Neretam žodis „pranašas" asocijuojasi su ateities spėjiku. Tačiau pranašai Biblijoje reiškia visai ką kita. Jų funkcija yra kitokia. Ezekielis, Abdijas, Habakukas – kas sieja šiuos vardus? Tai trys iš penkiolikos pranašų, turinčių savo knygas Biblijoje. Jei bandėte jas skaityti, tikėtina, kad įklimpote tirštoje poezijoje ir tarp keistų vaizdinių. Tačiau šios knygos nepaprastai svarbios norint suprasti bendrą biblinį pasakojimą.
Sandora ir pranašų vaidmuo
Dievas išvadavo Izraelį iš vergijos Egipte ir pakvietė juos tapti teisingumo ir dosnumo tauta, liudijančia, koks yra Dievas kitoms tautoms. Ši partnerystė iš visų izraeliečių pareikalavo pasitikėjimo vien tik savo Dievu ir atsidavimo vien tik Jam. Biblijoje tokia partnerystė vadinama sandora. Tačiau vadovai, kunigai ir karaliai nuvedė Izraelį šunkeliais ir sandorą sulaužė.
Čia ir pasirodė pranašai, kad primintų Izraeliui jo vaidmenį šioje partnerystėje. Tai jie darydavo trejopai. Pirma, nuolat kaltindavo Izraelį pažeidžiant sandorio sąlygas. Dažniausiai kaltinimai būdavo metami dėl stabmeldystės, sąjungų su kitomis tautomis ir jų dievais bei varguolių atžvilgiu leidžiamos neteisybės. Antra, pranašai ragindavo izraeliečius atgailauti – tai reiškia apsisukti. Nepaisant to, Izraelis ir jo vadovai nesikeitė, padėtis vis prastėjo.
Viešpaties diena ir kosminiai vaizdiniai
Trečias būdas, kuriuo pranašai akcentuodavo sandorą: jie skelbdavo apie jo sulaužymo pasekmes. Tai jie vadino Viešpaties diena. Vietinius įvykius jie neretai aiškindavo kosminiais įvaizdžiais. Pavyzdžiui, Jeremijas izraeliečių ištrėmimą į Babiloną aprašė kaip pačios kūrinijos sunykimą – žemė virsta chaosu ir netvarka, nebėra nei šviesos, nei gyvūnų, nei žmonių. Izaijas Babilono žlugimą nusako kaip kosmoso suirimą: žvaigždės krenta iš dangaus, saulė užtemsta.
Pasak pranašų, kai Dievas veikia žmonijos istorijoje, kad įvestų teisingumą, tai yra Viešpaties diena. Vadinasi, pranašai nekalba apie pasaulio pabaigą. Kosminiai vaizdiniai parodo, kaip svarbūs anų dienų įvykiai dera platesniame pasakojime apie Dievo misiją amžiams pažaboti kiekvieną korumpuotą ir smurtingą tautą. Pranašams rūpėjo tiek dabartis, tiek ateitis, o kosminiai vaizdiniai padėdavo jiems kalbėti apie abi tuo pačiu metu.
Kad ir kada gyventumei, Viešpaties diena nežada nieko gero, jei priklausai Babilonui. Tačiau yra gera naujiena: jei lauki Dievo karalystės, Viešpaties diena byloja apie tremtinių grįžimą į Jeruzalę. Čia pranašai vėl pasinaudoja kosminių vaizdinių poezija. Jai nusakyti jie regi Naująją Jeruzalę, tarsi naują Edeno sodą, jame visa žmonija gyvena taikoje vieni su kitais ir su gyvūnais. Čia yra ir naujas mesijinis karalius, atkuriantis Dievo karalystę atnaujintoje kūrinijoje.
Pranašystė – žinia čia ir dabar
Biblinės pranašystės yra susijusios pirmiausia ne su ateitimi, nors kažkiek ir to yra, bet jos susijusios su žinia, kurią Dievas nori per konkrečius žmones pasakyti čia ir dabar. Pavyzdžiui, kalbama Bažnyčios kontekste, kad turi atsirasti šių dienų pranašų. Aišku, su Jonu Krikštytoju baigėsi Senojo Testamento pranašų laikotarpis. O Naujasis Testamentas yra pasakojimai apie Jėzų, Jėzaus biografijos, tada laiškai, ir galiausiai paskutinė knyga, vadinama arba Apokalipse, arba Apreiškimu.
Ankstyvojoje krikščionybėje buvo labai dažnai kalbama apie du kelius – kelią į gyvenimą ir kelią į mirtį. Kitų pasirinkimų nėra. Arba tu po truputį suki link mirties, amžinos atskirties nuo Dievo, nužmogėjimo, praradimo to tikslo, kam tu esi sukurtas, arba tu eini link gyvenimo. Tai reiškia tapimą tikresniu žmogumi ir ėjimą arčiau Dievo.
Pranašai ir Izraelio karaliai
Pranašai nebuvo labai mėgstami žmonių. Niekas nenori būti kaltinamas ar raginamas atgailauti. Pranašai yra tarsi tiltas tarp buvusios Izraelio istorijos, apie ką mes skaitome Pradžios knygoje, Išėjimo knygoje ir taip toliau, link dieviškojo išgelbėjimo plano įgyvendinimo Jėzuje. Jie yra tarsi tiltas, kuris sujungia Senojo Testamento istoriją ir pasakojimą su Jėzaus istorija ir pasakojimu, nes Jėzus labai dažnai cituoja pranašus.
12 iš 15 pranašų knygų prasideda tam tikromis istorinėmis nuorodomis, kuriose pasakyta, kokiu laiku gyveno tas pranašas. Izraelio karaliai buvo kitokie negu kitų tautų karaliai. Pavyzdžiui, Egipto karaliai buvo laikomi dievais, kurie nužengė į šią žemę, jie patys reikalavo dievų statuso, ir jiems būdavo žmonių teikiamas dievų statusas. Izraelis turėjo įsitikinimą ir tebeturi: aišku, kad vieną Dievą tegali garbinti, daugiau nieko. Negalima garbinti jokio žmogaus.
Izraelio karaliai buvo suprantami kaip žmonės, kurie vedė tautą. Bet jie – žmonės. Jie gali klysti. Jie nėra nei dievai, nei pusdieviai. Reikia padėti jiems susigaudyti, pasakyti, kas yra ne taip. Ne visi tai galėjo padaryti, bet pranašai tokią funkciją turėjo, ir tie karaliai nebūdavo patys sau. Jie turėdavo valdžią virš savęs, ir ta valdžia virš jų būdavo Dievas. Dievas turi teisę teisti karalių, nes jis neša didelę atsakomybę už tautą.
Įdomu, kad kai kuriuos dalykus mes galime atpažinti Jėzuje. Jėzus atliko tris funkcijas: karaliaus, kunigo ir pranašo. Dėl to kai kuriems ir papiktinimas buvo, kad Jėzus teigė esantis įsikūnijęs Dievas, nes kitų akyse jis buvo tiesiog žmogus. Bet jis apie save sakė, kad yra įsikūnijęs Dievas.
Pagrindinės žinios iš pranašų
Trys dalykai iš pranašų knygų: Dievui rūpi teisingumas, Dievui tai yra svarbu, Dievui nenusispjauti, kaip žmonės elgiasi – ar jie „pražiūri" teisingumą, ar jį įgyvendina. Izraelis yra pašauktas laikytis aukštesnio teisingumo standarto nei aplinkinės tautos. Antra įžvalga, kad Dievas pyksta dėl blogio. Jam vėlgi nėra nusispjauti į žmonių daromą blogį. Galiausiai: teisingumas bus atstatytas.
Pranašai skiria daug vietos tam, kaip Dievas demaskuoja blogį tarp Izraelio ir aplinkinių tautų. Dievo žodis yra intensyvus, tačiau atskleidžia, kaip labai Dievui rūpi jo pasaulio gerumas. Dievas pyksta dėl blogio, jo teisingumas turi būti galiausiai įgyvendintas. Bet mūsų nuodėmė ir mūsų paklydimai, tuo pačiu ir Izraelio tautos paklydimai, nėra paskutinis dalykas.
Dievas žada viltį ir teikia mums pažadą, kad tuos dalykus galima išspręsti ir kad jis turi viltį ne tik savo tautai, bet turi viltį visam pasauliui ir visoms tautoms. Pranašai per tai veda link to, kuriame tos viltys ir išsipildo – tai yra Jėzuje. Tokie yra pranašai.
Pagal Lauryno Jacevičiaus laidą „Apologetika" parengė Marius Kundrotas.