Ričardas Garuolis: Jūs esate Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas. Tų žmogaus teisių asociacijų ir kitokių organizacijų yra labai daug ir dažnai, sprendžiant iš žiniasklaidos, kyla įspūdis, kad žmogaus teisės apsiriboja tik įvairių mažumų – seksualinių, tautinių, rasinių – teisių apsauga. Papasakokite apie savo asociaciją. Kada susikūrėte, kokie tikslai?

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos istorija ir tikslai

Vytautas Budnikas: Lietuvos žmogaus teisių asociacija buvo įsteigta 1990-aisiais metais. Tai buvo pirmoji Lietuvoje oficiali nevyriausybinė organizacija, ginanti žmogaus teises. Iki tol buvo neoficialios organizacijos: Helsinkio grupė, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetai ir kitos. Šios asociacijos deklaraciją pasirašėme 1989-aisiais metais. Ją pasirašė žymūs to meto Lietuvos inteligentai: Justinas Marcinkevičius, Vytautas Martinkus, grupė kunigų, Pranas Račiūnas, Stanislovas Dobrovolskis, Viktoras Petkus. Taigi šią asociaciją tapatinti su kitomis organizacijomis nėra jokio pagrindo.

Tai buvo žmogaus teisių organizacija, kuri buvo pakviesta ginti tikrąsias žmogaus teises. Aktyviai dalyvavome kuriant visą teisinę sistemą – Baudžiamąjį kodeksą, Civilinį kodeksą ir kitus nepriklausomos valstybės teisės aktus. Pirmoji žmogaus teisė – tai teisė gyventi laisvoje, nepriklausomoje valstybėje, turėti savo kalbą, puoselėti savo kultūrą, savo identitetą. Šias teises įgyvendinus, mūsų organizacija tapo lyg ir nebe taip matoma. Po to papūtė nauji vėjai, prisisteigė įvairių organizacijų.

Šiandien nevyriausybinių organizacijų priskaičiuojama apie 16 tūkstančių. Jeigu neklystu, keli šimtai jų pretenduoja ginti žmogaus teises. Iš tiesų daugelis jų jokių teisių negina, tiesiog įsisavina fondų pinigus, imituoja veiklą, kuria problemas, kurios neegzistuoja, dirbtinai jas išpučia. Nes jeigu tų problemų nebus, jos negaus finansavimo.

Ričardas: Jūs kalbate apie rasines, seksualinių mažumų ar kokias problemas?

Vytautas: Mes išskiriame, kad virš trečdalio visuomenės gyvena arti skurdo ribos arba žemiau jos. Bet ar mes iš tų organizacijų girdime apie šias problemas? Ką mes girdime? Visiškai kitokius dalykus – kažkokias seksualines problemas arba dar ką panašaus. Tai visa galima dirbtinai eskaluoti. Ar yra ribojamos seksualinių mažumų teisės, ko neleidžiama? Rengti eisenų, demonstracijų? Leidžiama. Neleidžiama susitikimų, neleidžiama bendrauti? Leidžiama. Neleidžiama turėti žiniasklaidos priemonių? Leidžiama. Turėti savo klubus, savo kavines, restoranus? Viskas leidžiama. Problema daugiau ideologinė, prie kurios priartėsime, jeigu kalbėsime apie Stambulo konvenciją, eskaluojamą viešojoje erdvėje.

Kas yra Stambulo konvencija ir kodėl ji kelia susirūpinimą

Ričardas: Jūs, kaip Žmogaus teisių asociacija, išplatinote peticiją, kurioje raginate pasirašyti prieš šią konvenciją. Kai kurių politikų manymu, tai labai gera konvencija, kuri užtikrintų žmogaus ir ypač moterų teises. Kodėl jūs prieštaraujate?

Vytautas: Pati konvencija kviečia kovai su smurtu prieš moteris. Šis tikslas tikrai yra geras. Bet jei analitiškai, teisiniu požiūriu pasižiūrėtume į konvencijos straipsnius, pamatytume, kad už tos konvencijos slypi visai kitokie tikslai. Pavyzdžiui, konvencijos 3-iame straipsnyje paminėta socialinės lyties sąvoka. Kas tai yra socialinė lytis? Kuo ji svarbi?

38-o Konstitucijos straipsnio trečia dalis socialinius visuomenės narių vaidmenis sieja su biologinės lyčių diferenciacijos principu – su vyro ir moters vaidmenimis, su motinyste ir tėvyste. Konstitucija nenumato vienos lyties asmenų santuokos, o ketvirta dalis akivaizdžiai nenumato ne tik vienos lyties, bet ir skirtingų lyčių partnerystės valstybinės registracijos. Konstitucija registruoja tik santuoką, gimimą ir mirtį. Ratifikavus konvenciją, atsiradus socialinei lyčiai, mes teisiškai pasimestume tame apibrėžime.

Socialinės lyties sąvoka ir jos poveikis Konstitucijai

Faktiškai konvencija reikalauja įtvirtinti požiūrį, kad žmogus nebėra vyras ar moteris, koks ar kokia gimė, kad gali būti ir daugiau lyčių, kad tai gali būti keliasdešimt lyčių, kaip šiuo metu yra Kanadoje, ir kad vyras gali pasivadinti moterimi ir atvirkščiai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Konstitucijos nuostata dėl santuokos ir šeimos tampa negaliojanti.

Ričardas: Pagal Bibliją Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Mokslininkams taip pat, atrodo, turėtų būti aišku, kad kiekviena vyro ir moters ląstelė yra skirtinga. Bet įteisinus socialinę lytį būtų galima apeiti Konstitucijos straipsnį, kad santuoka yra tarp vyro ir moters, kurti alternatyvias „šeimas"?

Vytautas: Reikėtų patikslinti, kad dabar moterų teisėms apginti nuo smurto yra veikiantis Baudžiamasis kodeksas. Veikia Lygių galimybių įstatymas, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas. Tai reikėtų labai atvirai pasakyti visuomenei, kad pagrindinis Stambulo konvencijos tikslas yra tai, kad tos pačios lyties asmenys galėtų tuoktis. Nereikia turėti iliuzijų, kad šis įstatymas gins moterų teises. Jis pirmiausiai gins gėjų, lesbiečių, transvestitų ir kitų dėl lyties neapsisprendusių žmonių „teises".

Konvencijos poveikis švietimui ir tėvų teisėms

11-tas konvencijos straipsnis įpareigoja valstybę remti socialiai konstruojamų vaidmenų tyrimus, susijusius su socialinės lyties sampratos įtvirtinimu. Kitaip tariant, tai ir vadovėliuose, mokyklų švietimo programose vaikams turėtų būti diegiama, kalama į galvą. Mes keliame klausimą: o kaip konstitucinė tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus? Ir štai čia susiduriame su problema. Konvencija reikalauja pakeisti teisės aktus, kurie prieštarauja konvencijai. Jeigu mokyklose būtų dėstoma taip, kaip reikalauja konvencija, o namuose tėvai norėtų auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, mes susidurtume su teisine kolizija.

Be to, 12-as konvencijos straipsnis įpareigoja skatinti vyrų ir moterų socialinio ir kultūrinio elgesio modelio pokyčius, siekiant išnaikinti prietarus, papročius, tradicijas bei visą kitą praktiką, grindžiamą tariamai stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis. Reiškia tai, ką mes suvokiame kaip vyro vaidmenį, bus nepageidautinas stereotipas, kuris turės būti naikinamas. O koks naujas stereotipas bus diegiamas? Mes stovime prie revoliucijos slenksčio. Siekiama naikinti, griauti. Bet ką mes sukursime, to dar nežinome.

Konstitucijos pakeitimas ir referendumo klausimas

Konstitucijoje yra 9-as straipsnis. Jame įtvirtinta nuostata, kad svarbiausi tautos ir valstybės gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Tai jeigu mes manome, kad toks kardinalus pakeitimas kaip lyties ar šeimos sampratos pokytis yra būtinas, turi būti pakeista Konstitucija. Mes – teisiniu požiūriu žmogaus teisėms atstovaujanti organizacija – sakome: jeigu bus pakeista Konstitucija, mes privalėsime to laikytis. Bet klausimas yra: ar bus pakeista Konstitucija, ar bus voliuntaristiškai primesta valia visai tautai ir visai visuomenei gyventi pagal naujas gyvenimo normas, kurių niekas nenori? Niekas nesutiko, nedavė sutikimo ir niekas neatsiklausė. Štai čia pats esminis klausimas. Leiskime referendume nuspręsti, ar žmonės sutinka su tuo, ar nesutinka.

Grėsmė tikėjimo ir žodžio laisvei

Ričardas: Jei teisingai supratau, siekiama panaikinti tikėjimo laisvę ar bent riboti šios laisvės apraiškas?

Vytautas: Taip. Maža to, ratifikavus konvenciją atsirastų galimybė taikyti baudžiamąsias sankcijas už nepripažinimą. Už prisiskirtos lyties tapatybės nepripažinimą gali būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas, kuris netgi nenutraukiamas tuo atveju, jeigu auka atsiėmė savo skundą. Štai tokie dalykai numatyti konvencijoje.

Įsitikinimų laisvė, sąžinės laisvė, žodžio laisvė jau neturės jokių šansų išlikti. Neapykantos kalbos sampratą irgi bus siekiama įtvirtinti įstatymu. Dabar jau mes matome šituos mėginimus drausti piliečiams garsiai reikšti abejones – ne tik ar kito asmens lyties tapatybe, bet ir siauros asmenų grupės pažiūrų teisingumu, nes viešas priešinimasis „išlaisvinimo" ideologijos nuostatoms, kurios dabar jau skelbiamos, bus suprantamas ir vertinamas kaip neapykantos nusikaltimas, nukreiptas prieš minėtos grupės asmenis, o už neapykantos kalbą grės baudžiamasis persekiojimas. Tai numatyta Europos Sąjungos lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių, interseksualų „lygybės" strategija. Ji paskelbta ir oficiali. Kas ja netiki, gali atsiversti, pasiskaityti.

Na, ir galiausiai mes prieiname prie to, kad būtų cenzūruojama žiniasklaida, visų piliečių elgesys ir maldos namų veikla, suvaržyta tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo religinius įsitikinimus. Žmonės prarastų labai daug konstitucinių teisių ir laisvių. Mes turime pasirinkimą. Ar mes atsisakome šių savo teisių? Jeigu atsisakome, tada sakome: „taip, tos konvencijos reikia".

Ričardas: Ką Jūs manote, ką čia dabar daryti?