdys gyvenime – pirmiausia save, savo aistras, savo įnorius. Esame pašaukti valdyti save pačius. Žodžiai, kad vergas valdytų didžiūnus, reikštų, kad mūsų kūniškos aistros valdytų mus.

Teisumo prasmė

Laurynas: „Teisus žmogus elgiasi dorai, laimingi vaikai, gavę tokį paveldą. Kai karalius atsisėda į teismo sostą, jis gali išsijoti visa pikta savo akimis. Kas gali sakyti 'Nuvaliau savo širdį, esu švarus, be nuodėmės'? Dvejopais svarsčiais ir dvejopai saikais bjaurisi Viešpats. Savo veiksmais net jaunuolis parodo, ar jo elgesys sąžiningas ir doras". Dvasinis tyrumas prieš Viešpatį yra teisaus žmogaus požymis?

Paulius: Taip, ir ši eilutė ragina sudvejoti savo pačių teisumu. Ta sveika dvejonė yra reikalinga. Prisiminkime palyginimą, kai dviese atėjo į šventyklą melstis – fariziejus ir muitininkas. Fariziejus buvo ramus dėl savo nuodėmingumo, jam beliko pasigirti savo teisumu. Jis neįtarė, kokioje prastoje būsenoje yra. Muitininko privalumas buvo tai, kad jis puikiai suvokė savo nuodėmingumą.

Jei nebūsime tikri dėl savo teisumo, mūsų maldos bus daug autentiškesnės. Jos bus panašesnės į muitininko maldą: „Pasigailėk manęs, nusidėjėlio". Jėzus baigė palyginimą: „Šitas nuėjo nuteisintas, o ne anas". Nuodėmės pamatymas savyje yra kelias į nuteisinimą, o ne atvirkščiai. Užtikrintumas, kad jau esi teisus, nėra kelias į nuteisinimą. Tam tikra abejonė savo teisumu yra labai neblogas vaistas žiūrint į save.

Teisingas teismas

Laurynas: Jei negalvoji, kad sergi, neieškosi, kaip išgydyti. Jėzus sako: „Aš atėjau ne pas sveikuosius, bet pas ligonius ir jų gelbėti". Toliau: „Duona, gauta per apgaulę, saldi, bet vėliau burna taps pilna žvyro. Užmojai subręsta per pasitarimus. Kariauk protingai apsvarstydamas. Kas nuolat išduoda paslaptis, tas liežuvautojas. Todėl nebendrauk su tuščiu plepiu. Kas keikia savo tėvą ir motiną, to žibintas užges visiškoje tamsoje. Nuosavybė, greitai įgyta pradžioje, galų gale nebus palaiminta. Nesakyk, 'Aš atsilyginsiu už pikta'. Pasitikėk Viešpačiu, ir Jis tau padės". Esame raginami neatsilyginti už pikta, bet Senajame Testamente pasakyta: akis už akį. Kaip tai suprasti?

Paulius: „Akis už akį" frazę dažniausiai suprantame klaidingai. Tai buvo norma teisėjui, o ne žmogui. Tai Baudžiamojo kodekso standartas, reiškiantis, kad bausmė už nusikaltimą turi būti proporcinga nusikaltimui. Ne tai, kad žmogus gali įvykdyti kerštą. Jis turi kreiptis į teismą, kuris paskirs adekvačią bausmę.

Tais laikais žmonės būdavo baudžiami neproporcingai. Jei vargšas nusikalsdavo kilmingajam, bausmė būdavo ne akis už akį, o galva už akį. Mozė įvedė lygybę – nepriklausomai nuo kilmės ar turto, baudžiama vienodai ir proporcingai. Bet niekada tas tekstas nereikštų, kad aš pats išdursiu akį. Tai teisingumo sistema – teismas skirs bausmę. Kreiptis į teismą nėra draudžiamas veiksmas, priešingai – tai teisingas kelias.

„Akis už akį" neragina kerštauti, bet ragina teisingumo sistemą būti teisinga. Jei, eidami dvasiniu keliu, tesugebame laikytis Baudžiamojo kodekso standartų, tai mažoka. Jėzus norėjo pasakyti, kad Mozė davė įstatymus viešam gyvenimui reguliuoti, bet vidiniam gyvenimui taikomi aukštesni standartai – jis kalba apie neapykantą, geismą, tai, kas vyksta širdyje.

Žmogaus ir Dievo valia

Laurynas: „Viešpats veda žmogaus žingsnius, tad kaip žmogus gali suvokti savo kelią?" Aš einu tuo keliu, Viešpats mane veda. Jei Viešpats veda, ar kiekvienas mano sprendimas yra Viešpaties vedimas? Kaip galiu būti kaltinamas už neteisingus pasirinkimus ar nuodėmes?

Paulius: Dievo vedimas nepanaikina mūsų laisvos valios, tačiau Jo vedimas nėra mums aiškus. Negalime jo suprasti, kaip jis vyksta. Dažniausiai žmonės įžvelgė Dievo vedimą pažiūrėję atgal, į ilgą gyvenimo distanciją. Pamatyti Apvaizdos veikimą čia ir dabar beveik neįmanoma. Geriausiu atveju galime tikėjimu priimti, kad Dievo Apvaizda veikia ir mus globoja.

Dievo vedimas nepanaikina žmogaus valios, tačiau Dievas veikia taip, kad ir žmogaus valia nepanaikina Jo vedimo. Prisiminkime Juozapo istoriją. Juozapas susapnavo, kad jam skirta būti vadovu tarp brolių. Papasakojo sapną, broliai sureagavo piktai, pavydžiai, iš pradžių nusprendė nužudyti, vėliau pardavė į vergovę, kad niekada neišsipildytų jo sapnas. Jie padarė viską, kad sapnas nevyktų.