Biblijoje, Pirmosios karalių knygos 22-ajame skyriuje, yra aprašomas vienas įdomus, gal net komiškas įvykis. „Treji metai praėjo be karo tarp Aramo ir Izraelio. Bet trečiaisiais metais Judo karalius Juozapatas atvyko pas Izraelio karalių. Izraelio karalius tarė savo dvariškiams: „Argi nežinote, jog Ramot Gileadas priklauso mums? Bet mes nieko nedarome, kad jį atsiimtumėme iš Aramo karaliaus rankų". Jis klausė Juozapato: „Ar žygiuosi su manimi į mūšį prie Ramot Gileado?" „Aš darysiu, ką tu darysi", atsakė Juozapatas. „Mano kariai – tavo kariai. Mano arkliai – tavo arkliai". Bet Juozapatas dar paprašė Izraelio karaliaus: „Pirma prašau atsiklausti Viešpaties žodžio". Tada Izraelio karalius, surinkęs pranašus, apie keturis šimtus vyrų, tarė jiems: „Ar man žygiuoti į mūšį prieš Ramot Gileadą, ar susilaikyti?" „Žygiuok, atsakė jie, nes Viešpats atiduos jį karaliui į rankas". Bet Juozapatas paklausė: „Ar nėra čia jokio kito pranašo, kuriuo galėtumėme pasiklausti?" Izraelio karalius Juozapatui atsakė: „Yra dar vienas, per kurį galėtumėme paklausti Viešpaties, Imlos sūnus Michėjas, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nepranašauja man gero, vien tik nelaimę".

Neįvardytas karalius ir jo charakteris

Mane žavi šioje istorijoje karalių tarpusavio atvirumas. Bet ar pastebėjote, kad, nors yra minimas Judo karaliaus vardas, Izraelio karalius lieka neįvardytas? Visame likusiame Pirmosios karalių knygos 22-ajame skyriuje iš konteksto aišku, kad čia yra kalbama apie karalių Ahabą. Tačiau kodėl taip ir nepasakius? Kodėl taip yra, bus aišku istorijos pabaigoje.

Viskas prasideda, kai Ahabas nori sulaužyti taikos sutartį su Aramo karaliumi. Ahabas pasikvietė į pagalbą Judo karalių Juozapatą, kuris sutinka jam padėti. Ahabas, kaip įpratęs, ruošiasi kovai. Juozapatas, kaip įpratęs, nori sužinoti, kokia yra Dievo valia. Ahabas išsikviečia 400 motivatorių ir įkvėpėjų – kitaip šių pranašų nepavadinsi, nes jie visi vieningai ragina karalių eiti į kovą ir nugalėti.

Gera žinia priimama kaip blogis

Juozapatas paklausė, ar nėra čia jokio kito pranašo, kurio galėtumėme atsiklausti, ir Izraelio karalius Juozapatui atsakė: yra dar vienas, per kurį galėtumėme atsiklausti Viešpaties – Michėjas. Bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nepranašauja man gero, vien tik nelaimes. Štai šioje detalėje iki galo ir atsiskleidžia Ahabo charakteris. Jam Dievas nepatinka, nes trukdo gauti tai, ką jis nori.

Toliau skaitydami istoriją sužinome, jog Michėjas perspėjo karalių nesivelti į karinį konfliktą, nes jis žus, o karalius tai traktavo kaip blogą žinią, nes norėjo eiti. Sunku nepastebėti nelogiško minčių susipriešinimo, kai gera žinia priimama kaip blogis. Dievas dalinasi savo valia. Tačiau žmogus irgi turi savo valią. Kuri valia nugalės?

Amžinas žmogiškos prigimties polinkis

Siužetas beveik panašus į pasaką apie karalių ir jam palankias dainas dainuojančius patarėjus. Taip buvo anksčiau, tačiau pasikeitus kultūrai ir kontekstui žmogiška prigimtis liko nepakitusi. Mes ir toliau norime girdėti tai, kas mums patinka. Mes renkamės, į ką įsiklausome ir ką atmetame. Ahabas neišdrįso įsiklausyti į pranašo perspėjimą neiti į karą.

Pirmojoje karalių knygoje 22-ame skyriuje toliau yra pasakojama taip: „Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas nužygiavo į Ramot Gileadą. Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Eidamas į mūšį aš būsiu persirengęs, o tu vilkėk savo drabužius". Taigi Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį. O Aramo karalius buvo įsakęs trisdešimt dviem savo kovos vežimų vadams: „Nekovokite nei su vienu, menku ar stipriu, bet tik su Izraelio karaliumi".

Noras paslėpti savo tapatybę

Pamatę Juozapatą kovos vežimų vadai tarė sau: „Tai tikrai Izraelio karalius". Jie pasuko kovoti su juo, bet Juozapatui surikus savo kovos šūkį, kovos vežimų vadai pamatė, kad tai ne Izraelio karalius, ir liovėsi jį persekioti. Tačiau vienas vyras įtempė iš akies lanką ir netyčiomis pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų sandūrų. Šis tarė savo vežėjui: „Suk atgal ir vežk mane iš mūšio, nes esu sužeistas". Mūšis siautė visą dieną, o karalius stovėjo palaikomas kovos vežime, atsigręžęs į aramėjus. Kraujas iš žaizdos tekėjo į kovos vežimo įdubą. Vakarop karalius mirė saulei leidžiantis. Stovykloje pasigirdo: „Kiekvienas į savo miestą, kiekvienas į savo kraštą!" Karalius mirė ir buvo parvežtas namo į Samariją. Karalius buvo palaidotas Samarijoje.

Ahabas išsiruošė eiti į karą. Tačiau jis persirengė paprasto kario drabužiais, nenorėdamas rizikuoti ir imdamasis papildomų saugumo priemonių. Ir štai čia darosi aišku, kodėl šiame Biblijos skyriuje yra neminimas Ahabo vardas. Panašu, kad karalius lyg ir norėjo likti nuošalyje. Atrodo, kad karalius žengė per gyvenimą, norėdamas kažkaip praslysti. Matyt, jis vylėsi, kad jo pasirinkimo pasekmės jo kažkaip neprigaus.

Atsakomybė už savo vaidmenį

Ahabas visada buvo toks: leido žmonai vadovauti ir mėgo būti šešėlyje. Jis su malonumu likdavo nuošalyje, jei tai reiškė, kad galės gauti tai, ko nori. Nors Biblijoje tai nėra akivaizdžiai paminėta, tačiau ar negali būti taip, kad Ahabas yra atstovas tų, kurie tikisi, jog atsakomybė už veiksmus bus mažesnė, jei jie nestovės priekyje?

Kiek kartų esate girdėję žmones kalbant apie tai, kad tai čia vadovai priėmė tokį sprendimą, kad čia žmona taip nusprendė, kad kaimynai susimokė ir taip toliau, ir panašiai. Suprantu, kad kai kuriems sprendimams mes neturime ir neturėsime įtakos. Tačiau ar nebus taip, kad žmonės dažnai tyliai džiaugiasi netinkamų sprendimų vaisiais ir viliasi, kad jų atsakomybė bus mažesnė, nes ne jie juos priėmė?

Tačiau Dievo karalystėje visiems tenka vienoda atsakomybė už savus pasirinkimus, priklausomai nuo įtakos ir galios, kuri jiems patikėta. Niekas negali naudotis blogiu savo naudai ir tikėtis, kad atsakomybė už tokį elgesį juos apleis. Dora yra dora ir tiesa yra tiesa, nepriklausomai nuo to, kokios jūsų pareigos šeimoje, darbe ar visuomenėje.

Izraelio karalius, be jokios abejonės, buvo drąsus vyras, bet jis turėjo prisiimti atsakomybę už tai, kas vyko jo aplinkoje, netgi ten, kur jis tos atsakomybės šalinosi. Jis mėgo persirenginėti kitų rūbais ir nemėgo, kad jo vardas būtų minimas sprendimo ataskaitose. Dievo akys apžvelgia visą žemę. Nebijokime išlikti tiesoje, kad ir kur esame, ir nesiguoskime mintimi, kad už blogį bus mažesnės pasekmės mūsų sielai nei tiems, kurie savo rankas susitepa nuodėme.

Jėzų nukryžiuoti atidavęs Pilotas tikėjosi, kad nusiplovęs rankas nusimes atsakomybę. Už mums patikėtą vaidmenį šiame gyvenime atsakomybės nusimesti nepavyks ir nereikia. Dievas kviečia gyventi atsakingus gyvenimus ir skleisti šviesą savo aplinkoje. Tegul Dievas mums padeda būti druska ir šviesa ten, kur esame.