XFM radijo stoties žurnalistas Ričardas Garuolis kalbina politologą Marių Kundrotą apie pasaulyje vykstančius pokyčius. Keičiasi jėgų centrai. Rusija, į kurios nuomonę būdavo atsižvelgiama, šiuo metu dėl karo Ukrainoje yra atstumtųjų tarpe. Tas karas parodė, kad Rusija nėra tokia stipri, kaip daugelis Vakaruose galvojo. Vieni silpnėja, kiti stiprėja.

Tarpjūrio konfederacijos vizija ir Lenkijos vaidmuo

Ričardas: Atsimenu, tu jau prieš gerą dešimtmetį kėlei Tarpjūrio sąjungos idėją. Sąjungos, kurią sudarytų Baltijos šalys, Baltarusija, Ukraina, Moldova, Lenkija. Dabar vėl pradedama kalbėti apie Rytų Europos centrą, kuris, skirtingai nei Vakarų Europos centrai, iškart pamatė Rusijos grėsmę ir iškart padėjo Ukrainai.

Marius: Iš tikrųjų laikai keičiasi, ir pats Tarpjūrio projektas mano vizijose taip pat kažkiek keitėsi. Tuo metu, kai pradėjau apie tai kalbėti, buvo didelis nepasitikėjimas Lenkija dėl tam tikrų istorinių trinčių. Tad buvo noras sukurti lygiaverčių valstybių bloką. Tai turėjo būti Baltijos šalys, Baltarusija ir Ukraina. Bet šiandien matome, kad Lenkija yra pasveikusi nuo savo praeities imperialistinių užmojų ir nuotaikų. Drauge su Vengrija Lenkija dabar labiausiai atstovauja tautinėms vertybėms, krikščioniškoms vertybėms, prigimtinei šeimai. Tad matome Lenkiją kaip potencialią partnerę.

Dabar jau galima kalbėti apie Tarpjūrio projektą ne tik tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, bet taip pat įjungiant Adrijos jūros pakrantes. Jau galima kalbėti apie tokį bloką, kuris galėtų būti labai rimta atsvara tiek Maskvos imperializmui, tiek Vakarų liberaliam bolševizmui ir globalizmui.

Ričardas: Dabar, kai Lenkija atrodo pasveikusi ir vykdo labai aiškią Ukrainos palaikymo politiką, Vengrija elgiasi labai keistai. Atviro palaikymo Ukrainai nėra. Netgi priešingai – pasisako prieš sankcijas Rusijai.

Marius: Turbūt į Vengriją reikėtų žiūrėti panašiai kaip ir į Turkiją. Tai yra šalys, kurios visais būdais siekia išsaugoti savo nepriklausomybę nuo Vakarų sąjungininkų. Na, gal ne tiek nepriklausomybę, kiek kuo didesnį savarankiškumą. Jeigu Turkija yra pakankamai stipri, gausiai gyvenama ir tikrai pakankamai nepriklausoma valstybė, tai Vengrijos padėtis yra gerokai sunkesnė. Tai yra šalis Europos viduryje, Europos Sąjungoje, ir Europos Sąjunga visais būdais bando primesti šeimos surogatus, kosmopolitizmą, migraciją ir antitautines, antikrikščioniškas naujosios kairės vertybes.

Kadangi Vengrija yra įspausta į kampą, tai nėra ko stebėtis, kad ieško užnugario Rusijoje. Aišku, mums žvelgiant iš savo nacionalinių interesų, iš savo istorinės patirties pozicijų, toks Vengrijos pasirinkimas atrodo labai nepriimtinas. Tačiau jį galima suprasti, jeigu įeisime į pačių vengrų kailį. Galų gale tai yra valstybė, kuri neturi priėjimo prie jūros, ir jai sunku apsirūpinti kuru, tą kurą šiuo metu tiekia būtent Rusija.

Ukrainos vaidmuo ir Vakarų baimės

Ričardas: O kaip Ukraina? Karas neaišku, kada baigsis, bet ji, kaip suprantu, Tarpjūrio konfederacijoje irgi turėtų vaidinti svarbų vaidmenį?

Marius: Be jokios abejonės. Tad nieko nuostabaus, kad Europos Sąjungos Vakarų šalys, kurios šiuo metu ir dominuoja Europos Sąjungoje, truputį privengia Ukrainos. Mes matome, kad ir Vokietija vieną dieną žada tiekti sunkiąją ginkluotę Ukrainai, kitą dieną jau apsigalvoja. Vienas iš galimų spėjimų yra toks, kad tiek Vokietija, tiek Prancūzija prisibijo, kad Ukraina, jeigu įeis į Europos Sąjungą kaip lygiavertė partnerė, gali pakeisti jėgų balansą.

Šiuo metu turime Višegrado šalių bloką. Tai yra Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija. Nors dabar tas blokas, kaip matome, dėl Vengrijos jau minėtų viražų šiek tiek braška, bet vis dėlto tai dar yra pakankamai stiprus konservatyvus sparnas pačioje Europos Sąjungoje. Dabar, tarkime, Ukraina laimi karą ir įstoja į Europos Sąjungą. Tai klausimas, ar konservatyvios pažiūros, tautiškos, krikščioniškos pažiūros netaptų lygiavertėmis pagal galios išteklius toms pačioms vakarietiškoms kairiojo liberalizmo nuostatoms.

To, matyt, prisibijoma ir bandoma iki to laiko, kol Ukraina galės tapti tikrąja Europos Sąjungos nare, ją perdirbti iš vidaus. Primesta Stambulo konvencija, kuri įteisina taip vadinamą socialinę lytį. O socialinė lytis gali būti bet kokia. Žmogus pats gali nuspręsti, kokios jis lyties. Berods ten 72 lyčių priskaičiuojama. Dabar jau rimtai kalbama ir apie vienalytes partnerystes, kurios perspektyvoje tikriausiai būtų prilygintos šeimai. Taigi bandoma išplauti tautiškas, krikščioniškas ir konservatyvias vertybes iš Ukrainos vidaus. O tada jau galbūt bus pagalvota ir apie Ukrainos narystę Europos Sąjungoje.

Tad šiuo atveju būtent Baltijos valstybės ir Lenkija pirmiausiai turėtų užimti lyderiaujančią poziciją, imtis iniciatyvos ir daryti viską, kad Ukraina ne tiktai laimėtų karą su Rusija, tačiau taip pat kad būtų apsaugota ir nuo vėlesnio puolimo iš kitos pusės, būtent iš Vakarų kairiųjų liberalų. Reikia pažymėti, kad kovingiausius ukrainiečių karinius dalinius šiame kare sudaro tikrai ne liberalių pažiūrų žmonės. Neteko girdėti apie gėjų batalionus, bet tenka daug girdėti apie nacionalistinius batalionus. Būtent šie žmonės sudaro avangardą.

Ar šie žmonės, kai karas baigsis, ramiai žiūrės, kaip iš jų šalies daroma dar viena Švedija ar Olandija, labai abejotina. Ukraina kovoja ne už kairiojo liberalizmo vertybes, bet už savo tautinę valstybę, už savo istorinį tapatumą, už savo kultūrą, už savo šeimas, ne bet kokias, o prigimtines, normalias šeimas. Pačioje Europoje vis daugiau žmonių mato, kad nacionalizmas kaip tautinė pasaulėžiūra nėra praeities reiškinys. Jis aktualizuojasi kiekvieną kartą, kai kyla aiškus nacionalinis iššūkis.

Tautinių partijų kilimas Europoje

Ričardas: Kažkas panašaus jau vyksta ir Europoje. Švedijos rinkimuose sėkmingai pasirodė tautinė Demokratų partija. Italijoje panašu, kad tautinės krypties partijos gali paimti valdžią. Mūsų liberali žiniasklaida apie jas rašo neigiamai. Vadina juos ir populistais, ir ksenofobais, ir rasistais. Šios partijos kyla kaip atsakas į migrantų antplūdį. O kas buvo tie, kurie atidarė tiems migrantams vartus?

Marius: Čia galima išskirti du aspektus. Vienas aspektas būtų praktinis ir kitas – idėjinis arba teorinis. Praktinis aspektas yra toks, kad kapitalas suinteresuotas pigia darbo jėga. Taigi, pirmosios migrantų bangos buvo priimamos kaip darbininkai – juodadarbiai, dirbantys už minimalią algą, tuos darbus, kurių tokiomis sąlygomis nenorėjo dirbti vietiniai gyventojai.

O idėjinis momentas yra tai, kad egzistuoja liberaliosios kairės ideologija, kai kurių taikliai vadinama leftizmu, arba liberaliuoju bolševizmu. Pagal ją tautos turi būti sumaišytos ir visa žmonija tada neva taps vieninga. Čia galima brėžti tokią skirtį. Nacionalistas yra tas žmogus, kuris džiaugiasi Dievo sukurta pasaulio įvairove, myli savo tautą, bet gerbia ir kitas. Kiekvienam žmogui artimiausia jo šeima, jo draugai. Lygiai taip pat kiekvienam normaliam žmogui yra artimesnė jo kultūros bendruomenė nei kitų kultūrų bendruomenės. Bet tai nereiškia, kad kitas bendruomenes reikia engti ar tuo labiau – naikinti.

Globalizmas kaip Antikristo pozicija

O globalistinė pozicija – tai Antikristo pozicija. Būtent globali, niekieno nekontroliuojama valdžia, be jokios vidinės konkurencijos, yra prielaida ateiti Antikristui. Aš įgaunu papildomą motyvą būti tautininku būtent todėl, kad aš esu krikščionis. Aš manau, kad pasaulio pabaiga ne kartą jau buvo priartėjusi. Bet vis atsirasdavo ta žemės druska, tie dori žmonės, kurie sustabdydavo tuos procesus. Mūsų pareiga ir yra atidėti Antikristo karalystę tiek, kiek tai įmanoma. Aš manau, kad tai yra veikimas pagal Dievo valią, nes Dievo valia yra tokia, kad pasaulio pabaiga neateitų tol, kol paskutinis žmogus gaus galimybę išsigelbėti. Tai yra išgirsti Evangeliją ir atiduoti savo gyvenimą Viešpačiui Jėzui Kristui.

Ričardas: Jei teisingai supratau, globalizmas veda link pasaulio pabaigos? Ką turi galvoje?

Marius: Taip, kuriama nauja pasaulio valdžia, bet ji kuriama etapais. Vienas etapas yra valdžios perėjimas iš nacionalinių valstybių globalioms ekonominėms korporacijoms. Bet taip pat matome, kad virš viso to kuriamas ir politinis antstatas. Pradžioje – per tokias regionines sąjungas kaip Europos Sąjunga, o paskui – einant link absoliučios pasaulinės valdžios perspektyvos. Jei atsiranda valdžia, kuri tampa absoliuti, žmogus joje tampa niekuo. Valdžia be opozicijos yra totalitarizmas. O kokia gali būti opozicija globaliai valdžiai? Valdžia iš principo gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai.