Senajame Testamente bene svarbiausias žodis yra sandora. Žinoma, yra ir kitų svarbių žodžių, be kurių neapsieitų joks pasakojimas apie Dievą ir žmogų. Tačiau žodis „sandora" geriausiai atskleidžia visą Biblijos teologiją, sandarą, viską paaiškina, ir, jei supranti sandoros idėją, gali suprasti ir visos Biblijos prasmę.
Kas yra sandora?
Sandora apibūdina Dievo charakterį. Ji leidžia suprasti, kodėl Dievas sukūrė visą pasaulį. Sandora atskleidžia, kaip žmonės turėjo sugyventi tarpusavyje, ir sandora paaiškina, kaip Dievas ketina vėl atkurti santykį su žmonija. Biblija yra pasakojimas, o kiekviename pasakojime yra tam tikra tema, siužetas ir minčių seka. Taigi Biblijoje atskleidžiamas didingas planas, kaip ištikima meilė bus grąžinta į visus žmogiškus santykius.
Pagrindiniai sandoros istorijos veikėjai
Pagrindiniai šio pasakojimo veikėjai yra Adomas ir Ieva, pirmieji Dievo sūnus ir dukra, sukurti pagal Dievo atvaizdą, kuriems buvo patikėta Dievo šlove pripildyti visą Žemę bei ja ištikimai rūpintis. Tada ir Abraomas, ir Sara – pasirinkti žmogiškieji indai, per kuriuos gims sūnus, kol galiausiai į pasaulį ateis pažadėtasis Dievo Sūnus.
Abraomui ir Sarai gimė Izaokas – pažado arba sandoros Dievo sūnus, Izaokui ir Rebekai gimė Jokūbas, vėlgi sandoros Dievo sūnus, o iš Jokūbo išaugo visa Izraelio tauta, kuri Senajame Testamente irgi yra vadinama Dievo sūnumi. Hebrajai buvo pasirinkti iš visų žemės tautų būti kolektyviniu Dievo sūnumi. Pats žymusis Dovydas buvo vadinamas Dievo sūnumi, ir šis pavadinimas buvo susietas su jo, kaip pateptojo karaliaus, vaidmeniu.
Na ir galiausiai Jėzus, ilgai lauktas Abraomo sūnus, Dovydo sūnus, Dievo Sūnus pažadėtasis, kuris užims Adomo apleistą vietą ir vėl žmoniją atstatys į pirminį statusą arba, cituojant Matą, Dievas tapo Dievo Sūnumi, kad atliktų visa, kas reikalinga teisumui. Pasak kitos Evangelijos autoriaus, Luko, Dievas tapo Dievo Sūnumi, atsimindamas savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui. Ši citata yra užrašyta Luko Evangelijos pirmame skyriuje, 72–73-oje eilutėje.
Tęsiant Evangelijų autorių mintis, apaštalas Jonas rašo, jog Dievas tapo Dievo Sūnumi, kad atskleistų, jog Dievas taip pamilo pasaulį, kaip yra paliudyta sandoros, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kaip ir buvo žadėta, kad kiekvienas, kuris jį tiki kaip į naują Dievo Sūnų, Adomo vietoje nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą kaip ištikimi sandorai Dievo sūnūs ir dukterys. Čia citata, paimta iš Jono Evangelijos 3-o skyriaus 16-tos eilutės.
Tai yra trys skirtingi būdai pasakyti vieną ir tą patį. Dievas tapo Dievo Sūnumi tam, kad liktų ištikimas su žmonėmis sudarytai sandorai, arba iš esmės – sau pačiam, ir mus grąžintų į meile grįstus santykius su savimi ir su vienas kitu.
Septynios sandoros istorijos dalys
Jei būtų galima, tai visą Bibliją suskirstyčiau į kokias septynias dalis, kurios leistų lyg iš paukščio skrydžio pažvelgti į sandoros istoriją.
Pirmojoje dalyje pacituočiau apaštalo Jono žodžius, jog Dievas yra meilė (Pirmas Jono laiškas, 4-o skyriaus 8-a eilutė). Dievas visada yra ir buvo socialinė būtybė, kuri nuo neatmenamos amžinybės gyveno kaip į kitą orientuotas ir dėl kito pasiaukojantis, bendruomeninis vienetas, kurį galima būtų pavadinti dangišku trejetu, arba, kaip tai daugeliui yra įprasta, dangiška Trejybė.
Antroji dalis – sukūrimas, kuris yra fizinis Dievo meilės išpildymas, išraiška. Dievas, kadangi yra meilė, sukūrė kitus, panašius į save, laisvus, su kuriais galėtų dalintis bendru gyvenimu. „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą", kalbėjo vienas iš jų pasakojime apie žmogaus sukūrimą (Pradžios knygos 1-o skyriaus 26-os eilutės). Taip į dangiškos Trejybės bendrystę buvo pakviesta ir visa kūrinija.
Trečioji dalis. Ta pati meilė, kuri skatina Dievą sukurti žmogų, įkvepia Dievą padaryti viską, kad žmogų išgelbėtų, jei tam atsiras poreikis. Dievas buvo pasiruošęs likti ištikimas žmogui, net jei žmogus pasirinks būti neištikimas. Jam tai yra dieviškos sandoros esmė. Visi dieviškos Trejybės nariai dar prieš kūrinijai atsirandant sudarė taikos arba ramybės sandorą, ir kiekvienas iš jų sutiko su unikaliu vaidmeniu šiame naujame kūrybos ir išganymo projekte. Pranašas Izaijas taip rašė: nors kalnai imtų kilnotis ir kalvos svirduliuoti, tačiau manoji meilė niekada nuo tavęs nesitrauks, manoji ramybės sandora nesusvyruos (pranašo Izaijo knyga 54-o skyriaus 10-a eilutė).
Ketvirtoji dalis – sandoros pažadas. Čia mes prieiname prie to, ką Biblija vadina išganymo paslaptimi, ir kas turima omenyje kalbant apie Jėzaus auką dar prieš pasaulio sukūrimą. Dievas yra meilė ir dėl to pažadėjo visiškai solidarizuotis su sandorą sulaužiusia žmonija. Pagal sandorą buvo būtina, kad pats Dievas taptų žmonijos dalimi. Vienas iš dieviškos Trejybės narių turės ateiti į mūsų pasaulį ir tapti Dievo Sūnumi, kad išstovėtų ten, kur suklupo Adomas, ir taip žmoniją atpirktų iš vidaus. Biblijos Senasis Testamentas yra lyg sandoros dokumentas, kuriame yra pažadai ir pranašystės apie pažadėtojo atėjimą.
Penktoji dalis – sandoros žmonės. Imdamasis konkrečių veiksmų, įgyvendindamas ramybės sandorą Dievas suburia tautą, per kurią sandoros pažadai, pranašystės ir įsakymai būtų perduoti visam pasauliui ir per kurią sandoros Dievo Sūnus ateitų į šį pasaulį. Visa tai buvo daroma įgyvendinant didingą planą – susigrąžinti žmoniją ir taip atkurti sandoros meile grįstus santykius.
Šeštoji dalis – sandoros Dievo Sūnus. Dievas ištikimai laikėsi savo pažado ir per Abraomo liniją į mūsų pasaulį atėjo kaip antrasis Adomas. Kristus, kaip pažado sūnus savo gyvenime, išpildė sandorą. Paaukojo save kaip sandoros auką ir prisikėlė iš numirusiųjų, taip nugalėdamas nuodėmę ir mirtį. Jis atsisėdo aukščiausiame Visatos soste, su savimi pasiimdamas ir žmogiškumą, kurį buvo atėjęs atpirkti dabar. Vienas iš mūsų, tas, kokiu Dievo sūnumi turėjo būti Adomas, sėdi Visatos soste, laukdamas mūsų ateinant, kad galėtumėme kartu su juo karaliauti. Dievas tapo žmogumi, kad susigrąžintų žmoniją į ištikimą, meile grįstą santykį.
Septintoji dalis – sandoros bendruomenė. Per savo ištikimą sandoros sūnų Dievas įkūrė sandoros bendruomenę, kurią mes vadiname Bažnyčia. Bažnyčios paskirtis yra dalintis su pasauliu žinia apie ištikimą Dievo meilę, tai yra Evangelija. Sulaužyti bet kokį priešiškumą ir parodyti, kaip bendravimas Kristuje atrodo dieviškos sandoros šviesoje.
Amžinoji sandora – Dievo meilės išraiška
Taip padalinau šią sandoros istoriją, kuri daugiau ar mažiau atskleidžia Dievo planą žmonijai. Žinau, kad mums apie sandorą klausytis nėra įprasta, ir girdėti tokius žodžius kaip „sandoros ištikimybė", „sandoros sūnus", „sandoros pažadai", „sandoros bendruomenė" ar „dieviška sandora" nėra kasdieniška. Sandora yra labai dažnas ir suprantamas Senojo Testamento terminas, kuris reiškia santykį, kuriam Dievas yra visiškai pasišventęs ir atsidavęs.
Todėl viskas, kas yra susiję su Dievo veikimu dėl žmogaus, iš esmės yra sandoros išraiška, nes Dievas nuolatos gyveno ištikimos meilės aplinkoje kaip dieviška Trejybė. Ir šios meilės kontekste Dievas siekia kurti ir atkurti santykius su paklydusiu žmogumi. Biblijoje ši sandora ne kartą yra vadinama amžinąja. Tai reiškia, kad sandora apibūdina tai, kas yra Dievas. Na, o amžinos sandoros esmė yra meilė, kuri yra neatsiejama ir amžina dieviškoji realybė.
Dievo kvietimas į amžinąją sandorą
Dievas per pranašą Izaiją kvietė žmones: „Nagi visi, kurie trokštate, kalbėjo Dievas, ateikite prie vandens. Net jei pinigų neturite. Ateikite, pirkite duonos ir valgykite. Ateikite, pirkite vyno ir pieno be pinigų ir be kainos. Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona ir savo uždarbį už tai, kas nepasotina? Paklausykite manęs ir valgysite tai, kas gera, gardžiuositės skanėstais. Ateikite pas mane rūpestingai. Klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą. Aš amžinąją sandorą su jumis sudarysiu, remdamasis savo ištikima meile Dovydui" (pranašo Izaijo knyga 55-o skyriaus 1–3 eilutės).
Pasakyti, kad sandora yra amžina, tai paprasčiausiai pasakyti, kad santykių integralumas arba ištikima meilė apibūdina realybę pagal pirminį Dievo sumanymą ir kad jos išpildymas yra sukurtas pagal paties Dievo būdą. Amžinoji sandora – tai Dievo širdies atspindys santykyje su žmogumi ir dėl žmogaus. Dievas yra dieviškoji Trejybė, kuri visą amžinybę koegzistuoja meilėje vienas dėl kito.