Karaliui Saliamonui galima pavydėti, nes kartą jam pasirodęs Viešpats tarė: prašyk, ko nori. Kas nenorėtų gauti tokio pasiūlymo iš Dievo? Tačiau, nors toks pasiūlymas skamba viliojamai, jis atskleidžia ir prašančiojo širdį, gavus tokį pasiūlymą. Ką jūs atskleistumėte esant savo širdyje?

Saliamono prašymas ir Dievo atsakymas

Saliamonas paprašė išminties, ir Dievas jam atsakė: kadangi tai yra tavo širdyje, ir tu neprašei nuosavybės, turto, garbės ar savo priešų gyvasties ir neprašei net ilgo gyvenimo, bet prašei sau išminties ir žinojimo, kad pajėgtumei valdyti mano tautą, kurios karaliumi tave esu padaręs, tai duodu tau išmintį ir žinojimą. Duosiu tau taip pat ir turtų, ir nuosavybės, ir garbės, tiek, kiek nė vienas pirm tavęs buvusių karalių nėra turėjęs, ir nė vienas po tavęs neturės (2 Met 1, 11–12).

Saliamonas gavo išminties. Istorija yra puiki to liudytoja. Jauna Saliamono širdis troško Dievo ir Jo išminties, ir tol, kol ir toliau to trokš, turėjo būti saugus. Gavęs išmintį, Saliamonas pradėjo darbuotis. Jis buvo jautrus Dievui ir uolus Jam paklusti. Pastatęs Dievo šventyklą, jis išgirdo tokius Dievo žodžius: Aš išklausiau tavo maldos ir išsirinkau šitą buveinę sau, kad ji būtų aukos namai. O tu, jeigu taip elgsiesi mano akivaizdoje, kaip elgėsi tavo tėvas Dovydas, ir, laikydamasis mano įstatų ir įsakų, darysi visa, ką esu tau įsakęs, Aš padarysiu tavo karališką sostą tvirtą, kaip esu padaręs sandorą su tavo tėvu Dovydu, tardamas: nestigs tau niekada palikuonio, valdančio Izraelį.

Bet jeigu nusigręšite ir paliksite mano įstatus ir įsakymus, kuriuos jums daviau, eisite ir tarnausite kitiems dievams, garbinsite juos, tada išrausiu žmones iš šito krašto, kurį esu jiems davęs, ir šiuos namus, kuriuos aš pašvenčiau savo vardui, išmesiu iš akių, ir paversiu juos pajuokos patarle ir priežodžiu visoms tautoms. O prie šių namų, kadaise taip didingų, kiekvienas praeivis baisėsis ir klaus, kodėl Viešpats taip pasielgė su šiuo kraštu ir šiais namais? Ir jiems bus atsakoma: kadangi jie paliko Viešpatį, savo protėvių Dievą, kuris išvedė juos iš Egipto, ir prisirišo prie kitų dievų, juos garbindami ir jiems tarnaudami, todėl jis atsiuntė jiems visas šias nelaimes (2 Met 7, 17–22).

Dovydo pavyzdys – santykiai viršija paklusnumą

Čia Dievas ne veltui pamini Saliamono tėtį Dovydą. Dovydas buvo ne tik paklusnus, bet ir žmogus pagal Dievo širdį. Jis buvo autorius tokių psalmės žodžių, kaip „Viešpats yra mano Ganytojas ir man nieko netrūksta". Arba „kurgi galėčiau pabėgti nuo Tavo dvasios ir atsitolinti nuo Tavo artumo" ir „ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį. Išmėgink mane ir žinok mano mintis. Pažiūrėk, ar einu klystkeliu ir vesk mane amžinuoju keliu". Dovydas vertino santykius su Dievu ir žinojo, kad ne iš paklusnumo ateina gyvenimas.

Paklusnumas yra labai svarbus išsilaikant gyvenimo kelyje, tačiau jis nėra gyvenimas, ir kartais žmonės galvoja: jei tik laikyčiausi įsakymų, tai jie kaip stebuklinga piliulė viską sutvarkys, ir aš turėsiu gyvenimą. Tačiau šioje Visatoje santykiai taip neveikia. Mūsų gyvenimą sudaro ne tik elgesys, bet ir jo motyvai, tikslai ir troškimai. Kai yra paliečiamas tas gilesnis šaltinis, tai ir visiems matomi veiksmai išplaukia natūraliai.

Ir čia Dievas kviečia Saliamoną sekti jo tėvo Dovydo keliu. Šis turėjo nuo visų paslėptą santykį su Kūrėju ir jį uoliai puoselėjo. Jo geri darbai ir paklydimai buvo tik gilesnio ryšio su Dievu atspindys.

Saliamono širdies nusigręžimas

Istorija liudija, kad, Saliamonui pasenus, jo žmonos nugręžė jo širdį į kitus dievus, ir jo širdis nebebuvo ištikima Viešpačiui, kaip buvo jo tėvo Dovydo širdis. Saliamonas sekėsi sidoniečių deive Aštarte ir amoniečių pasibjaurėjimu Milkomu. Taigi Saliamonas darė, kas buvo pikta Viešpaties akyse ir ištikimai Viešpaties nesekė, kaip jo tėvas tai darė (1 Kar 11, 4–6).

Pastebėkite, kad viskas prasidėjo, kai širdimi Saliamonas nusigręžė nuo Dievo. Na, o tada viskas tapo matoma ir elgesyje. Saliamonas nesekė širdimi Dievu, kaip tai darė jo tėvas. Jis pradėjo daryti klaidas, ir tos klaidos buvo skaudžios ir gilios, nes jau nebebuvo Dievo Dvasios, kuri galėtų jas gydyti. Saliamonas nėjo savo tėvo keliu. Jo širdis nusigręžė nuo Dievo.

Mokytojo knygos išpažintis

Vienoje iš savo knygų – Mokytojo knygoje – Saliamonas taip aprašė savo patirtį: tariau širdyje – puiku, leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų, bet tikėk manimi, ir tai buvo trapus rūkas. Apie juoką sakiau – kvailystė, apie džiaugsmą – kas iš to? Sumaniau ištirti, kaip paskatinti savo kūną vynu. Nors mano širdis ir buvo užsiėmusi išmintimi, ryžausi atsiduoti kvailystei, norėdamas suprasti, ar gera tai mirtingiesiems daryti per keletą jų gyvenimo po dangumi dienų.

Ėmiausi darbų, stačiau namų, veisiausi vynuogynų, įsirengiau sodų bei parkų ir pasodinau juose visokių rūšių vaismedžių. Įsitaisiau vandens tvenkinių savo augančio miško medžiams laistyti. Įsigijau vergų ir vergių. Vergai gimė ir mano namuose. Turėjau taip pat ir didžiules galvijų bandas bei avių kaimenes. Didesnes, negu visų buvusių prieš mane Jeruzalėje, susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valdų turtus, apsirūpinau dainininkais, vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių. Taip tapau didis.

Viršijau visus, buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, ir išmintis manęs nepaliko. Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau, nei savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai suteikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą. Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai buvo rūkas ir vėjų vaikymasis, nebuvo nieko naudinga po saule (Mok 2, 1–11).

Išmintis be Dievo – sunkus jungas

Saliamonas pasirinko nepaklusnumo Dievui gyvenimą, tačiau pastebėkite iš jo žodžių, kad išmintis jo nepaliko. Jis ir toliau sėkmingai plėtojo verslą. Jis ir toliau stiprino savo valstybę. Tačiau jis apleido Dievą, ir ta išmintis tapo niūri, slegianti ir, užuot spinduliavusi gyvenimu, ji pradėjo skleisti mirtį.

Po Saliamono mirties Izraelio tautos atstovai atėjo pas jo sūnų Rehabeamą su prašymu: tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą, tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą ir jo uždėtą sunkų jungą, ir mes tau tarnausime (1 Kar 12, 4). Štai, iš kur tas spindesys ir klestėjimas. Saliamonas buvo išmintingas, nepasiginčysi, tačiau jo išmintis tapo priespauda ir sunkiu jungu jo paties tautiečiams. Kai tai įvertini, pradedi suprasti, iš kur ta karališka prabanga ir ekonominis klestėjimas. Dievas niekada neplanavo, kad Jo teikiama išmintimi bus pasinaudota Saliamonui išnaudoti kitus.

Vaikščiojimas Dievo ir šeimos keliais tapo svetimas. Jis paliko, prisimenant Edeno sodą, Gyvenimo medį, ir pasirinko valgyti, siekdamas išminties, tik nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Tačiau mums gyvenime reikia ne tik išminties, ne tik sugebėjimo atskirti gerą nuo bloga. Atsiskyrus nuo Dievo mūsų išmintis tampa kitų išnaudojimu, savimeile ir gudrumu, kad galėtumėme vaikščioti gėrio keliais ir nesirinkti blogio. Mums reikia ne tik išminties. Mums reikia ir santykio su Dievu.

Pasirinkimas tarp gyvenimo ir mirties

Tą dieną, prieš patikėdamas žydų tautai Pažadėtąją žemę, Mozė kalbėjo tokius žodžius: štai šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysiesi Viešpaties Dievo įsakymų, kuriuos šiandien tau duodu, mylėsi Viešpatį, savo Dievą, eisi Jo keliais, laikysiesi Jo įsakų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus. O Viešpats, tavo Dievas, tave laimins krašte, kurio eini paveldėti. Tačiau, jei tavo širdis nusigręš, neklausysi ir būsi išvestas iš kelio garbinti svetimų dievų ir jiems tarnauti, šiandien tau pasakau, kad tikrai žūsite, ilgai neišliksite žemėje, kurios, pereidami Jordaną, einate paveldėti.

Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, Jo balso klausydami ir Jam atsiduodami (Įst 30, 15–21).

Šis perspėjimas tinka ir mums. Rinkimės gyvenimą, mylėkime Dievą, puoselėkime santykius su Juo ir vaikščiokime Jo išmintingais keliais, kurie reikš palaimą jums patiems ir jūsų aplinkiniams. Nepagalvokime, kad mums reikia tik išminties, ir mes vien jos pagalba susikursime gerovę. Mums reikia žinių ir išminties. Tačiau išmintis niekada neturėjo būti naudojama viena. Ji visada turėjo būti naudojama santykyje su Dievu.