XFM radijo stoties žurnalistas Marius Kundrotas kalbina filosofę Nidą Vasiliauskaitę.

Tarp kairės ir laisvės

Marius: Daugelį metų Jus siejo su Naujosios kairės judėjimu. Bet jau kuris laikas, kaip Jūs gan griežtai kritikuojate kairės kraštutinumus. Kas pasikeitė? Kairė ar jūs?

Nida: Ir aš, ir kairė. Naujosios kairės judėjimas buvo neformali struktūra, neformali organizacija. Ji darė prielaidą, kad neprivaloma, nebūtina visais klausimais sutarti, kad tai niekaip neįpareigoja. Tai nėra stojimas į partiją. Tiesiog minimalus kontaktų palaikymas tarp žmonių, kurie kažkuriais klausimais, kaip atrodė, sutaria. Tas kairumas bent jau man buvo problemiškas. Aš ir tada nemaniau, kad esu kairėje, greičiau reagavau į tam tikrus dalykus, kurie man atrodė nepriimtini. Iš liberalių pozicijų, tai atrodė kaip pilietinės laisvės, asmens laisvės varžymai. Aš pasisakiau prieš tai, ir tada tie, kam tai nepatiko, sakė: aha, vadinasi, tu – kairė, nes tik kairėje esantis žmogus gali taip kalbėti. Nors man iš pat pradžių, tarkime, tas Naujosios kairės manifestas, prie kurio aš nepridėjau nė piršto, man tuomet atrodė irgi daugeliu atžvilgių nepriimtinas. Pakanka, kad kritikuotumei su radikalia dešine siejamus dalykus – tampi radikaliu kairiuoju.

Paskiau atsirado Feisbukas, socialiniai tinklai. Atsirado daugiau kontaktų su žmonėmis iš Naujosios kairės, galimybės matyti, ką jie sako. Jų galimybės matyti, ką aš sakau. Tiesiog proga geriau susipažinti gerąja ir blogąja prasme, ir pamatyti, kad ne pakeliui.

Ideologija ar intelektas?

Marius: Ne taip seniai skaičiau Jūsų mintį, kad tikrieji skirtumai glūdi ne tiek tarp ideologijų, kiek tarp mąstančių žmonių ir mažesnio protelio meškiukų tose ideologijose. Ar tai reiškia, jog mąstantis žmogus apskritai apsieina be ideologijos, ar tiesiog – kad jis suvokia kiekvienos ideologijos ribotumą ir nesileidžia jos ribojamas?

Nida: Mąstantis žmogus yra tas, kuris, jeigu sutinka įsileisti į savo gyvenimą arba palaikyti tam tikrą ideologiją, tai daro labai aiškiai ir sąmoningai. Ir jis paprastai yra pats tos ideologijos kūrėjas ar bent bendraautorius. O ne kažkas, ką ta ideologija pasiima ir valdo. Niekada nesijaučiau komfortiškai jokioje ideologinėje pozicijoje, kuri jau yra iš anksto sukurta, kuri numato ištisą klasterį idėjų. Štai tu palaikai vieną dalyką. Vadinasi, tu turėtumei palaikyti dar tą ir tą, ir tą.

Tarkime, kairės atveju: šiuolaikinės kairės pavidalai numato, kad jeigu tu pasisakai prieš žmogaus teisių pažeidimus ar viešos erdvės cenzūros pastangas, tai vadinasi, turi būti veganas. Dar tu privalai būti aktyvus ekologinių sąjūdžių dalyvis ir panašiai. Tarsi tai savaime numatytų, nors taip anaiptol nėra. Tada atsiranda spaudimas. Jeigu tu šiuo klausimu atsistoji su mumis, tai privalai ir ten, ir ten, ir ten stovėti. Kas, aišku, kiekvienam mąstančiam žmogui atrodys nepateisinama, ir apskritai mąstantis žmogus tuo ir mąstantis, kad jis nenori, jog kažkas užklijuotų jam surežisuotus, iš anksto suplanuotus judėjimų intencionalumus.

Marginalai ir populistai

Marius: Dabartinė politinė ir kultūrinė konjunktūra pasižymi įdomiais bruožais. Viena vertus, ji ekonomiškai dešinioji, kita vertus – kultūriškai kairioji. Visa, kas labiau į dešinę kultūroje ar į kairę ekonomikoje, stengiamasi marginalizuoti, apšaukti radikalais ir panašiais meiliais žodžiais. Ar Jums tenka susidurti su siekiu nutildyti kitonišką nuomonę ir kokius matote sprendimus?

Nida: O taip, be abejo. Yra tam tikrų žmonių spaudimas palaikyti jų pozicijas, tarsi mainais už tai, kad jie palaikė tavo, nors galėjo ir nepalaikyti... Aš darydavau prielaidą, kad jei kažkas palaiko poziciją, tai todėl, kad pritaria, o ne todėl, kad čia kažkokie solidarumo mainai ar paslauga už paslaugą. Liberalas – keiksmažodis ne tik dešinėje, bet ir kairėje. Užtenka ne neigiamai ištarti raktinius žodžius, ir tada prasideda spaudimas, dažniausiai pajuokos būdu ar reikalavimo tų dalykų neišsakyti.

Marius: Šiuo metu dar turime gražią sąvoką: populizmas. Jeigu žmogus deklaruoja kelias pozicijas, iš platesnio ideologinio spektro, vienur pasisako kaip konservatorius, kitais klausimais – kaip liberalas, trečiais, galbūt netgi kaip kairysis, tai jau sakoma: čia – populistas. Ką Jūs apie tai galvojate?

Nida: Pirmiausiai, ta sąvoka yra labai išplauta ir neapibrėžta, naudojama kaip keiksmažodis. Jeigu techniškai populizmas kažkada reiškė sakymą to, ką publika nori girdėti, siekiant ja manipuliuoti, tai dabar populizmu tampa sakymas bet ko, kas gali patraukti visuomenę, tiesiog dėl to, kad ta visuomenė pritaria. Suprask, jeigu tave palaiko arba jeigu išsakai kažką, ką jaučia daugybė žmonių, bet, galbūt, ne taip gerai moka ir drįsta suformuluoti, tai vadinama populizmu. Tuomet pakimba pati svarbiausia demokratijos prielaida. Jeigu tai – populizmas ir jeigu populistu būti blogai, tai, vadinasi, mes gyvename santvarkoje, kurioje neleistina valdančiajai klasei, politikams išsakyti nieko, kam likusi visuomenė ar jos dalis pritartų. Atsiduriame didžiai keistoje situacijoje. Kada santvarka legitimi dėl to, kad jos niekas nepalaiko. Karas prieš populizmą yra karas prieš demokratiją, prieš viešą erdvę, prieš idėją, komunikaciją tarp tų, kurie valdo, ir tų, kurie yra valdomi. Nuostata, kad nereikia tartis su visuomene.

Skirtingi tapatybių klodai

Marius: Ne taip seniai sėdėjau toje pačioje studijoje su vienu kolega, ir kai jis manęs paklausė mano politinės ideologijos, jam atsakiau: aš galiu save įvardinti ir tautininku, ir konservatoriumi, o kai kuriais ekonominiais klausimais galiu įvardinti save ir centro kairiuoju. Tada jis man pasakė: ar nenorėtumėte pasirinkti kažkurios vienos krypties? Tai klausimas būtų toks: ar gali žmogus turėti keletą ideologinių tapatybių?

Nida: Taip, jis gali, jeigu tos ideologinės tapatybės numato skirtingas veiklos sferas ir nesikerta. Tarkime, ekonomikoje žmogus yra liberalas, bet kultūrine prasme konservatorius, arba atvirkščiai. Tai kuo puikiausiai gali. Arba gali imti tarpusavyje derančius segmentus iš įvairių ideologinių krypčių ir juos susidėlioti. Aišku, galimi ir atvejai, kada tas negalėjimas apsibrėžti reiškia „trolinimą" arba nesupratimą, kai žmogus tiesiog sako: neklijuokite etikečių. Nes jis nenori arba nesugeba ginti pozicijos. Kai kas nors konkrečiu atveju pasako, kad tai nedera su kitomis jo pažiūromis. Jis tiesiog numoja ranka, nejausdamas poreikio tai derinti. Va čia būtų priešybė to tipažo kurį sociologas Maksas Vėberis apibrėžia kaip intelektualą, kuriam esminga yra, kad jis negali gyventi su kognityviniu chaosu.

Marius: Praėjusią savaitę teko gauti laišką iš vieno radikalaus pagonio, kur raginama naikinti krikščionybės, svetimos dykumų kultūros pėdsakus. Panašiai kaip Islamo valstybė ir Talibanas naikina pagoniškos ir budistinės kultūros paminklus. Ar pastebite Lietuvos viešose erdvėse religinio ekstremizmo požymių, o gal kaip tik plėtojamas religijų dialogas?

Nida: Ta konkrečia nelabai domėjausi, būtent religiniu ekstremizmu Lietuvoje. Bet religinis ekstremizmas savo krikščionišku pavidalu buvo viena iš priežasčių, kuri mane išvis kažkada pastūmėjo į viešą erdvę – būtent „Bernardinų" portalo atsiradimas. Šis portalas, nors atrodo kaip mandagus, malonus, tylaus tono, kultūringas komunikacijos būdas, jis tuo metu mane rimtai išgąsdino savo prielaida, kad Lietuvos gyventojai ir apskritai žmonės skirstomi į du tipus. Vieni yra išsilavinę, protingi ir todėl – krikščionys, ir todėl privalo paremti krikščionišką politinę liniją, ir kiti, kurie to neremia. Aišku, jie irgi gali būti krikščionys, bet, tarkime, jeigu jie dar ir nekrikščionys, tai jie vaizduojami kaip „Akropolio" pirkėjai, kurie, jeigu dar ir „Akropolyje" apsiperka, tai supraskime, knygų neskaito. Išsilavinimo neturi, yra labai kvaili. Jiems rūpi tik valgyti, gerti ir miegoti, ir tada reikia nepaliaujamai iš jų tyčiotis ir šviesti. Nes kai tik apšviesime, jie iš karto taps krikščionimis ir tada ims balsuoti už visus konkrečius tautos socialinės politikos pasireiškimus.

Tai va, tokio krikščioniško fundamentalizmo Lietuvoje dar nuo Sąjūdžio laikų būta. Kodėl aš atsidūriau kairėje, o po to iš jos pasitraukiau, tai dėl tų pačių priežasčių. Tuo metu į tą kairę mane pastūmėjo noras ginti asmens laisvę. Nieko specifiškai kairiojo, o po to iš jos taip pat išėjau, nes pamačiau, kad kairieji lygiai taip pat kėsinasi į asmens laisvę.

Ar visi kitamaniai – kvailiai?

Marius: Jūs užsiminėte apie labai įdomų reiškinį, kaip tam tikra pozicija yra siejama su intelektualumu, išsilavinimu ir apskritai visomis intelektualinėmis ir moralinėmis dorybėmis. Tačiau ar nėra Lietuvoje ir priešingų apraiškų? Kada būtent laisvamaniai arba ateistai ima teigti, kad štai mes išsilavinę, mes remiamės mokslu, Darvino evoliucijos teorija, ten ir Hokingas, ir Dokinsas, ir visi kiti autoritetai. O tie, kurie tiki Dievą, meldžiasi ir dar vaikšto į bažnyčią, yra praeities atgyvenos, ir kažkokie tamsuoliai?