Ričardas Garuolis kalbina Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį Gintarą Songailą.
Ričardas: Mūsų pašnekovas yra vienas iš 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, kurie įkūrė Sąjūdį. Tai įvyko prieš 35 metus, birželio 3 dieną, Mokslų akademijos salėje Vilniuje. Iš 35 iniciatorių dabar turime tik 17 gyvų. Sąjūdis atvedė Lietuvą į Nepriklausomybės atstatymą, į savo valstybės atkūrimą. Dabar vertiname tą 35 metų laikotarpį. Kaip Jums atrodo paskutiniai įvykiai Lietuvoje? Tarkime, daugybinės pilietybės pasiūlymas? Mano jauna pažįstama pasakė: tai labai gerai, nes turėsime ir Anglijos, ir Amerikos pilietybę, ir galėsime naudotis visomis teisėmis. Tai gal reikia eiti ir balsuoti, kaip jūs manote?
Valstybės atkūrimo idealas ir dabartinės tendencijos
Gintaras: Tuomet, prieš 35 metus, idealas buvo valstybės atkūrimas. Lietuvos valstybė kaip būdas, kad lietuvių tauta turėtų ateitį, kad galėtų klestėti šalies gyventojai ir pagrindinė tauta, ir kiti, kad būtų tam tikras įrankis, garantuojantis tautos gerovę, išgyvenimą, ateitį, kultūrą, švietimą, kitas gyvybines funkcijas. Jau 20 metų stebimas toks reiškinys kaip išvalstybinimas, Sąjūdžiui priešingas kelias, ir vienas iš išvalstybinimo būdų yra ta siūloma daugybinė pilietybė. Tokį dalyką gali siūlyti tiktai asmenys, kurie nesupranta, kas yra valstybė, arba nenori suprasti, arba tai jiems nėra svarbu.
Daugybinės pilietybės problema
Gintaras: Kur čia problema? Pilietybė yra tam, kad nustatytų išskirtinį asmens ryšį su valstybe. Tai siekiama paversti antraeiliu dalyku. Aišku, labiausiai daugybinės pilietybės koncepcija susikerta su pareiga ginti savo valstybę. Piliečių pareiga – ginti savo valstybę. Betgi gali neginti savo valstybės, gali ginti kokią nors kitą. Tai yra akivaizdus valstybės griovimas. Matome du valdančiųjų veidus. Vienas veidas nukreiptas į Ukrainą, kur reikia ginti ukrainiečius. O čia, Lietuvoje, galima griauti. Toks būtų mano komentaras.
Ričardas: Esu kalbėjęs su emigrantais, kurie gyveno Anglijoje. Kai tik įvyko „Brexitas", jie labai susirūpino, kad gali prarasti teises kaip Europos Sąjungos piliečiai Didžiojoje Britanijoje, kurioje jie norėjo toliau gyventi. Gal politikai atsižvelgė į tai, kad užsienyje gyvena daug jų rinkėjų?
Gintaras: Pirmiausiai reikėtų paaiškinti, ką reiškia Europos Sąjungos pilietybė. Tokios nėra. Yra kiekviena Europos Sąjungos šalis narė, jos piliečiai. Jie turi teisių visoje Europos Sąjungos erdvėje. Tai nėra politinės teisės. Teisės rinkti Prancūzijos parlamentą Lietuvos pilietis neturi. Jei lietuviai nori tapti lojaliais Prancūzijos piliečiais, kad galėtų balsuoti, kad galėtų ginti Prancūziją, tai jie išsižada išskirtinio ryšio su Lietuva kaip valstybe. Jeigu šito nenori, jie visus patogumus turi.
Gintaras: Jeigu kalbame apie patogumus, tai kodėl tada įsivaizduojame dviejų kategorijų piliečius? Vienus piliečius, kurie turi tik patogumus, o kitus piliečius, kurie turi ir pareigą ginti savo valstybę, mokėti mokesčius ir taip toliau. Taip negali būti. Seimo stalčiuose seniai guli kompromisinių lietuvio paso įstatymų paketas. Pagal jį lietuvių kilmės asmuo gali įsigyti kitos šalies pilietybę ir išsaugoti savo ryšį su Lietuvos valstybe, įsigydamas lietuvio pasą, kuris suteikia visas teises Lietuvoje, išskyrus politines, bet taip pat ir teisę greitai atstatyti savo pilietybę. Jeigu tu grįžti į savo šalį, čia pagyveni, gali prisiimti atsakomybę už jos likimą. Panašiai yra Izraelyje.
Pilietybė ir lojalumas valstybei
Ričardas: Tarkime, aš gyvenau daugiabučiame name. Aš pardaviau tą namą, įsikėliau į kitą namą, bet mokesčių nemoku. Negyvenu tame daugiabutyje, bet kai susirenka bendrija, renka savo pirmininką, aš turiu teisę dalyvauti, išsakyti savo balsą ir išrinkti valdžią, kuri man įtakos neturi, nes aš gyvenu kitoje bendrijoje. Aš taip suprantu, ir su ta pilietybe taip išeina. Ar aš klystu?
Gintaras: Ši analogija teisinga, tik tiek, kad valstybė nėra daugiabutis pastatas, valstybė – daug sudėtingesnis organizmas, socialinis organizmas, socialinių institucijų sistema. Ir čia yra svarbu būti susaistytam su tuo realiai gyvenančiu socialiniu organizmu tam, kad galėtumei priimti sprendimus atsakingai arba bent atsakingiau, negu sutraukęs visus saitus, gyvendamas kažkur kitur. Tai dabar ir Konstitucijoje numatyta, kad būna atskirų atvejų, sakykime, tremtis. Kai okupacijos metu žmonės buvo priversti išvykti ir priimti kitos šalies pilietybę. Tai tais atvejais daromos išimtys ir dabar.
Gintaras: O dabar, sakykime, esant nepriklausomai valstybei, išvažiavusiems žmonėms į Ameriką suteikti teisę taip pat turėti daugybinę pilietybę, ką gi tai reikštų? Tai reikštų, kad, priimdamas Amerikos pilietybę, prisiekdamas Amerikai, tu prisižadi atsisakyti visų ryšių su kitomis valstybėmis. Tai čia yra itin žalinga iniciatyva ir iš tikrųjų labai piktybinė iniciatyva. Nesvarbu, kad valdantiesiems pavyksta suklaidinti didelę dalį žmonių per patogumą, per hedonistinės ideologijos prizmę, per individualizmą, kad viskas turi būti taip, kaip man patogiau. Tik išskyrus atvejus, kai man reikia pagalbos. Tada būtų gerai, kad kažkas manimi pasirūpintų.
Gintaras: Jeigu tu gali pasirinkti, reiškia arba tu tada nesi iš viso susijęs su niekuo, arba tu meluoji, kad iš tikrųjų tu esi susijęs su kita valstybe. O Lietuva tau tiktai dėl patogumo. Na, dantis atvažiuoti pasitaisyti pigiau.
Ričardas: Tai gal čia kaip daugpatystė? Įsipareigoju vienai moteriai, kad gyvensiu su ja iki gyvos galvos. Paskui nuvažiuoju į kitą valstybę, su kita susituokiu ir lygiai tą patį pasakau jai...
Gintaras: Ši antra analogija veikia, kad suprastume lojalumo, ištikimybės principą. Kas nors galėtų ginčytis: kodėl gi mums nepereiti prie daugpatystės? Gal taip irgi patogiau, tuo labiau, kad yra islamo valstybės, kur tokia sistema veikia ir tos tautos greičiau dauginasi. Bet esmė ta, kad daugybinė pilietybė prieštarauja valstybės prigimčiai, nes valstybė – tai jos piliečiai, kuriuos saisto išskirtinis ryšys būtent su šia valstybe, o ne su kita. Tai čia dar blogiau, negu daugpatystė, daugybinė pilietybė griauna patį valstybės principą.
Ričardas: Kaip suprantu, tas daugybinę pilietybę turintis Lietuvos pilietis, galės užimti valstybines pareigas?
Gintaras: Taip, o kodėl gi ne? Aišku, dabar Konstitucija nustato, kad Seimo nariai negali būti ištikimi kitoms valstybėms. Buvo ir tos lenko kortos ginčas, bet Konstitucinio Teismo taip ir nepasiekė.
Ričardas: Tai įstatymus mums leis kitų šalių piliečiai?
Gintaras: Taip, viskas vedama į absurdą.
Kitos grėsmės Lietuvos valstybei
Ričardas: Kokias dar grėsmes valstybei matote?
Gintaras: Visa dabartinės valdžios politika veda ne tik link išvalstybinimo, bet ir į tokią laisvę, kuri griauna. Laisvę nuo šeimos, laisvę nuo valstybės, laisvę nuo savo kultūros, nuo kalbos. Tai yra kairuoliška ideologija, kuri apsimeta liberalia, ir mes stebime sugrįžimą į tironiją, kai net ir iškovotas viešumas, net ir iškovota laisvė, saviraiškos laisvė, mėginama slopinti. Kad ir Virginijaus Savukyno atveju. Pasirodo, jis neturi teisės kritikuoti valdžios, nes yra žurnalistas.
Gintaras: Yra kitas atvejis. LRT vadovė mėgino represuoti docentę Jolantą Mažylę. Siekta ją išmesti iš darbo. Už ką? Už tai, kad ji nuėjo į kažkokią televizijos laidą. Nieko ten blogo nepadarė. Sudalyvavo, pristatė knygą. Bet negalima, ta televizija – bloga, nesvarbu, kad ji veikia legaliai. LRT vadovė sau leidžia nuspręsti, kad į vienas laidas galima eiti, į kitas negalima. Ir jeigu žmogus nuėjo į kažkokį kitą televiziją, tai jį reikia išmesti iš darbo. Ar čia – laisvė?
Žmogaus orumas ir bendruomenė
Gintaras: Žmogaus orumo principas deklaruojamas, bet realiai neginamas būtent tų vadinamų laisvės šauklių, nes žmogaus orumas nėra atskiriamas nuo bendruomenės, kurioje tu gyveni. Nuo tautos, nuo jos kultūros tradicijų. Laisvas žmogus negali būti laisvas nuo visų ryšių su kitais žmonėmis ir orus jis gali būti tiktai ryšyje su kitais žmonėmis. O kai ištraukiame žmogų iš kosmoso, tai yra kelias į nelaisvę, ir dabar tas itin akivaizdu.