XFM radijo stoties žurnalistas Ričardas Garuolis kalbina Lietuvos istorijos instituto mokslinį darbuotoją Algimantą Kasperavičių apie Vasario 16-ąją ir jos reikšmę Lietuvos valstybingumui.
Valstybės atkūrimo sąlygos ir Lietuvos Taryba
Ričardas: Kalbėsime apie Vasario 16-ąją, kurią neseniai paminėjome. 20 inteligentų Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Kas tie autoriai buvo ir kaip viskas vyko?
Algimantas: Siekiant atkurti valstybę arba sukurti ją nuo nulio reikėjo dviejų dalykų. Reikėjo, kad būtų susipratusių žmonių grupė, elitas, išsilavinusių žmonių grupė su tam tikra politine valia ir su tam tikru politiniu uždaviniu. Supratimu, kad jie yra lietuviai ir nori savo nacionalinės valstybės.
Bet vien noro dar nepakanka. Aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje nuo Kosciuškos, paskui devynioliktajame vyko sukilimai, kuriuose irgi demonstruota, kad lietuviai su lenkais nori valstybės. Demonstruota ryžtingai, išsitraukus iš makščių kardus ir jojant į karą. Ir visi šie bandymai baigėsi tragiškai: universiteto uždarymu, kalbos išplėšimu, represijomis, tremtimis į Sibirą. Pagaliau – autonomijos praradimu: iki pat 1840–42-ųjų metų gyvenome pagal LDK Statutą. Bet tie nesėkmingi sukilimai – nesėkmingas švaistymasis.
Kada yra žmonės, kurie ko nors nori, bet nesupranta, kaip tuos norus pareikšti, baigiasi tuo, kad jie absoliučiai visko netenka. Pirmasis pasaulinis karas ir jo eiga, jo rezultatai yra tas tarptautinis kontekstas, kurį sujungus su lietuviška valia, drąsa ir noru jau turime rezultatą. Turime ir Lietuvos Tarybą.
Vokiečiams sunkiai sekėsi kariauti dviem frontais: Vakarų fronte – su britais, prancūzais, Rytų fronte – su rusais. Vokiečiai pradėjo galvoti, kad taip nieko neišeis, reikia tartis su vietinėmis okupuotomis bendruomenėmis. Taip atsirado sąlygos 1917 metų rudenį sušaukti Lietuvių konferenciją Vilniuje. Konferencija išrinko Lietuvos Tarybą, 20 Lietuvos nepriklausomybės apaštalų.
Dvi stovyklos Lietuvos Taryboje
Ričardas: Kaip Jūs kaip istorikas vertinate – kas ten buvo pagrindiniai?
Algimantas: Visi buvo labai svarbūs, nes be bendro sutarimo, be konsensuso rezultato nebūtų buvę. Bet jeigu trumpai ir iš esmės, tai turime matyti dvi stovyklas pačioje Lietuvos Taryboje. Basanavičius tuo metu buvo simbolinė figūra. Jis – vyriausias amžiumi, jis – Lietuvos valstybės idėjos autorius. Būtent Basanavičius, pradėdamas leisti „Aušrą" XIX a. pabaigoje, lietuviams pasako, kad lietuviai, kaip tauta, kaip politinis subjektas, yra pakankamas pats sau turėti valstybingumą. Nereikia sąjungos su Lenkija, su Rusija ar su Vokietija. Lietuvis yra pats sau pakankamas.
Bet buvo dvi stovyklos. Dešiniųjų stovykla, kuriai vadovavo Antanas Smetona, kuriam svarbi pati valstybės idėja. Aptariant kairiąją stovyklą pirmiausiai reiktų kalbėti apie Stanislovą Narutavičių, Steponą Kairį, Mykolą Biržišką, Joną Vileišį. Turbūt iš dalies čia prisideda ir Petras Klimas, kurie sako, jog lietuviams reikia ne bet kokios valstybės, o reikia revoliucingos ir socialiai teisingos valstybės. Todėl mums nereikia sąjungos su Vokietija. Mums reikia, kad ta valstybė ne tik būtų atkurta, bet būtų ne monarchija. Kad būtų respublika, ir ne bet kokia – demokratinė, su Seimu, su parlamentu.
Net ir po Vasario 16-osios daugiau negu pusę metų iš esmės nieko neįvyko. Vokiečiai ir toliau praktiškai nebendradarbiavo su Lietuvos Taryba, ignoravo jos poziciją, prašymus, reikalavimus. Tiktai tada, kai vokiečiai pralaimėjo, mums pavyko sudaryti pirmą laikinąją vyriausybę.
Savo valstybingumą čia bandė kurti ir lenkų legionieriai, Lenkija bandė atkurti Žečpospolitą 1772 m. sienomis. Taip kad mūsų situacija buvo labai sudėtinga ir 1918 metų pabaigoje. Aišku, artėjo ir bolševikai.
Tarpukario Lietuvos pasiekimai
Ričardas: Ypač iškilmingai Vasario 16-oji Lietuvoje buvo paminėta 1938 metais, kai lijo. Lietuviai šventė savo nepriklausomybės dvidešimtmetį. Kuo lietuviai per tą dvidešimtmetį galėjo pasididžiuoti? Kur vertėjo atkreipti dėmesį?
Algimantas: Pasiekimų buvo labai daug, čia galima kalbėti apie ekonominius ir kultūrinius ir net karinius pasiekimus. Didžiausias pasiekimas buvo tai, jog per tą pirmąjį nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuva užaugino politinį lietuvių sluoksnį. Antras svarbus momentas yra švietimo sistemos sukūrimas. Per tą nepriklausomybės dvidešimtmetį pirmoji lietuviška Respublika sukūrė švietimo sistemą. Ne bet kokio švietimo, o nacionalinio švietimo sistemą.
Žiūrint dar kitu aspektu, sukurta lietuviškos valstybės arba lietuvybės ideologija. Profesorius Stasys Šalkauskis, dėstydamas, kurdamas, rašydamas sukuria ištisą politinės, kultūrinės tapatybės koncepciją, kas yra politinis ir kultūrinis lietuvis. Jeigu lygintume su šiais laikais, tai po 1990 metų kovo 11-osios buvo bandoma tai daryti. Tačiau vėliau mūsų bandymai kurti nacionalinę tapatybę smarkiai išskydo. Ir šiandien mes esame pasiklydę tarp trijų kultūrinių pušelių.
Tarpukario Lietuva, skirtingai nuo šiandieninės, visą laiką deklaravo taikingą vidaus ir užsienio politiką. Bet nežiūrint to ji kūrė savo nacionalinę karo pramonę ir turbūt didžiausiu karo pramonės sukūrimu reiktų laikyti lietuviškų karo lėktuvų ANBO sukūrimą, nuo ANBO-1 iki ANBO-4. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse lietuviški ANBO buvo žinomi visoje Europoje.
Ričardas: Esu skaitęs, kad Lietuva, kartu su kitomis Baltijos šalimis įvykdžiusi žemės reformą, tapo mažiausios socialinės nelygybės valstybe. Nebuvo tokios nelygybės kaip Ispanijoje, kur vyko pilietiniai karai. Buvo moterys studentės, dar didesnis procentas negu dabar feministinėmis idėjomis garsėjančioje Skandinavijoje. Ir, aišku, prisimename tvirtą litą, kuris buvo toks pat stiprus kaip Šveicarijos frankas.
Kova dėl Vilniaus ir valstybingumo išsaugojimas
Ričardas: Mažutė valstybėlė nebijojo priešintis Lenkijai dėl Vilniaus, nors ją palaikė ir Prancūzija, ir Vokietija, ir sakė: pamirškit tą Vilnių. Čia istorija. Žiūrėkit į priekį, kovokit su bolševikine revoliucija. Tai kaip ten vyko mūsų kova dėl Vilniaus ir šiaip – dėl išlikimo?
Algimantas: Kova dėl Vilniaus nebuvo bendras viso to meto lietuvių politinio elito sutarimas. Jau praktiškai apie 1927–1930-tus metus, baigiantis pirmajam nepriklausomybės dešimtmečiui, didžioji dalis lietuvių politinio elito, būtent – krikščioniškosios demokratijos stovykla keitė politinį kursą. Jeigu nuo 1920-ųjų iki maždaug 1926-ųjų pradžios krikščionys demokratai buvo avangarde kovoje dėl Vilniaus, tai vėliau jie atsitraukė ir pradėjo laikytis strategijos, kad reikia taikytis su Lenkija, atsisakant Vilniaus, nes Vilnius jau nebe lietuviškas ir asimiliuotas, Vilniaus susigrąžinimas sprogdins Lietuvos nacionalinę valstybę.
Tiktai dalis politinio elito, pirmiausiai – prezidentas Smetona, profesorius Augustinas Voldemaras, iš esmės – keli tautininkai sugebėjo įtikinti nemažą dalį visuomenės, kad kova dėl Vilniaus yra principinė Lietuvai kaip valstybei ir lietuviui kaip piliečiui, nes Vilnius yra lietuviško valstybingumo lopšys nuo Gedimino laikų, nuo kunigaikščių laikų, gal dar ir nuo seniau. Todėl atsisakius Vilniaus pakibs ore visas nacionalinis lietuviškas valstybingumas, ir anksčiau ar vėliau lietuvių tauta neteks politinės nepriklausomybės.
Būtent ta Smetonos–Voldemaro strategija lėmė, jog praktiškai per visą dvidešimtmetį mes kovojome dėl Vilniaus. Tuo metu mes kovojome dėl Vilniaus ir šiandien turime Vilnių. Dabar sakome, jog lietuvišką abėcėlę plečiame. Aš matau didelę grėsmę, kada tos pačios politinės jėgos, elitas, lyderiai kalba, jog tai dar tik pradžia, jog toliau bus įvedamos kitos raidės, diakritiniai ženklai ir panašiai. Tai jau būtų tragedija tiek lietuvių kalbos valstybiniam statusui, tiek lietuviškam valstybingumui.
Tai vat yra dvi skirtingos strategijos. Kur nuvedė pirmoji, mes žinome, šiandien gyvename su sostine Vilniuje. Kur nuves antroji... Tai gali pasakyti ponas Dievas.
Sovietinė okupacija ir jos priežastys
Ričardas: Paskutinis klausimas. Vis tik tas dvidešimtmetis, ta Vasario 16-osios Lietuva... Ką ji davė, kokia jos reikšmė? Nes keturiasdešimtais metais atėjo sovietiniai okupantai ir Lietuvos raida buvo nutraukta.
Algimantas: Turime suvokti, kad 1940 metų sovietinę okupaciją lėmė ne Lietuvos valstybės, to meto Lietuvos prezidentų ar Vyriausybės padarytos klaidos. Didžioji problema buvo ta, kad nuo 1938 metų rudens iki 1940 metų birželio Vakarų Europoje sugriuvo visa tuometinė saugumo sistema. Įsivaizduokime šiandieną, jei sugriūtų NATO, būtų sutriuškintos Jungtinės Amerikos Valstijos, kokioje situacijoje liktų mūsų valstybingumas ir kiek ilgai mes kaip valstybė galėtumėme išlikti?