Jėzus išgydė demonų apsėstąjį, išvarydamas piktąsias dvasias į šalia besiganančias kiaules. Kiaulės žuvo, bet žmogus buvo išgelbėtas. Puiku, ar ne? Kadangi tai nebuvo pirmas toks Jėzaus stebuklas, minia labiau sielojosi dėl pražuvusių kiaulių nei dėl išgelbėtojo gyvenimo. Dauguma apsėstajame matė ramybės drumstėją, o kiaulėse – augantį pelną.

Jėzus žvelgia giliau

Toks tas vargšas ir buvo: ramybės drumstėjas. Buvo bandymų jį suvaldyti, bet viskas veltui. Štai kaip Morkus aprašo šį vargšą ligonį: „Jau daug kartų jis buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nutraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti". Šią ištrauką skaitau iš Morkaus Evangelijos penkto skyriaus, bet Jėzus žinojo ir dar kai ką apie šitą žmogų.

Jis žinojo, kad šis žmogus kiauras naktis ir dienas bastydavosi po kalnus ir kapines, klykdamas ir daužydamas save akmenimis. Tik Jėzus žinojo, kaip tam žmogui skauda. Mes vertiname ir teisiame, dažnai mums net nerūpi ta tiesa, kad kitas nesielgia pagal mūsų nudailintas taisykles, nes naktimis yra slegiamas nerimo, o praeities žaizdos pūliuoja. Gera žinia yra tai, kad Jėzus visą laiką žvelgia giliau. Jis nepateisina, bet supranta, ir tas supratimas gydo. Prieš pančiodami, kaltindami, varžydami ir auklėdami vienas kitą, pasistenkime suprasti. Tada bus lengviau žinoti, kam ir kokio gydymo reikia. Tada labiau mylėsime žmogų, o ne sielosimės dėl asmeninio nuostolio.

Kaltinimų kultūra

Mums lengva matyti kaltę kitame. Mokytojai kaltina vaikus, kad šie nesimoko. Mokinių tėvai kaltina ministrus, kad šie priima kvailus sprendimus. Vadovai kaltina pavaldinius, vaikai – vienas kitą, sutuoktiniai – savo antrąją pusę, ir taip toliau, ir panašiai. Iš pirmo žvilgsnio kaltinimai gali atrodyti kaip realybės įvertinimas ir skatinimas ją keisti, ir tų kaltų, žinoma, visada pilna. Tačiau ši smerkimo kultūra skatina nepasitikėjimą ir susvetimėjimą. Ir liūdniausia, kad tai nepastebimai užvaldo net ir mūsų bažnyčias, ir daugeliui nejučiomis kyla klausimas: nejaugi ir Dievas toks pat?

Jėzus nekaltina

Evangelijose aprašyta istorija, kai pas Jėzų atvedė paleistuvyste kaltinamą moterį. Jėzus pasiūlė pirmam mesti kaltinimų akmenį tam, kuris jaučiasi esąs be nuodėmės. Visi nuleido rankas ir jose laikytus akmenis. Liko tik Jėzus ir moteris. Jėzus paklausė moters: kur visi tie, kurie tave smerkia? Moteris, pakėlusi galvą ir apsižvalgiusi, atsakė: jų nebėra. Ir tada Jėzus pasakė: Aš irgi tavęs nekaltinu. Šią istoriją galite rasti Jono Evangelijoje, aštuntame skyriuje.

Vienintelis Jėzus galėjo ilgai pamokslauti, vardindamas moters prasižengimus ir bandydamas ją atvesti į protą. Bet Jėzus nekaltino. Mes kaltiname, nes bijome, kad staiga visi aplink ims ir pasileis. Jei to nedarysime, ir dorovės standartai visiškai išnyks. Jėzus nebijojo. Jis nekaltino moters, nes abu žinojo, kas yra kaltas. Jėzus moterį padrąsino eiti be kaltės jausmo ir nebegrįžti į ankstesnį gyvenimą. Apie klaidas kalbėti reikia. Bėda, kai per jas mes dažnai jau nebematome žmogaus ir nebemokame drąsinti vienas kito geriems dalykams.

Ar Dievas žiaurus?

Kodėl Jėzus leido išvarytiems iš žmogaus demonams apsėsti kiaules ir vėliau jas pražudyti? Vieniems Jėzus grąžina sveiką protą, o iš kitų atima pragyvenimo šaltinį. Ta pati situacija, tačiau vieniems Jėzus yra geradarys, kitiems – žiaurus valdovas. Tas pats Dievas, ir kaip skirtingai jis gali būti suprastas.

Jėzus mokė, kad Dievas leidžia savo saulei tekėti blogiems ir geriems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Šie žodžiai yra užrašyti Mato evangelijoje, penktame skyriuje, keturiasdešimt penktojoje eilutėje. Dievas myli visus vienodai, Jis myli, kai duoda, ir kai atima. Tai mums sunkiai suvokiama, nes meilę ir geranoriškumą suprantame tik kaip davimą ir leidimą. Kiekvieną „ne" ir kiekvieno trukdžio tariamam dvasiniam augimui pašalinimą priimame kaip asmeninį įžeidimą, Dievo „užsisėdimą" ant mūsų.

Netektis kaip palaima

Žinoma, kiaulės metėsi nuo skardžio ir prigėrė ežere, nes Dievas leido tam nutikti. Tačiau nepamirškime, kas buvo paleistas nuo grandinės. Biblija sako, tai padarė priešas. Tai jis, priešas pakišo kiaulę, ir daugelis per netektį nepastebėjo galimos palaimos. Piktoji dvasia ateina naikinti ir griauti, bet pirmiausia paprašo Jėzaus leidimo. Šis mandagus sadistas negali daryti ko panorėjęs. Dievas vis dar nustato taisykles. Tamsa mus nugali, jei pasiduodame minčiai, jog Dievas yra mūsų priešas. Ne, jis tas pats mylintis gydytojas.

Netektis santykyje su Jėzumi yra galima palaima. Panašiai kaip palaima, be jo, yra galimas prakeikimas. Kiaulių netektis galėjo tapti palaima. Galėjo, bet daugeliui ši palaima taip ir neatėjo. Jie ieškojo kaltų ir, žinoma, buvo užvaldyti nepasitenkinimo ir pykčio. Jie atstūmė Jėzų.

Nepasiduokime kūniškam troškimui kaltinti kitus savo atgailos ir nusižeminimo sąskaita. Pasirinkite drąsinti ir įkvėpti. Pasirinkite net ir netektyje įžvelgti Dievo veikimą ir vedimą palaimos link.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.